Prieš rinkimus idėjinė kova visada paaštrėja, Vyriausybė sulaukia daugiau kritikos, juolab kai yra už ką kritikuoti. Bet visai kas kita, kai bandoma ardyti valstybės pamatus. Tuos pačius veiksmus visada turime adekvačiai vertinti.
Specializuojamės, kas stipriau prie kryžiaus prikals Salomėją Nėrį ar Petrą Cvirką už jų kelionę į Maskvą ir atvežtą Stalino saulę į Lietuvą. Be abejo, jų poelgis buvo gėdingas, nors jie nebuvo politikai ir, beje, okupacinė kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Lietuvą… Bet mes abejingai žiūrime į naujus saulės iš Rytų vežėjus.
Rusijoje daug kas dar svajoja susigrąžinti mus į imperijos glėbį. Kad taip yra, nesuku įsitikinti susipažinus su Rusijos žiniasklaida. Keista būtų, jei būtų kitaip – juk visos valstybės siekia išplėsti savo įtaką. Latvijoje ir Estijoje žaidžiama rusų korta. Lietuvoje jos nėra. Kas gali atsilaikyti pagundai pasinaudoti vidiniais savo valstybės pagrindų griovėjais ir įkurti tarp jų savą agentūrą?
Kai lietuvių tauta pakilo į kovą dėl nepriklausomybės, Lietuvos padangėje atsirado „suvirintojas” V.Uspaskichas. Per metus kitus jis čia apsiuostė. Kai aitvarai jam sunešė nemažus turtus, puolė organizuoti, kaip dabar akivaizdu, imperijai ištikimą „partiją”. Nežinau A.Paulausko ir A.Brazausko motyvų: ar tai paprastas politinis vištakumas, ar turėta kitų sumetimų, bet be jų paramos vargu ar V.Uspaskichas būtų įsitvirtinęs Lietuvos politiniame olimpe.
Įgavęs visas regalijas V.Uspaskichas pradėjo veikti. Pirmiausia jis atsiskaitė su savo geradariais A.Paulausku ir A.Brazausku (tiek vienas, tiek kitas ne be V.Uspaskicho pagalbos neteko postų). Visa tolesnė V.Uspaskicho ir jo bendrų veikla akivaizdžiai nukreipta į tai, kad būtų diskredituojama Lietuvos valstybė. Tos partijos veikėjai nuolat važinėja į Maskvą gauti direktyvų, ką jie Lietuvoje turi veikti. Mūsų prokuratūra nesugeba (ar nenori) užbaigti „darbiečių” finansinių aferų tyrimų. Prokurorai ir kiti teisėtvarkos pareigūnai užmiršta, kad mūsų šalies įstatymai neleidžia veikti užsienio šalių partijų filialams. Pastaraisiais veiksmais Darbo partija įrodė, kad būtent tokia ji ir yra.
V.Uspaskichas ir jo bendrų suorganizuota spaudos konferencija Maskvoje duoda pagrindą Rusijai kištis į Lietuvos vidaus reikalus – „ginti” joje žmogaus teises: Lietuvos Seimo nariai išvažiavo į užsienį guostis, kad jie Lietuvoje skriaudžiami, ir ten ieškoti nuo skriaudikų apsaugos. Prisiminkime 1968-ųjų įvykius tuometinėje Čekoslovakijoje. Tada pakako grupei anonimų pareikšti, neva pažeidžiamos jų teisės, ir į šalį buvo pasiųsta tūkstantis tankų. Nematau principinio skirtumo tarp tuometinio Čekoslovakijos „anonimų” kreipimosi ir dabartinio „darbiečių” desanto Maskvoje. Vienu ir kitu atveju prašoma paramos.
Tuo pat metu privalome matyti aiškų skirtumą tarp V.Uspaskicho ir kitų to mitingėlio dalyvių: V.Uspaskichas – į mūsų šalį atsibastęs svetimšalis, kuriam Rusija, o ne Lietuva tėvynė. Jis tėvynės ir neišduoda: jis jai tarnauja. Tačiau jo bendrams Lietuva būtų lyg ir tėvynė, kurią jie vienaip ar kitaip išduoda.
Gudriai suregzta provokacija. Kad ir koks būtų priimtas sprendimas, jis naudingas mūsų valstybingumo priešams. Vien „darbiečių” seimūnų svarstymai Etikos komisijoje ir toliau plėtotų mintį, kad Seimo nario priesaika – nieko nereiškiantis ritualas, kad Lietuvos Seime gali posėdžiauti asmenys, kurie dega vien neapykanta mūsų valstybei. Kas jiems trukdo emigruoti į apšviestąją Rusiją? Argumentų, kad už panašius veiksmus grupei „darbiečių” frakcijos narių būtų surengta apkalta – daugiau negu pakanka.
Tačiau „darbiečių” šeimininkai žino, jog panaikinusi 16 mandatų Lietuva įtartinai atrodytų pasaulio viešosios nuomonės akyse. Kita vertus, nieko neveikti rodytų mūsų valstybės neveiksnumą. Taigi kas galėtų paneigti, kad šia korta Rusijos imperialistai lošia be šanso pralaimėti. Ar ne laikas pagaliau panaikinti „darbiečių” registraciją? Tam pakaktų vien atskleisti jų finansines machinacijas.
Ar sugrįš į Lietuvą V.Uspaskichas, spręs Maskvos strategai. Čia jis atsidurs už grotų. Tada bus galima šaukti visam pasauliui: „Lietuvoje suimami kandidatai į parlamentą.” Kas ten gilinsis, už ką ir kodėl.
Keistai šiame destrukcinių jėgų chore skamba ir „koalicininkų” liberalcentristų balsas. Negi jiems nežinoma, kad parlamentuose postai skirstomi proporcingai pagal gautus mandatus?
Vyriausybė ir Seimo vadovybė nėra identiškos. Parlamentuose (Seimas ir yra parlamentas) viską lemia balsavimas, tai yra vietų skaičius. Jokia vyriausybė negali didinti savo priešininkų, o juo labiau mažumos, skaičiaus, jeigu nesiekia savo kracho. Tai turėtų suprasti kiekvienas sveiko proto žmogus. Ką reiškia dabartinis reikalavimas perimti kai kurių komitetų vadovavimą iš konservatorių? Kam to reikia? Ir kokiu būdu? Pasitelkti „darbiečius”?
Remiantis Seimo Statutu komiteto pirmininką gali nušalinti pats komitetas – išreikšti jam nepasitikėjimą, kurį turi patvirtinti Seimas. Jei iniciatyva iš šalies, būtina surinkti ne mažiau kaip 71 rėmėją. Iš kur jų imti? Taigi šis reikalavimas vargu ar realizuotinas, bet jis gali kuriam laikui paralyžiuoti Seimo veiklą. Jei to siektų opozicija, suprastum: artėja rinkimai, reikia įrodyti dabartinių valdančiųjų neįgalumą.
Žinant apie „abonentininkų” godumą nejučiomis galvoje sukirba mintis: gal čia bėda tik ta, kad komiteto pirmininko atlyginimas per pusantro tūkstančio litų didesnis už eilinio Seimo nario?
Lietuvių tautos tragedija yra tai, kad valstybę kuria didvyriai, o po to jos valdžioje atsiduria tingūs kinkadrebiai… Nevyniokime žodžių į vatą – viską vadinkime tikrais vardais. Jei piliečiai nesugeba apginti savo valstybės, jei jie iki galo nesuvokia, kad ieškoti bet kokios paramos nedraugiškoje šalyje tolygu išduoti valstybę, savo tautą – valstybė žlunga.