Rugsėjo 21-ąją minimos tarptautinės Alzheimerio ligos dienos šiemet nelydėjo akcijos.
Alzheimerio ligos asociacijos pirmininkė Daiva Andriulienė teigė daugiau nebeturinti nei jėgų, nei lėšų renginiams organizuoti, tad žadėjo verčiau pasišnekučiuoti su sergančiųjų artimaisiais prie puodelio arbatos. Šie žmonės naštą neša tyliai ir dažniausiai vieni – situacija dėl sergančiųjų Alzheimerio liga žmonių globos bei slaugos iš esmės nesikeičia daugelį metų.
Nesuprato, kas darosi
Kelmėje gyvenanti Irena Ž. jau šešerius metus slaugo Alzheimerio liga sergančią mamą, – moteris gerai mena, kad ši bėda buvo nustatyta taip pat rugsėjį. Jau anksčiau buvo pastebėjusi, kaip pasikeitė tuomet 86-erių senolės elgesys, o jos pasakojimai apie visiems žinomus dalykus ėmė gerokai skirtis nuo tiesos.
Irena iš pradžių nesuprato, kas vyksta, manė, kad mama sąmoningai meluoja. Po vieno apsilankymo dukra paliko maisto dviem savaitėms, tačiau grįžusi rado jį nepaliestą. Moteris pradėjo baimintis palikti mamą vieną namie – atrodė pavojinga, kad ši pamirš išjungti dujas, prižiūrėti ant viryklės gaminamą valgį. Psichiatras patvirtino, kad mama susirgo Alzheimerio liga.
Bėgdavo iš namų
Išėjusi į pensiją Irena svajojo susiremontuoti butą, rasti laiko koncertams, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip. Moteris persikėlė gyventi pas mamą į Kelmę. „Viena ją slaugiau, negalėjau niekur išeiti. Pasitaikydavo išties labai sunkių momentų, kai puldavau į neviltį”, – neslėpė Irena.
Būdavo ypač skaudu, kai nepavykdavo susikalbėti. Elgtis taip, kaip sutarta, nepadėdavo nei dukros prašymai, nei verksmai – mama atsakydavo bežade tyla. „Bardamos nieko nepasieksi”, – įsitikino Irena.
Dar sunkiau pasidarė, kai mama pradėjo ieškoti būdų bėgti iš namų, – esą jai metas į darbą ar aplankyti seniai į dausas iškeliavusią savo motiną. Irena stengdavosi niekada nepalikti motinos vienos, duris visada rakindavo. Tekdavo jėga laikyti vartelius, kad mama jų neatplėštų. Kartais Irena bandydavo palydėti ją įsivaizduojamon kelionėn, – manė, kad pakeliui ši atsitokės. Tačiau atsitikdavo kitaip: po kurio laiko senolės užsidegimą pakeisdavo staigus nuovargis ir apleidus jėgoms ją tekdavo tempti atgal.
Labiausiai išgąsdino įvykis, kai kartą grįžusi iš kapinių Irena rado išimtą namelio, kur jos gyveno, langą, – mama jau bandė lipti ant palangės.
Nuolatinis bėgimas iš namų truko apie metus. Prabuvusi dešimt dienų psichiatrijos ligoninėje, kur davė labai stiprių raminamųjų, motina ėmė vis mažiau kalbėti, sunkiau rengtis. Anot Irenos, greitai bus metai, kai mama praktiškai nebekalba.
„Galbūt blogai padariau, kad pati pradėjau ją rengti, valgydinti”, – svarsto Irena, – tačiau negalėjau apie valandą laukti, kol ji susiruoš. Kita vertus, niekas manęs nemokė, kaip elgtis su ligone. Skaudžiausia, kad psichiatrai visai nekreipia dėmesio į slaugantįjį, net ir prašomi aiškiai nepasako, ko laukti ateityje, kaip elgtis. Daugiausia vertingos informacijos gavau Alzheimerio ligos asociacijoje. Dabar žinau, kad nereikėjo pačiai jos maitinti, turėjau leisti, kad rengtųsi savarankiškai. Bet dabar jau nieko nepakeisi”, – pasakojo Irena.
Reikia nepaprastos kantrybės
Slaugant mamą labai pablogėjo ir Irenos sveikata. Moteris sunkiai vaikšto, jai būtina klubo sąnario operacija. Tapo pernelyg sunku vartyti iš lovos nepakylančią ligonę, juolab kad ši bando priešintis. Šiuo metu Irenos Ž. mama guli Kelmės ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Pagal esamą tvarką čia galima praleisti tik 4 mėnesius. Kas toliau?
Tiesa, šie keli mėnesiai Irenai tapo pirmu tokiu atokvėpiu per visą slaugos laikotarpį. Lig šiol ji galėdavo pailsėti vos 5 dienas per metus, kai atsirasdavo kam ją pakeisti.
Iš kur sėmėsi stiprybės? „Matyt, iš pareigos. Mano mama – švari, protinga ir maloni moteris – nugyveno labai sunkų gyvenimą. Labai gaila, kad ją užklupo dar ir ši bėda. Tai labai sunki liga, bet į šią naštą reikia žvelgti su didele meile, turėti nepaprastos kantrybės”, – sakė Irena.
——————————————————————————–
Klausyti akimis, ausimis ir širdimi
Kaip išvengti žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga ir kita demencija, būdingų elgesio problemų, pataria Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos profesorė dr. Jūratė Macijauskienė.
Slaugant šiomis ligomis sergančius artimuosius kiekviena diena gali būti kupina netikėtumų, kurie kartais išties išmuša iš pusiausvyros. „Sunku ištverti atsirandančius elgesio ir emocijų sutrikimus. Dėl intensyvesnės ligonio priežiūros pritrūksta laiko sau, neretai vengiama bendrauti ir kur nors išeiti. Pernelyg didelis krūvis, ypač ilgai nesinaudojant profesionalia pagalba, labai išvargina. Ligonis nesugeba išreikšti savo dėkingumo taip, kaip anksčiau, todėl slaugantysis gali pradėti jausti įkvėpimo globoti stoką. Be to, ligos progresavimas užtušuoja globos rezultatus ir laimėjimus”, – pabrėžė J.Macijauskienė.
Tačiau profesorė mano, kad galima atrasti ir teigiamų momentų. Pavyzdžiui, pajusti pasitenkinimą išsprendus sunkias problemas, suvokus, jog iš pradžių stresą kėlę įvykiai teikia ir naujų galimybių. „Vis dėlto siekiant išlaikyti pozityvumą itin svarbu pasirūpinti ir atokvėpiu”, – akcentavo geriatrė.
Labiau vargina elgesio pokyčiai
Būdingiausi elgesio ir emocijų sutrikimai sergant demencija yra sujaudinimas, agresija, paranoja ir haliucinacijos, miego ir valgymo sutrikimai, neadekvati kalba, vaikščiojimas (klaidžiojimas), apatija. Agresyvumą ligonis gali reikšti žodžiais, veiksmais, kartais – užsispyrimu, atsisakymu bendradarbiauti. Net 91 proc. atvejų stebima bent viena elgesio problema, o 50 proc. atvejų – 4 ar daugiau. Anot J.Macijauskienės, šios bėdos trikdo ir vargina labiau nei atminties ar kitų pažintinių funkcijų susilpnėjimas.
Elgesio ir emocijų pasikeitimus lemia net tik neurobiologiniai pokyčiai smegenyse, bet ir gretutinių ligų, pavyzdžiui, širdies nepakankamo, paūmėjimas, karščiavimas ir panašūs dalykai. Netinkamas bendravimas, neracionali ir trikdanti kasdienė veikla taip pat gali išprovokuoti elgesio problemas. Pasak geriatrės, reikia visada atkreipti dėmesį į naujus staiga atsiradusius simptomus, nes taip netipiškai gali pasireikšti nauja liga ar esančios būklės pablogėjimas.
Skatinti atlikti tai, ką moka
Ką daryti, kad nekiltų bėdų, ir kaip padėti joms atsiradus? J.Macijauskienė pirmiausia vardija ne medikamentines priemones. Tai – aplinkos pritaikymas ir jos supaprastinimas, tinkamas fizinis aktyvumas, bendravimas, muzika, specialių pagalbinių priemonių naudojimas, globėjų mokymas ir kitos. Esant ryškiems simptomams būtinas ir medikamentinis gydymas.
„Dažnai klausiama, kuo užimti sergantį žmogų, ką jam pasiūlyti veikti? Patarčiau nesistengti išmokyti naujų dalykų, o skatinti atlikti tai, ką jis dar gali ir moka padaryti. Rekomenduojama ligoniui padėti prieš pradedant ką nors daryti, supaprastinti užduotis, suskaidyti jas į kelis etapus. Jei sergantis žmogus turi kokių nors pomėgių – pasistengti įtraukti juos į užsiėmimų „sąrašą”, jei nori ką nors atlikti savarankiškai ar padėti namiškiams – leisti dalyvauti, tik prieš tai įsitikinti, ar nėra pavojaus susižeisti”, – patarė J.Macijauskienė.
Menas skaityti tarp eilučių
Kitas dažnai kylantis klausimas: kaip išklausyti ligonį ir kaip kalbėti, kad jis suprastų? „Reikia būti labai kantriems ir dėmesingiems, šnekėti trumpais sakiniais ir aiškiais žodžiais, vengti komplikuotų klausimų, išklausyti nepertraukiant. Klausyti sergančio žmogaus ausimis, akimis ir širdimi, nes dėl kalbos sutrikimų labai dažnai jis nesugeba išreikšti savo emocijų ir norų žodžiais, tenka „skaityti tarp eilučių”, – aiškino geriatrė.
Ką daryti, jei ligonis yra aktyvus, nuolat vaikštinėja ar net klaidžioja? „Iš pradžių reikėtų atidžiai įvertinti, ar jo elgesys nerodo tam tikrų dėsningumų. Pavyzdžiui, naktinis klaidžiojimas gali atsirasti ir dėl to, kad žmogus neranda tualeto, rytinis – kad jaučiasi alkanas. Kai kada vaikščiojimas rodo, jog sergančiam žmogui nepakanka veiklos, jis nuobodžiauja. Tada svarbu nukreipti dėmesį į kitus dalykus, o betikslį aktyvumą panaudoti prasmingai veiklai: jei dar sugeba, paprašyti atlikti nesudėtingas namų ruošos užduotis, pavyzdžiui, sulankstyti skalbinius, nušluostyti dulkes, kartu išeiti pasivaikščioti”, – dėstė J.Macijauskienė.
Vaikščiojimas tampa nesaugus, kai ligonis eina į potencialiai pavojingas vietas, keliauja iš namų. Tokiu atveju patariama prieškambaryje nelaikyti paltų, striukų, avalynės ir rankinių, nes šie daiktai gali būti postūmis eiti į lauką.
Kaip vieną išeičių J.Macijauskienė rekomenduoja ant laukujų durų iš vidaus pakabinti užuolaidą ir taip jas padaryti „nematomas”; ties išėjimu galima pritvirtinti ryškų ir aiškų ženklą, pavyzdžiui: „Stop”, „Eiti draudžiama”. Be to, svarbu stengtis nepalikti sergančio žmogaus vieno.
„Visas trikdančias situacijas iš anksto numatyti sunku, tačiau bet kuriuo atveju reikėtų vadovautis orumo ir pagarbos principais”, – pabrėžė geriatrė.
——————————————————————————–
Sergančiųjų daugėja
Sveikatos informacijos centro duomenimis, sergančiųjų Alzheimerio liga Lietuvoje kasmet daugėja. 2004-aisiais jų buvo registruota 820, 2005-aisiais – 956, 2006-aisiais – jau 1163. Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vedėjo dr. Valmanto Budrio, senstant visuomenei sergančiųjų gausėja. Kita vertus, pastaraisiais metais labai pagerėjo ligos nustatymo galimybės, buvo apibrėžti medicininiai diagnozavimo kriterijai. „Greičiausiai žmonės šia liga sirgo ir anksčiau, tik prieš 15 metų ji nebuvo išskiriama iš kitų senatvinių ligų”, – sakė V.Budrys. Jis teigė, kad dabar Lietuvoje yra visos galimybės, taikomos šiai ligai gydyti Vakaruose. Deja, naujausi vaistai gali tik pristabdyti ligos progresavimą, bet ne išgydyti.