Kartenos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje stovintys vieni seniausių Lietuvos vargonų, pradėti restauruoti rugsėjo 14-ąją, per savo 233-ąjį gimtadienį, atskleidė sensancingų faktų šalies vargoninkystės istorijai.
Apie tai kalbėjomės su vargonų restauratoriumi Girėnu Povilioniu, bažnyčios klebonu Rolandu Karpavičiumi ir Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininku Algirdu Mulvinsku.
Atradimas
„Iki šiol vienų archaiškiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje Kartenos bažnyčios vargonų istorija buvo labai paini, ir buvo teigiama, jog vargonai sukurti XIX a. pradžioje. Bet paskutinėmis šio rugpjūčio dienomis instrumentas pagaliau atskleidė ilgai saugotą paslaptį, ir paaiškėjo, jog seniausioji ir svarbiausioji jo dalis – unikalus vamzdynas sumeistrautas žymiai anksčiau – 1774 metais”, – sakė vargonų istorijos tyrėjas ir restauratorius – technologas Girėnas Povilionis. Jis Kartenos vargonų viduje, ant metalinių vamzdžių atrado įrašus su vargonus sukūrusio meistro vardu, data ir vieta.
„Mįsles minė ne tik skirtingalaikiai fasadas ir jo medžio drožinių puošyba, bet ir pati instrumento sandara. Vargonai mena net tris didelius remontus – rekonstrukcijas: XIX a. pradžią, 1873 ir 1936 metų. Šis nedidelis, tik dešimties registrų, su akustiniu būgnu ir varpeliais lietuviško vėlyvojo baroko instrumentas puikiai atspindi anuometes bažnyčių vargonų meno tradicijas”, – sakė pokalbininkas.
Sensancingasias žinias atskleidė nuodugnūs naujausi instrumento tyrimai. Ant keturių iš daugiau kaip 50-ies vargonų vamzdžių rasti vos įskaitomi įrašai bei jų nuotrupos lotynų kalba, sujungti į vieną sakinį, perteikė žinią, jog vargonus „padarė Paulius Celė (Celle, Zelle) 1774 m. rugsėjo 14 iš Vilniaus”.
Kas ką bandė nuslėpti
„Vargonų meistrai tradiciškai ant didžiausio metalinio vargonų vamzdžio smailiu rėžtuku įrašydavo datą ir savo vardą, kartais ir vietą, kuriai skirtas šis instrumentas arba kuriame mieste jis sumeistrautas.
XIX a. pradžioje nežinomas meistras, iš pagrindų perdirbinėdamas dabartinius Kartenos bažnyčios vargonus, šią svarbią žinią bandė nuslėpti – aštriu daiktu nuskuto vos regimus įrašus. Tai jis darė sąmoningai, kadangi perdirbinėdamas instrumentą, panaudojo daugumą meistro P. Celės instrumento vamzdžių.
Meistras Paulius Celė buvo vieno žymiausių Vilniaus vargonų meistro Gerhardto Arendto Celė sūnus, kaip ir jo brolis Mykolas, taip pat minimas archyviniuose dokumentuose. Įdomus sutapimas: 1774 lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko meistro Pauliaus Celės vestuvės. Taigi, pinigų savo vestuvėms jis gavo, baigęs Kartenos bažnyčios vargonus. Beje, jie yra vienintėlis išlikęs šio meistro kūrinys”, – pasakojo G. Povilionis, kurio daktaro disertacijos tema buvo „Vilniaus vėlyvojo baroko vargonindirbystės mokykla”. Visi trys Celės giminės vargondirbiai yra priskiriami minėtai mokyklai, todėl autorystės atradimas yra ypatingai svarbus Lietuvos vargondirbystės istorijai.
Saviti it žmogaus balsas
Jau dešimtmetį tiriantis Lietuvos vargonų meno istoriją G. Povilionis teigia, kad šalyje fragmentiškai ar visiškai išliko per šimtą barokinių vargonų. Ir kad šiuo metu neveikiantiems, tik zyziantiems Kartenos vargonams restauruoti prireiks keleto metų.
Dėl drėgmės ir temperatūrų pokyčio vargonų oro skirstymo dėžės (pūtimo sistema) yra išsiklijavusios, unikalūs mediniai vamzdžiai sukalti vinimis, metaliniai – stipriai sulankstyti. Deja, neišliko ir autentiškos pleištinės dumplės, o akustinio būgno, susidedančio iš keturių vamzdžių, išliko tik fragmentai, kaip ir kai kurių kitų vargonų įrenginių.
„Nedidelis kamerinis dvylikos registrų instrumentas, profesionalaus vargonininko dėka turėtų skambėti subtiliai, ir leis atlikti platesnį muzikinį repertuarą”,- tikisi vienas iš keleto atestuotų šalies vargonų restauratorių.
Vargonų restauratoriaus amatą jis prilygintų kunigo pašaukimui: „Arba tu tuo gyveni, arba ieškaisi kito kelio. Tai nėra vien darbas – tai gyvenimas”.
„Kiekvieni vargonai yra tarsi gyvas „sutvėrimas”, ir jie labai skirtingi, netgi kitoje patalpoje tie patys vargonai gali skambėti skirtingai. Vargonų meistras dirba taip, kad „prašnekintų” kiekvieną vamzdį kaip savito tembro žmogaus balsą. Tad jeigu tų vamzdžių yra 50, jie turi skambėti ir derėti kaip choras, kitaip kiltų chaosas”, – sakė meistras.
Be vargonų – kaip be dūšios
„Vargonai – tas karališkasis instrumentas sukurtas Dievo garbinimui ir šlovinimui, todėl mes ypatingai rūpinamės šiuo meno kūriniu”, – sakė 131- erių metų unikalios medinės Kartenos bažnyčios klebonas R. Karpavičius, dar tik metus vadovaujantis dviem su puse tūkstančio parapijos tikinčiųjų.
„Bažnyčia – namai, kur maldai susirenka Dievo tauta, ir kas vakarą dvi – trys dešimtys nedidelės mūsų parapijos žmonių meldžiasi, ir už tuos, kurie yra dar pakeliui į bažnyčią. Čia visada buvo choras, banguojantis kaip jūra: vieni choristai išeina, kiti ateina. Reikia laiko, kad susikurtų geras choras. Vargonai yra labai reikalingi parapijiečiams ir žmonėms, kurie tik atvyksta čia pabūti Dievo artumoje ar paklausyti sakralinės muzikos”, – sakė dvasininkas.
„Šiais metais rugsėjo mėnesį visoje Lietuvoje vyksta Europos paveldo dienų renginiai. Ant jų informacinio plakato puikuojasi Kartenos Švč. Mergelės ėmimo į dangų bažnyčios nuotrauka”, – sakė paminklotvarkininkas A. Mulvinskas. Jis pabrėžė, kad aliejiniais dažais liaudies meistrų ištapyta bebokštė bažnyčia – neobaroko stiliaus šedevras, unikalus istorinis krašto paveldas, o vargonai – ne tik interjero „pamušalas”.
„Supratę, kokią vertę turi šis instrumentas, ryžomės jį tvarkyti, idant jis džiugintų ne tik vizualiai, bet ir garsais. Sutvarkius ir dar keletą kitų rajone išlikusių vargonų, būtų galima organizuoti ir tarptautinius vargonų muzikos festivalius, kurie yra itin populiarūs Skandinavijos šalyse. Be reikalo įsikalame provincialų nuostatas; juk tarpukario metais nebuvo sarmata kaimo mokykloje dirbti ir mokslų daktarui”, – sakė A. Mulvinskas.
Keletą metų truksiančius restauravimo darbus iš dalies remia Kretingos rajono savivaldybė, seniūnija, parapijiečiai, taip pat tikimasi privačių rėmėjų ir Kultūros paveldo departamento paramos