Lietuvos provincijos atstatymo grupių (PAG) kariai misiją atlieka Afganistano Goro provincijoje. Aukštikalnėse įsikūrusi teritorija kalnų reljefu primena mėnulio paviršių.
Afganistano Goro provincija, esanti vakarinėje šalies dalyje, dūsta nuo dulkių. Dulkės – smulkutės, plevena ore tarsi cementas. Dulkių pilna visur. Kariai sako, kad po trijų mėnesių nuo jų sugenda fotoaparatai.
Goras – viena iš skurdžiausių Afganistano provincijų, įsikūrusi beveik 3 km virš jūros lygio aukštyje. Oras čia – kitos, kvėpuoti – gana sudėtinga, todėl atvykusiems kariams pirmosiomis dienomis nerekomenduojama sportuoti. Daugeliui aklimatizacija – sunkus laikotarpis.
Vorele važiuojantys visureigiai kelia dulkių debesis – kelias skendi tarsi rūke. Nors keliais smėlėtus Afganistano tolius sunku vadinti. Kelias – tiesiog visureigių išvažinėtos provėžos. Kelių tinklo čia nėra.
Goro provincijos gubernatoriaus pavaduotojas mula Karamudinas sako, kad nutiesti keliai padėtų atsigauti šalies ekonomikai. Visas bėdas – maisto, kuro trūkumą – vietiniai suveda į vieną – kelių nebuvimą.
Visureigiai, mėtydamiesi į šalis, įveikia smėlio užkardas, griovių išgraužas. Vairuotojas juokauja, kad grįžęs į Lietuvą, nebemokės važinėti įprastais keliais – vinguriuos šaligatviais
Kelionė lėktuvu iš Kabulo į Goro provincijos miestą Čagčaraną trunka nepilną valandą. Norint tą patį atstumą įveikti automobiliu, tektų kelionėje praleisti keletą parų. Į Kabulą iš Goro provincijos keliai neveda.
Palei kelio provėžą būriuojasi mažieji afganai. Įdegę, murzini ir susivėlę. Vieni – šypsosi ir mojuoja rankomis, kiti – saujoje spaudžia akmenis. Nepatiks – šveis į pravažiuojantį automobilį. Kariai sako, jog taip yra dužęs ne vienas stiklas.
Atrodo, kad mažieji afganai neturi savisaugos jausmo. Sugalvoję jie puola prie kliūtis įveikiančio visureigio, stengiasi įsikibti už durelių ir bėgti greta. Nors paslysti po ratais atrodo taip rizikinga.
Nenusakomas amžius
Pakelėse, kur tik teka nedidukai upeliai, – auga skurdūs bulvių laukai. Vietomis – jau nukastos, vietomis – styro dar nenudžiūvę stiebai.
Horizonte plyti gelsvi pasišiaušę laukai – javai jau nukulti. Ant smėlio ir skaldos, kur ne kur kyšo sudžiuvusios žolės kuokštai. Juos godžiai rupšnoja perkarę asilai. Asilai Afganistane – svarbi susisiekimo, transportavimo priemonė. Asiliukai, apkrauti didžiuliais nešuliais, kantriai tipena greta šeimininkų.
Tolumoje išryškėja jaučių būrys. Jaučiai – pagrindinė darbo jėga šalyje. Palei kelią laksto kalakučių būrys. Smulkutės – tarsi lietuviškos vištos
Visureigių kolona stabteli kaime. Iš trobesių artyn išnyra berniukai, mergaitės atsargiai stebi svetimšalius, stovėdamos trobelių pavėsyje.
Vienas berniukas prie krūtinės spaudžia kažkada karių dovanotą futbolo kamuolį. Vaikai drąsiai tiesia rankas, priimdami dovanas – pieštukus. Pamačiusios dovanas, arčiau prisėlina ir mergaitės.
Delegacijos nariai teiraujasi, ar vaikai žino, iš kur atvykėliai su dovanomis. Vaikai susimąsto. Drąsiausias prataria: „PRT” (Provincial Reconstruction Team – provincijos atkūrimo grupė – red. past.). Kokios šalies grupė atkuria Goro provinciją, vaikai nežino.
Pro šalį lėtai prapėdina senolis. Kariai sako, kad nuspėti afganų amžių – itin sudėtinga, karštas klimatas „išdžiovina” vietinių organizmą, jie susensta gerokai greičiau nei vakariečiai.
„Kartą lankėmės pas senolį, galvojome, jam – 80-90 metų. Pasirodo, nebuvo nė šešiasdešimties”, – dalijasi klaidingu įspūdžiu kariai.
Viena aišku: suprasti afganus vakariečiams – sudėtinga.