Prie Kauno pilies stūksančioje ir gotikos laikus menančioje apleistoje bažnyčioje jungtinė lietuvių ir britų menininkų komanda savaitgalį pateikė itin neįprastą mito apie Šv. Jurgio kovą su mistiškuoju slibinu interpretaciją.
Šviesos kario tema šiandien itin aktuali, vis daugiau žmonių nebesistengia kovoti su savo vidiniais slibinais ar patys ima panašėti į ugnimi spjaudančias pabaisas. Praeitimi alsuojančioje Šv. Jurgio bažnyčios erdvėje viduramžių mituose užkoduota ir laiko bandymus išlaikiusi išmintis perteikiama šių dienų meno kalba.
„Tikiu, kad pagal tiesioginę paskirtį neveikianti bažnyčia gali savo misiją atlikti kitokiu – netradiciniu – būdu, apie amžinas vertybes kalbėti šiuolaikinio meno kalba”, – sakė Audronė Molytė, projekto iniciatorė ir vadovė. Anot jos, siekiant atskleisti šios unikalios bažnyčios grožį, nemenkas vaidmuo patikėtas žiūrovui, kuris gali čia kaip piligrimas, keliaudamas pats, spektaklį patirti autentiškai. „Tikiuosi, šis projektas bus dar viena gerumo dozė. Tai, ko taip dažnai šiandien pasigendame”, – kalbėjo A.Molytė.
Projekto kūrėjai apeliuoja į žmonių pasąmonę. Jie tikisi, kad šis modernus, savitos stilistikos spektaklis apsilankiusiesiems sukels išsamesnių įžvalgų ir, nors pats kūrinys balansuoja tarp sapno ir realybės, pabudins žiūrovą kovoti su drakonais, kurie slypi kiekviename mūsų.
Tikrai išskirtinis lietuvių ir britų menininkų šiuolaikinis menų projektas apjungė įvairius meno žanrus nuo dabartinio šokio, operinių intarpų iki vaizdo projekcijų bei grigališkojo choro giedojimo. Kartu su lietuviais sakralinei Šv. Jurgio bažnyčios erdvei šokius bei muziką kūrė jaunosios kartos Didžiosios Britanijos menininkai – didelę patirtį darbo netradicinėse erdvėse, tarpdisciplininiuose šokio ir cirko projektuose turinti choreografė Sally Donaldson ir vienu įdomiausių, perspektyviausių Jungtinės Karalystės kompozitoriumi tituluojamas Stevas Parkeris. Lietuvoje jau dirbęs su šokio teatru „Aura”, kompozitorius teigia, kad jo vizitinė kortelė – sukurta muzika. „Šv. Jurgio tematika man primena vaikystę ir pasakas. Drakono sceną bandėme sukurti kaip realų nerealiųjų sapną, kuriame nėra aršios kovos scenų, bet mistiškas ir paslaptingas slibino budimas sąmonėje, o gal mūsų baimėse ar vaizduotėje. Siekėme, kad spektaklio audinys būtų labiau asociatyvus, keltų išsamesnių įžvalgų”, – LŽ sakė kompozitorius S.Parkeris. Jis pabrėžė, kad šįkart muzika sukurta kaip tik šiai erdvei ir joje dirbantiems konkretiems žmonėms.
Pasiilgusiesiems didingo spalvų ir garsų reginio, jaukioje, kone kamerinėje erdvėje, tiesioginis bendravimas su menu šįkart dovanojo ir pas mus itin retą žanrą – promenados performansą – spektaklį, per kurį žiūrovas laisvai vaikšto po jo erdvę, todėl sėdimų vietų čia nėra.