Viktoro Kaštelionio gyvenimas neatsiejamas nuo automobilių. Nenustygstantis Mokslų akademijos Transporto skyriaus mokslinis bendradarbis tapo šalies ralio vicečempionu. Atkuriant Lietuvos narystę tarptautinėje automobilių federacijoje šalies vardu pasirašė istorinį dokumentą. Susivienijus autoremontininkams buvo išrinktas jų sąjungos prezidentu. Įsiliejęs į visureigių mėgėjų sąjūdį įkūrė „Land Rover” klubą. O nuo kažkurio laiko jo ausyse vis netyla į Afriką kviečiantis tamtamų gausmas…
Kiekviena nauja veiklos sritis tarsi įsibrovėliai nuotykių ieškotojai kėsinasi svetimybėmis užteršti gimtąją kalbą. Ši laikui bėgant apsipranta praturtėjusi nuostabos nebekeliančiais atitikmenimis. Taip atsirado ir žodžiai „bekeleivis” bei „bekelystė”. Šie angliškos kilmės terminų pakaitalai įvardija visureigių turėtojus ir jų pomėgį raižyti vietoves, neįveikiamas kitoms ratuotoms transporto priemonėms.
Reikšmės – priešingos
Nežinau, ar tai likimo ironija, ar tiesiog sutapimas, bet panašiai skambančių žodžių „bekelystė” ir „bekelnystė” reikšmės – priešingos. Norint rimtai puoselėti „bekelystę” būtina turėti bent jau nedidelį versliuką ar kitokio šaltinio pajamas, didesnes nei užtektų pramisti. Lėšos reikalingos ne tik įsigyti technikai. Ją individualiai paruošti ir nuolat tobulinti kainuoja gerokai brangiau. Tik vienu požiūriu šie du terminai gali susilieti: pernelyg atsidėjus „bekelystei” ir užmetus darbus gali greitai ištikti bekelnystė. Tačiau „džipinėjimas” ne tik nepriartina dykinėjimo (dar vienas sutapimas, nes ir sinonimai skamba panašiai). Anaiptol, jis stimuliuoja asmens aktyvumą, kad galima būtų atsidėti dykinėjimui prieštaraujantiems kraštutinumams, tampančiais netgi kultiniais.
Paprasčiausia bala – klondaikas
Tarp egzotiškų nuotraukų, kabančių Viktoro Kaštelionio kabinete, žvilgsnį patraukia kariškas sunkvežimis, lyg greitaeigis laivas skrodžiantis upės tėkmę. Šis momentas užfiksuotas per bekeleivių žygį, kai kelių dešimčių visureigių kolona privažiavo tiltą. Tačiau jo, kaip dažnai nutinka, „bekelininkai” kažkaip nepastebėjo. Vienas pirmųjų nuo stataus skardžio į upę smigo minėtas sunkvežimis. Tėkmė nuo automobilio inercijos tarsi prasivėrė. Iš abiejų pusių aukštyn pašokdinti vandens kalnai lyg musoninės liūtys užgriuvo stovėjusius ant kranto žygeivius. Be darbo priemonės liko ir vienos televizijos kompanijos operatorius, per neatsargų atstumą gaudęs efektingus vaizdus. Jis iki vakaro taip ir neišdžiovino filmavimo kameros. Sunkvežimį vairavęs V.Kaštelionis teigia, kad Olandijoje jau seniai negalima nuo asfalto išsukti į žemėlapyje nepažymėtą lauko keliuką. Tai leidžiama tik žemės ūkio ir specialiajai technikai. Užtat užklydusiems vakariečiams tikru klondaiku tampa, mūsų bekeleivių akimis žiūrint, paprasčiausia bala.
Atrado savą
V.Kaštelionis sako suvokęs, kad jo turimas kariškas olandų DAF firmos sunkvežimis bekelininkų žygiams nėra tinkamiausias. Beveik prieš pusę šimtmečio (be dvejų metų) pagamintas automobilis buvo skirtas tampyti pabūklams, todėl per masyvus. O važiuojant klampiomis vietomis kiekvienas antsvorio kilogramas – anaiptol ne pranašumas. Be to, galingas variklis pernelyg rajus. Įsiliejęs į bekelininkų gretas Viktoras teigia dar kartą, šįsyk sau, atradęs „Land Rover” markę.
Tiesioginiai palikuonys
Šie grynakraujai „anglai” teisėtai vadinami legendiniais, nes yra tiesioginiai visureigių pradininkų „Jeep Willy’s” palikuonys. Vienas iš „Land Rover” modelių, vėliau pavadintas „Defender”, be didesnių išorinių pakeitimų gaminamas nuo 1948-ųjų. Nuo to laikotarpio „Land Rover” tapo nepakeičiamais ekspedicijų atributais, nuotykių ieškotojų simboliu. Jų šlovę vėliau prislopino japonai, savo visureigiais užvertę tarptautines organizacijas, tačiau savo patrauklumo „Land Rover” dėl to neprarado. Šiems automobiliams būdinga kampuota archajiška išvaizda, nors viduje komplektuojami modernūs agregatai.
Patogu stebėti saulėlydį
„Pamėginkite atsisėsti ant sparno plokštumos ir įsivaizduokite, kaip patogu nuo jos stebėti saulėlydį savanoje. O Lietuvoje labai gera pasidėti lentutę, kai nori pasipjaustyti lašinukų”, – komentuoja tokio dizaino pranašumus „Land Rover” gerbėjas. Lengvi aliuminio kėbulai lemia labai gerą „Land Rover” pravažumą. Viktoras pasakoja, kaip kirsdami upę su kolegomis specialiai parengtu „Defender” visureigiu su aukštai ant stogo iškeltu oro įsiurbimo vamzdžiu įvažiavo į gilų duburį. Per sprindį iš vandens kyšojo tik automobilio stogas, ant kurio užsiropštė ekipažas, o po vandeniu ir toliau veikė variklis bei švietė žibintai.
Su visomis ydomis
„Žinoma, kaip kiekvienas, taip ir „Defender” turi savų trūkumų, pavyzdžiui, iš jo varva alyva, – iš padebesių nusileidžia Viktoras. Anglai netgi juokauja, kad jei ryte po juo nerandate telkšančios balutės, reikia patikrinti, ar nesibaigė tepalai. Tačiau kaip žmogų, taip ir „Defender”, jei jau mylime, tai mylime su visomis ydomis. Arba priimi jį tokį koks yra, arba – ne”, – dėsto „Land Rover” gerbėjas. „Tačiau viena aišku: jis savo išvaizda tikrai nepatrauks dėmesio individo, alpstančio dėl „Audi” ar kitų „standartinių” automobilių.”
Nuengtas valstybinėje tarnyboje
Viktoras su bendraminčiais įkūrė „Land Rover” klasikinės markės gerbėjų klubą. Pirmąjį „Defender” automobilį „lendroverininkas” nusipirko iš vienos bendrovės Lietuvoje. Jį sukrėtė apgailėtina neseno, tik kelerių metų visureigio, pabuvusio valdiškoje tarnyboje, būklė. Automobilis buvo visiškai nuengtas, važinėjo be vieno stabdžių disko ir kitų svarbių elementų. „Net įsivaizduoti sunku, kaip reikia nemylėti automobilio, kad per trumpą laiką jį paverstum tokiu laužu”, – piktinasi Viktoras.
Katė maiše
V.Kaštelioniui teko patirti ir malonių staigmenų, pavyzdžiui, lankantis Vakarų Europos automobilių aukcionuose. Vienas Viktoro valdose esantis desantinės kariuomenės „Land Rover” lengvasis visureigis, nepaisant solidaus amžiaus, nuriedėjęs viso labo tik du tūkstančius kilometrų. Kitas kariškas tos pačios markės automobilis, buvęs telefonų stotimi, yra sukoręs tik 25 tūkst. kilometrų. Pasak V.Kaštelionio, tokia rida patvariems ir ilgaamžiams „Land Rover” automobiliams – tiesiog vaikiška.
Klesti korupcija
„Tiesa, ne visada ir aukcionuose pasitaiko tokių dalykų”, – prigesina galbūt daugeliui sukilusį įkarštį Viktoras. „Ten dažniausiai perkama katė maiše. Anot „lendroverininko”, parduodamų automobilių sąrašas paskelbiamas iš anksto. O aukciono išvakarėse, kai galima apžiūrėti, nuvykęs pamatai, kad pasirinktą modelį sudaro tik krūva detalių. Maža to, automobilius leidžiama įvertinti tik išoriškai. Užvesti ar kiek pavažinėti nevalia. Viktorą stebina, kad net tokioje nusistovėjusių teisėtvarkos tradicijų šalyje kaip Danija aukcionuose klesti korupcija, o atsiskaitoma jose – tik grynaisiais.
Pasiekė finišą
Visureigių renginiai ir nuolatinis buvimas jų aplinkoje pakoregavo Viktoro gyvenimą. Kaip apetitas atsiranda bevalgant, taip atsirado ir poreikis susirungti su pajėgiausiais pasaulio bekelininkais. Ir ne bet kur, o pačioje Afrikoje! V.Kaštelionis su bendraminčiu Gintu Petrumi buvo pirmieji iš šalies atstovų, visureigiu pasiekusių finišą dykumų ralyje „Paryžius-Dakaras”. Pagal šių prestižinių ir nepaprastai varginančių lenktynių tradicijas kiekvienas, pasiekęs maratono finišą, laikomas dykumų nugalėtoju. Tačiau V.Kaštelionis nė nemano didžiuotis šiuo teisėtai pelnytu titulu. „Dykuma – tokios nepaprastos galios stichija, kad vadintis jos nugalėtoju galėtų nebent realybės nesuvokiantis asmuo”, – sako V.Kaštelionis.