Meno demono suviliotas, bet nepavergtas

Vaidotas Žukas – iš tų spalvingų asmenybių, kurias sunku įsprausti į rėmus ir pavadinti tik tapytoju. Arba tik žurnalistu. Politiku? Sėdėjęs LRT, „Žinių radijo“ generalinių direktorių krėsle, į Lietuvą prabilęs iš „Mažosios studijos“, net pretendavęs į prezidento postą,V.Žukas atsiduoda toms mūzoms, kurios užburia jį ir kursto netikėčiausias idėjas.

Taip prieš ketverius metus žinomas tapytojas tapo keramiku, kurio netradiciška technika sukurti darbai traukia žiūrovų akį ir šildo. Bet piktina profesionalus – esą dirbta ne pagal taisykles. Arba mintis kartu su klaipėdiete Jurga Karčiauskaite- Lago iš mažų glazūruoto molio gabalėlių sukurti intriguojančius papuošalus – taip atsirado juvelyrikos kolekcija. O jeigu jų fragmentus nufotografavus ir padidinus? Išeitų įspūdingo dydžio skulptūros.

V.Žukas su savo kūryba uostamiestyje svečiuojasi ketvirtą kartą. Šįsyk įvairių laikotarpių šio menininko tapybą, keramiką, juvelyriką galima išvysti „Klaipėdos galerijoje“.

Žvelgiant į gausybę susirinkusių į parodą ir Jus norinčių pakalbinti toks įspūdis, kad čia, Klaipėdoje, turite labai daug senų gerų pažįstamų.

-Net nežinau… Manau, kad tai tiesiog yra žmonės, kuriuos jungia menas. Prisipažinsiu, dalies jų nepažįstu. Gal mane labiau žino iš radijo, televizijos, spaudos? Net važinėjant po provinciją, Lietuvos regionus, užėjus į trobą iki tol nematyti žmonės iš karto sodina prie stalo ir priima kaip draugą, seną pažįstamą. Man tai patinka.

Dauguma menininkų pakankamai uždari. O Jūs – komunikabilus ir neslepiantis savo kūrybos užk
– Kalbu susitikimuose su žmonėmis, bet meno kūrybos procese esi vienas. Dabar ratas apsisuko ir vėl grįžau į gryną kūrybą, kurioje vyrauja visiškai vieno žmogaus darbas. Kartais skamba muzika ar radijo laida – ir tai vienintelis fonas, kuriame „daromas tikras menas“. Tik, kai procesas eina į pabaigą, viską išjungiu ir dirbu absoliučioje tyloje. Todėl išeiti iš uždaros aplinkos, savo studijos, kur galiu praleisti savaitę laiko beveik kaip atsiskyrėlis ir būti tarp žmonių – tikras malonumas.

Pasakėte: „daromas tikras menas“. Ką turėjote galvoje?

– Yra taikomasis menas, kuris reikalingas ir kurį svarbu atlikti kokybiškai. Ir yra menas, kuris eina iš menininko širdies – tai ir vadinu tikru menu. Manau, kad menininkas turi mokėti į bet kurį darbą ar užsakymą žvelgti profesionaliai, ne kaip į chaltūrą. Nežinau, gal ir man ne visada tai pavyksta, tačiau kiekvieną darbą stengiuosi atlikti kaip galėdamas profesionaliau, atiduodamas visas savo kūrybines galias.

Minėjote, kad dirbate užsidaręs, beveik kaip atsiskyrėlis. Bet šalia menininkų – neatsiejamas bohemos, vyno įvaizdis.

– Vyną visuomet mėgau, bet niekuomet nebuvau bohemos žmogus. Kažkada sovietmečiu, kai reikėdavo surasti kokį pažįstamą, užsukdavau į Vilniaus parodų rūmų kavinę, kur rinkosi dailės bohema. Tarp nuolatinių lankytojų būdavo Konstantinas Bogdanas, Gediminas Jokubonis, Augustinas Savickas, Vytautas Kalinauskas, Kęstas Antanėlis. Kartą pastarasis iškėlė ranką į viršų ir pasakė: „Žukai, eik iš čia, čia ne tavo aplinka, čia tu svetimas. Eik dirbti“.

Aš iš tiesų mėgstu dirbti. Kūrybinis procesas mane užveda, „veža“ ir teikia labai didelį džiaugsmą. Ir žurnalistika man nėra atkari profesija. Gal prie jos sugrįšiu, tik kita forma. Tačiau dabar man vėl įdomi tapyba. Kvėpuoju ja pilna burna, pilnais plaučiais.

Ar žurnalistas Žukas nebuvo užmetęs tapybos?

– Tapiau visą laiką. Niekada nebuvau sustojęs. Ir ta mane supusi triukšminga aplinka nebuvo didelė problema. Mokėdavau nuo jos pabėgti. Menininkui visuomet reikia pasitikrinti, ar jo nagai dar neatšipę. Kartais po ilgo nekūrybingo mėnesio, pats išsigąsdavau savęs – to kažkokio kito – visai su menu nieko bendra neturinčio žmogaus. Šeimyninė, kultūrinė, politinė ar žurnalistinė veikla mane tiek įtraukdavo, kad kartais tik nakčia prisimindavau, jog esu kūrybos žmogus. Ir išsgąsdavau – o gal aš visai degradavau? Tada imdavau savaitę neapmokamų atostogų ir išvažiuodavau į kaimą – kartu su drobėmis, moliu, piešimo popieriumi. Ir pasitikrindavau, ar viskas gerai. Žinojau, kad jeigu menas pašauks, visuomet būsiu pasiruošęs. Rolandas Rastauskas kartą labai gražiai parašė: „Laimė, kad Žukui meno demonas buvo stipresnis, negu politika ar kiti demonai“. Tai laisva citata, ir tas demonas yra ne velnias, bet aistra. Nes menas kvėpuoja į pakaušį, pavergia. Reikia mokėti su juo būti. Aš to nemokėjau. Mesdavausi į meno demono glėbį stačia galva. Jis mane ėdė, kankino, žudė…. Maždaug 1982 metais buvau tiek pritapęs ir pritvinkęs, tiek išsėmęs savo vidų, kad atsidūriau ant ribos. Turėjau savyje kažką smarkiai keisti.

Paprastas, bet labai geras pavyzdys Vincento Van Gogho gyvenimas. Tai žmogus, kuris menui atidavė savo sielą ir save išnaudojo visiškai. Per paskutinius dvejus savo gyvenimo mėnesius jis nutapė 59 paveikslus! Bet po to liko tik kulka į galvą… Kažką panašaus ir man teko pajusti. Reikėjo atsitraukti, pakeisti bėgius, daryti gyvenime kažkokį posūkį. Daug davė krikščionybės atėjimas į mano gyvenimą. Tačiau, paradoksas, dabar vėl mane pamažu pradeda užvaldyti meno demonas, – juokiasi.

Kas Jums, menininkui, padarė didžiausią įtaką?

– Per 30 kūrybos metų įtakų buvo įvairių. Man svarbi gamta, jos kaita, jos stichijos. Visa tai nuolat stebiu ir fiksuoju. Man svarbūs artimi žmonės, kurie pirmieji vertina ir profesionaliai kritikuoja mano darbus. Labai didelę įtaką darė ir tebedaro įvairūs kultūros reiškiniai. Pavyzdžiui, priešistoriniai raižiniai ant uolų – petroglifai, kuriuos studijavau ekspedicijoje Tianšanyje. Arba ankstyvųjų Italijos gyventojų etruskų, Pompėjos ir pirmųjų krikščionių freskos Romos katakombose. Arba Egipto krikščionių koptų tekstilė – jų nuostabi spalvinė gama iš raudonų, žalių ir mėlynų tonų. Mano idealas – Mikelandželo paskutinės skulptūrinės Pietos – Florencijos ir ypač Milano Rondanini Pieta, iš kurios nuolat mokausi formos drąsos ir ekspresyvios faktūros.

Man labai svarbus ir artimas modernizmas. Ypač tas, kuris mažiau matomas ir girdimas. Pavyzdžiui, mane sužavėjo Salvadoro Dali muziejus Barselonoje su niekur nepublikuojamomis religinėmis ispano skulptūromis, nuostabiomis jo iliustracijomis Šventam Raštui arba Dantei. Didžioji mano meilė yra Žemaitija. Labai įkvepia peizaže puikiai įkomponuota jos architektūra, Pikelių, Ukrinų ar Alsėdžių altorinė drožyba, Gėsalų ar Beržoro stacijos, Kontaučių tekstilė, Kretingos votai ir stalių tapyba.

Turbūt kiekvienas Jūsų paveikslas turi savo istoriją?

Kaip ir daiktai, kurie juose yra užfiksuoti. Nebūtinai jie brangūs tiesiogine prasme, tačiau mano ar mano mylimųjų gyvenime turi kažkokią reikšmę. Dažniausiai tai būna mūsų šeimos surasti daiktai – išvalyti, restauruoti, konservuoti, sutvarkyti. Kartais juos sudėlioju netikėtais kampais, kartais fotografuoju ir darau koliažus, po dar nutapau. Ir tie daiktai labai veikia. Juokinga, bet pats sau pradedu daryti įtaką. Vieni ciklai skatina kitus ciklus – freskos, tapyba, koliažai, keramika, skulptūrų projektai. Visi mano išbandyti kūrybos žanrai vieni kitiems daro įtaką. Iš keramikos daug pasimokiau tapybinių dalykų. O papuošalai padarė įtaką skulptūriniams projektams. Kompiuteryje padidinau kai kuriuos papuošalų fragmentus, pamačiau, kad jie monumentalūs – galima būtų pastatyti paupiuose ar aikštėse 3, 5, 7 metrų skulptūras – aš jas būtinai padarysiu.

Bet tapyba turbūt vis tiek pati, pati…?

– Ne, ne pati. Man svarbiausia yra tai, ką tuo metu darau. Tai gali būti labai paprasti dalykai, bet tuo metu jie patys svarbiausi. Negalėčiau išskirti kurio nors vieno saviraiškos būdo. Viskas priklauso nuo periodo, nuo ciklo.

O kas Vaidotui Žukui įdomu šiuo metu?

– Šiuo metu yra ribinis periodas, nes prieš keletą savaičių pabaigiau ir atidaviau pusantrų metų tapytą didelį ciklą Mykolo Romerio universitetui, be to įrėminau ir parengiau parodą „Klaipėdos galerijoje“. Naujoji mano dirbtuvė apytuštė, nes iš senosios dar daug darbų nesusivežiau. Todėl baigiu kai kurias nepabaigtas drobes, darau tarpinius keramikos ruošinius, peržiūriu didelių piešinių archyvą, juos valau, fiksuoju ant popieriaus trapią anglį ir darau daug kitokių meno ruošos darbų. Nes meno procese rezultatas pasiekiamas per gana ilgą laiką. Kaip ir vynas, jis turi subręsti, sukaupti kvapų, skonių ir spalvų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.