Kai pradėjus byrėti SSRS minskietis profesorius Adamas Maldzis spaudoje išsakė mintis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – nuo Baltijos iki Juodosios jūros – atkūrimą, kilo nepasitenkinimas. Baltarusiai dievagojosi nenorį nieko bendra turėti su anos, jų akimis, ekspansinės, valstybės idėjomis. Lietuviai irzo vien jau pagalvoję apie bendrą darinį su rusifikuotais kraštais.
Su kultūrologu, rašytoju, lietuvių ir baltarusių kultūrinių ryšių tyrinėtoju A.Maldziu žingsniuojame pagrindine Baltarusijos sostinės gatve – Nepriklausomybės prospektu. Prasilenkiame su juodaodžiu. „Minske daug juodaodžių studentų, ir čia, skirtingai nei Kijeve ar Maskvoje, niekas jų nemuša. Tolerancija – LDK palikimas”, – pabrėžia profesorius. Pasikalbėti susėdame jo redaguojamo laikraščio „Golas Radzimy” („Tėvynės balsas”) būstinėje, o pokalbį vis pertraukia telefono skambučiai arba interesantai, pavyzdžiui, mergina, kažkieno atsiųsta pas A.Maldzį, kaip autoritetingiausią ekspertą, kad šis padėtų nustatyti jos turimos senos Biblijos vertę.
„Golas Radzimy” skirtas gana gausiai (apie 3,5 mln. žmonių) baltarusių diasporai pasaulyje. Ypač daug šios tautos atstovų Rusijoje, Ukrainoje. Lietuvoje taip pat nemažai. „Daugeliui baltarusių, kurie atvažiavo ir įsitaisė dirbti Vilniuje, ypač Naujojoje Vilnioje, lietuvių kalbos barjeras pasirodė per aukštas, ir jie sulenkėjo, – dėsto profesorius. – Baltarusių tragedija – kad atsidūrėme Rytų ir Vakarų kryžkelėje, dviejų kultūrinių makroregionų, stačiatikiškojo ir katalikiškojo, sandūroje. Taip jau susiklostė: dauguma baltarusių – stačiatikiai, dalis – katalikai. Ir kas atsitiko? Amžiams bėgant stačiatikiai ėmė save laikyti rusais. Taip jiems buvo kalama: jei stačiatikis, vadinasi, rusas, koks dar čia baltarusis. O katalikus mokė ir dabar tebemoko: jei katalikas, tai, žinoma, lenkas.”
– Minsko šventyklose pamaldos jau laikomos ir baltarusių kalba.
– Štai kokį kuriozą man papasakojo pažįstama, persikėlusi iš sostinės į Ašmenos kraštą. Nueina ji išpažinties. Kunigas, išgirdęs kalbant baltarusiškai, pykteli ir lenkiškai klausia: „Kokia čia kalba kalbi?!” – „Baltarusiškai.” Tas dar labiau supyksta: „Tu man pasakyk, kas yra Dievo Motina? Argi nežinai, kad Dievo Motina – Lenkijos karalienė?! Kaip tavo maldos gali ją pasiekti kokia nors kita kalba?!” Apskritai keistas dalykas. Pasak mūsų išeivijos veikėjo tėvo Aleksandro Nadsono, vadinasi, nėra po saule vietos baltarusiams. Jei stačiatikis – tai rusas, jei katalikas – lenkas. O protestantai pasitelkė baltarusių kalbą. Kai XVI amžiuje čia ėmė plisti protestantizmas, kaip, beje, ir Lietuvoje, jam tiko vietos kalba. Pirmą baltarusišką knygą Baltarusijos teritorijoje išleido protestantas Simonas Budnas Nesvyžiuje 1562 metais. Apskritai pirmą baltarusišką knygą senąja baltarusių kalba išleido Pranciškus Skorina Prahoje 1517 metais (Vilniuje – apie 1521-uosius).
– Taigi šiemet minite knygų spausdinimo 490 metų jubiliejų.
– Šiuo požiūriu keliais dešimtmečiais aplenkėme „vyresnįjį brolį”, ir to jis mums negalėjo atleisti. 1967 metais Minske šventėme baltarusiškos knygos 450 metų sukaktį. Atvyko visi: net tadžikai, net armėnai, net čekai, tik iš Maskvos neatvažiavo – įsižeidė, kad juos aplenkėme. Čia juk visai kitas lenkimas – kultūrinis.
– Laikraštis – laiko rijikas. Kaip jį redaguodamas spėjate nudirbti daugybę kitų darbų?
– Kadaise turėjau 22 visuomenines pareigas. Dabar jų liko mažiau. Tebevadovauju Tarptautinei baltarusistų asociacijai, jos narė yra ir Lietuvos baltarusistų asociacija, kuriai ilgą laiką vadovavo dr. Alma Lapinskienė, mano bendraautorė (A.Lapinskienė ir A.Maldzis 1989 metais išleido studiją „Lietuvių-baltarusių literatūriniai ryšiai” – aut.). Turėčiau rašyti prisiminimus, bet sostinės gyvenimas neleidžia – tam reikia ramios vienatvės. Taip pat esu pradėjęs apysaką, kaip XXI amžiaus žmogus patenka į XVIII amžių, į vieno iš Radvilų dvarą, ir prasideda nuotykiai.
– „Golas Radzimy” – įdėklas į didesnį laikraštį „The Minsk Times”.
– Ne tik jums, bet ir mūsų valdininkams, jau norėjusiems mus uždaryti, kartoju: ateis laikas, kai „The Minsk Times” bus įdėklas į „Golas Radzimy”. Reikia tokio leidinio! Pasaulyje daugybė žmonių nežino, kur ta Baltarusija: iki Uralo ar už jo. Manęs net slavų kraštų žmonės yra klausę: iš kur jūs, baltarusiai, išdygote, kas jus sugalvojo? Bolševikai? Lyg ir neturėjo. Ar Zenonas Pozniakas (opozicijos lyderis – aut.)? Baltarusių tragedija – mes visą laiką atsidurdavome po didesnių valstybinių darinių, į kuriuos įeidavo baltarusių žemės, vėliava. Tik LDK, skirtingai nei kiti dariniai, buvo laisvanoriška sąjunga. Kodėl tokios sąjungos reikėjo? Nes iš vienos pusės grasino kryžiuočiai, iš kitos – Mongolų totorių orda, kuri buvo atėjusi ir iki Krokuvos, ir čia, iki Klecko. Reikėjo vienyti jėgas. Argi Vytautas būtų pasiekęs Juodąją jūrą, jei nebūtų buvę jungtinių pajėgų? Argi nesutelkus jėgų būtų buvę įmanoma laimėti Žalgirio mūšį? Man regis, LDK – unikali valstybė. Galima įžvelgti analogijų su dabartine Europos Sąjunga. Tai laisvanoriška sąjunga, daugiaetninė, daugiakonfesinė, daugiakultūrė valstybė, kurioje vyravo tolerancija. Imkime kad ir totorius – jie čia jautėsi jaukiai. Savo religines knygas, taip pat Koraną, rašė arabiškais rašmenimis, bet senąja baltarusių kalba. Baltarusijos totoriai ir dabar, kitaip negu daugelis baltarusių, kalba baltarusiškai, tai įaugę į jų kraują. Toks atvejis, kai musulmonų bendruomenė perėmė kitą kalbą, bene vienintelis pasaulyje. Kai žydams Ispanijoje ėmė darytis riesta, jie kėlėsi į LDK. Šiandien litvakai sudaro Izraelio elitą. Prezidentas Šimonas Peresas – iš Višnievo.
– Golda Meir irgi iš Baltarusijos.
– Jau trys Izraelio prezidentai kilę iš šių kraštų. O premjerus ir paprastus ministrus net suskaičiuoti sunku. Bet grįžkime į LDK. Daugeliui neaišku (ir dėl to kyla ginčų), kaip valstybine LDK kalba staiga tapo senoji baltarusių kalba. Tai nebuvo savita esperanto, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, vien kanceliarinė, rašto kalba. Koks nors etninis jos pagrindas privalėjo egzistuoti! Beje, turiu sąjungininkų – tai Liudas Gira. Jis mokėjo baltarusių kalbą, net eilėraštį sukūrė baltarusiškai, draugavo su Janka Kupala. L.Gira rašė, kad baltarusiai „užkariavo” lietuvius ne mūšio lauke, o kanalu „ieškokite moters”. Kai Algirdas vedė Vitebsko kunigaikštytę, ji atsivežė visą svitą: seseris, drauges, tarnus. Pirmieji riteriai laikė garbe imti į žmonas jos aplinkos merginas. Taip valdovo rūmai pamažu ėmė kalbėti senąja baltarusių kalba. Kaip kultūros istorikas „sėdžiu” XVIII-XIX amžiuje, tai buvo „iki manęs”, bet šaknys irgi įdomu. Sovietiniais metais mūsų istorikai įrodinėjo, kad LDK –
priešiška valstybė, nes didieji Lietuvos kunigaikščiai nukariavo baltarusių žemes ir engė vietinius. Žinoma, kovų ir susidūrimų būta, bet ne etninių, o feodalinių – tarpusavio pykčių. Jokios okupacijos nebuvo. Į kitą pusę lazdą perlenkė istorikas Mikola Jermolovičius, ėmęs tvirtinti priešingai: ne, tai mes, baltarusiai, užkariavome ir pavergėme Lietuvą. Ir dabar vienus slegia sovietinė tradicija, o kiti, ypač jaunimas, pasidavęs M.Jermolovičiaus įtakai, teigia, jog LDK – tik baltarusių valstybė.
– Kai ėmė byrėti SSRS, paskelbėte straipsnį apie LDK atkūrimą – nuo jūros iki jūros.
– Ir kilo pasipriešinimas tiek pas mus, tiek pas jus. Čia sakė: kaip tai, kam mums reikia lietuvių, juk tai – mūsų išnaudotojai. Lietuviai šnekėjo, jog mes jau pernelyg toli nuėjome skirtingais keliais, kad vėl susieitume. Taip, iš tiesų toli. Dabar daug kas klausia, kodėl turime tiek problemų dėl kalbos? Tokia mūsų istorija. Baltarusija visą laiką buvo paribyje, pagairėje. Tai rusifikacija, tai polonizacija. Tai polonizacija, tai rusifikacija. Tie šimtmečiai nepraėjo be pėdsako. Pokario metais į Baltarusiją privažiavo daug rusų – atkurti sugriautos pramonės, statyti naujų gamyklų. Tiesa, kai kurie puikiai išmoko baltarusiškai, bet tokių labai mažai. Pažįstu vieną techninės pakraipos žmogų, išmokusį baltarusiškai taip, kad galėjo į rusų kalbą versti Vladimirą Karatkevičių. Mes nespėjame subręsti kaip nacija, o žiūrėk vėl reikia bėgti prie bendro katilo. Kai N.Chruščiovas viešėjo Minske, ant Baltarusijos valstybinio universiteto laiptų jis paskelbė, esą pirmieji į šviesų komunistinį rytojų ateis baltarusiai – todėl, kad jų kalba artima rusų kalbai. Kiek daug baltarusių veržėsi į Maskvą, skirtingai nei lietuvių, kurie tik apsimetė, jog bėga prie bendro katilo. Paskui paaiškėjo, kad ir katilo nebuvo, ir bėgta ne ta kryptimi. Tačiau traukinys nuvažiavo. Lietuvos nepriklausomybė iškentėta, krauju apšlakstyta. Čia tokių idėjų nebuvo kam palaikyti, ir negalėjo būti – gana toli pažengė rusifikacija.
– Lietuviai ir baltarusiai labai gražiai paminėjo Konstantino Tiškevičiaus žygio Nerimi 150-mečio sukaktį.
– Be abejo, gražiai. Bet šešėlyje liko kitas brolis – Eustachijus Tiškevičius. Konstantinas buvo labai aktyvus, vien Minsko gubernijoje kasinėjo apie 200 pilkapių. O visus radinius aprašinėjo ir tvarkė brolis. Tie radiniai sudarė jo įkurto Senienų muziejaus Vilniuje pagrindą. Deja, muziejus po 1863 metų sukilimo buvo uždarytas, o daugybė eksponatų išvežti į Maskvą. Ir štai dabar Lenkijos moksliniame žurnale „Przegląd Wschodni” (esu jo redkolegijos narys) randu didelę maskvietės istorikės Natalijos Mizerniuk publikaciją „Iš Vilniaus senienų muziejaus istorijos”. Joje pateikiamas mums ypač svarbus sąrašas vertybių, 1865 metais perduotų Maskvos viešajam ir Rumiancevo muziejams. Tai su Lietuva ir su Baltarusija susiję eksponatai, šiuo metu esantys Rusijos valstybinio istorinio ir A.Puškino dailės muziejų saugyklose. Ką daryčiau būdamas mūsų kultūros ministrų vietoje? Ogi įpareigočiau du patyrusius specialistus, kad jie viską apžiūrėtų – ar tikrai aktuose minimos vertybės tebėra muziejų fonduose? Paskui reikėtų pradėti rūpintis jų restitucija. K.Tiškevičius dėl tų eksponatų rašė laiškus imperatoriui, jaudinosi rūpindamasis tuo ir pasimirė. Įsivaizduoju, kaip jie papildytų ir Baltarusijos, ir Lietuvos muziejus.
– Ar tai realu?
– Apie tai paskelbiau straipsnį ir sulaukiau skaitytojų palaikymo. Vienas, matyt, labai nusimanantis žmogus komentare rašė, kad rusai jau daug ką grąžino Olandijai, Čekijai, Vengrijai. Žinoma, garantijų nėra. Neaišku, ar tuos įgaliotuosius asmenis iš viso įleistų į saugyklas. Sakytų, mes viską išsaugojome, o vokiečiai tuos eksponatus būtų išsivežę per Pirmąjį pasaulinį karą.
– Jūsų gimtinė – netoli Lietuvos esantis Astravo kraštas. Gal dėl to ir ėmėtės tyrinėti baltarusių ir lietuvių ryšius?
– Astravo kraštas – kultūrinis, etninis, kalbinis paribys. Baltarusių, lietuvių, lenkų paribys. Šis kraštas manęs nedomintų, jei nuo vaikystės nebūčiau su juo susidūręs. Vaikystėje savo kilme nesidomėjau. Ir kai stojau į Minsko universitetą studijuoti žurnalistikos, dar nesidomėjau. Tiesa, motina visą laiką įkalbinėjo važiuoti į Vilniaus universitetą – arčiau, civilizuočiau. Ir giminaičiai čia – 95 metų teta gyveno Karoliniškėse. Kai pradėjau sąmonėti, nuvažiavau pas ją (mirė šimtametė). Klausinėjau, kokia kalba kalbėjo jų tėvai? Teta porino taip: šiokiadieniais – baltarusiškai, o šventadieniais ir apsilankius svečiams – lenkiškai. Na, o seneliai, proseneliai kaip kalbėjo? Tie šiokiadieniais – lietuviškai, o per šventes – lenkiškai. Mano etninės šaknys matyti ir iš pavardės: Maldzis – nuo žodžio „malda”. Motina, nors kilusi iš baltarusių šeimos, buvo nusiteikusi antibaltarusiškai, manė, kad baltarusių kalba nereikalinga, net mužikiška. Pamenu, kaip dėl to su V.Karatkevičiumi buvo susiginčijusi.
Dažnai susitikdavau su lietuviais mokslininkais, kultūrininkais. Ir kartą vienas jų prie taurelės sako: „Klausyk, Adomai, užtenka „durnių” volioti, koks tu baltarusis, jei tavo ir pavardė lietuviška, ir šaknys lietuviškos?” Tai Vlado Dautarto žodžiai. Atsakiau: „Lietuviai jau taip apsisprendę, kad išsivers ir be manęs, o aš visada stoju silpnųjų pusėn.” Pokalbis vyko Ukrainos teritorijoje – ten vos nekilo lietuvių ir baltarusių karas! Tąkart buvau nuvykęs į ukrainiečių prozininko Marko Čeremšinos 100-mečio minėjimą. Stotyje sutikau Lietuvos atstovą V.Dautartą. Iškart – į restoraną. Ten jis ir pasiūlė man liautis „durnių” volioti, sakė: „Kodėl mes stipresni – juk jūsų daugiau.” – „Kas kad daugiau, jūs – vientisa tauta, mes – atskiesti ir pamatas paplautas, silpnas.” Jis kaušo ir darėsi agresyvesnis: „O apskritai jūs, baltarusiai, esate tikri kiaulės, atėmėte iš mūsų Gardiną, Naugarduką, Lydą, Ašmeną.” „Tai gal ir Minskas lietuvių miestas?” – paklausiu. „Ir Minskas lietuvių!” – atrėžė jis. Tada pasakiau: „Gerai, atiduosiu tau ir Gardiną, ir Naugarduką, tik su mažyte sąlyga – jūs mums atiduosite mūsų Vilnių.” V.Dautartas humoro nesuprato ir dar labiau įtūžo. O kai važiavome vienoje kupė iš Ivano Frankovsko, M.Čeremšinos gimtinės, atgal į Kijevą, jis man miegančiam po skruostu pakišo alus butelio kamštį – ant veido liko žymė. Dar išmetė iš traukinio mano portfelį su daiktais. Rytą V.Dautartas siūlė taikytis ir lėkė į gretimą kupė pas moldavų vaikų rašytoją Jemeljaną Bukovą, kuris atsivežė į renginius pilną lagaminą konjako. Ir dėstė jam: „Klausyk, Bukovai, tavo glėbyje Maskvoje mirė didysis lietuvių poetas Kostas Kubilinskas (Pamaskvyje jie abu nusigėrė ir K.Kubilinskas mirė), todėl duok du butelius konjako…” Kai grįžau į Minską, man buvo nesmagu eiti namo su kamščio žyme ant veido, todėl užsukau pas V.Karatkevičių. Kaip tik tada pas jį viešėjo vertėja iš Maskvos. Išklojau jiems apie lietuvio kolegos žygius, bet pavardės nepaminėjau. Ta maskvietė pasiteiravo: „Klausyk, tai tikriausiai V.Dautartas?” Ir papasakojo apie Jankos Kupalos minėjimo Minske įvykius. V.Dautartas per banketą pagėrė ir ėmė plūstis: kad baltarusiai kiaulės, kad užgrobė, kad šiokie, kad tokie. Tada neištvėrė kartu su juo viešbutyje gyvenęs santūrusis latvis Jeronimas Stulpanas. Kai jie grįžo į kambarį, latvis užkūrė pirtį: „Atvažiavai pas šiuos svetingus žmones ir dar vadini juos kiaulėmis?!” Ir skėlė antausį, tada dar vieną, ir dar. Paskui į Vilnių dėl V.Dautarto atkeliavo popieriukas – jis turėjo nemalonumų. Tačiau velionę mano žmoną glumino tai, kad kiekvieną gegužės 1-ąją ar spalio 7-ąją V.Dautartas siųsdavo man iš Vilniaus sveikinimo telegramas. Ji stebėdavosi: maža to, jog portfelį išmetė, dar ir telegramomis tyčiojasi. Nepykstu. Dabar prisimenu kaip kokį mitą. V.Karatkevičius sakė, kad žmogus turi apaugti mitais kaip laivas kriauklėmis.
– Esate iš paribio, bet ar laikote save paribio žmogumi?
– Laikau save paribio žmogumi, nes kaip čia dabar nustatyti tą grynumą: šeimoje gyvavo ir lenkiškos, ir rusiškos, ir baltarusiškos tradicijos. Svarbiausia – tolerancija, sugyvenimas, tai stipriųjų jėga. Tuo stipri buvo ir LDK. Vienais atvejais stoju vienų pusėn, kitais – kitų. Yra toks mano kraštietis Janas Tichonovičius, rašytojas, filosofas, dabar gyvenantis Lenkijoje. Byrant SSRS jis staiga ėmė skelbti Lenkų autonominės respublikos (centras – Vilnius) sukūrimo idėją. Štai tada ryžtingai stojau ginti lietuvių, rašiau protesto laišką. 1990 metais dalyvavau rinkimuose į Baltarusijos SSR Aukščiausiąją Tarybą, balotiravausi Astravo rajone. Lietuvos Sąjūdis žadėjo paramą, Gervėčių apylinkėje – šimtaprocentį palaikymą. Tačiau mano varžovo, Gardino apskrities valdytojo, rankose buvo ekonominė galia. Žmonės per susitikimus kalbėjo: „O gal jis įsižeis, jei nebalsuosime už jį. Kas tada mums kelią nuties, kas mokykla pasirūpins, kas naują fermą pastatys?” Rimdžiūnuose buvo aktuali Lietuvių centro statyba. Bet negalėjau žadėti sutvarkyti šį reikalą, būtų buvusi demagogija – o gal rajono valdžia nepasirašys dokumentų. Ir sakiau rinkėjams: „Žmonės gerieji, iškelkite mano varžovui sąlygą: pasirašysite dokumentą dėl centro statybų – balsuosime už jus.” Beje, Vornianų gyventojus pamokiau taip pat elgtis dėl bažnyčios grąžinimo. Ir ką? Lietuvių centras stovi, o žmonės balsavo už D.Artemenevą. Kodėl tai kalbu? Ne dėl to, kad pasigirčiau. Matau šiokią tokią disproporciją. Baltarusijoje yra Lietuvių kultūros ir švietimo centras. O ar yra analogiška įstaiga Lietuvoje? Nėra. Mano galva, dėl pusiausvyros reikėtų pamąstyti apie Vilniaus baltarusių muziejaus atkūrimą. Jis veikė Aušros vartų gatvėje. Kai sovietai muziejų panaikino, dalis eksponatų nukeliavo į tuometę Paveikslų galeriją. Man ten juos rodė velionis Jonas Šutovičius, paskutinis to muziejaus direktorius.
– Rašytojos Onos Miciūtės vyras.
– Vyro veikiama ji net ėmė rašyti baltarusiškai, sukūrė vaikišką pjesę. Muziejui priklausę paveikslai, rankraščiai ir knygos atiteko Mokslų akademijos bibliotekai. Viskas tame pačiame mieste, perdavimas nesukeltų keblumų, tik labai pagerintų mūsų santykius.