Šiaurės Kaukazą drebinantys išpuoliai nebetraukia tokio žiniasklaidos dėmesio kaip anksčiau. Ar jau pripratome, kad Kaukazo karas – tai įprastas kasdienis reiškinys?
Galima tvirtai teigti, jog karas Šiaurės Kaukaze niekada taip ir nebuvo nutrūkęs. Nuo 1994 metų jis rutuliojasi tai aktyvesnėmis, tai pasyvesnėmis fazėmis. Šių dienų situacijos nepavadinsi tikru „konvenciniu” karu, kokie Čečėnijoje ir Dagestane vyko 1994-1996 ir 1998-2000 metais. Vis dėlto įvardyti dabartinę fazę „pasyvia” neapsiverčia liežuvis – išpuoliai Ingušijos, Čečėnijos, Kabardos Balkarijos ir kitų respublikų teritorijoje vyksta praktiškai kiekvieną dieną.
Vienas aktyviausių veiksmų rajonų pastaruoju metu – Ingušijos respublika. Situacijos nesugebanti kontroliuoti Maskva įvedė į jos teritoriją daugiau kaip 2500 vidaus kariuomenės karių, specialias FST (Federalinės saugumo tarnybos) pajėgas ir atgabeno keliasdešimt vienetų kovinės technikos. Valdžia neigia, kad situacija tampa nebekontroliuojama. Tačiau ylos maiše nepaslėpsi. Ir Rusijos žiniasklaidos priemonėms kartais leidžiama pranešti apie „neramumus”. Juk kaip nors reikia pateisinti papildomų pajėgų įvedimą. Tuo metu Europoje, įskaitant ir Lietuvą, susidariusiai situacijai skiriama labai mažai dėmesio dėl kitų priežasčių – karo Šiaurės Kaukaze tema po truputį pamirštama.
Trys smurto mėnesiai
Išpuolių prieš Rusijos pajėgas ir Kremliui lojalią vietos valdžią smarkiai padaugėjo šių metų liepos mėnesį. Atakos rengiamos labai kryptingai. Svarbiausi taikiniai – Vidaus reikalų ministerijos, FST ir vietinės prorusiškos administracijos objektai. Kartais užpuolami ir vietos rusai.
Pasak Rusijos žiniasklaidos, nauja smurto banga prasidėjo būtent nuo išpuolių prieš civilius. Buvo nužudyta rusų kalbos mokytoja, o per jos laidotuves įvykdytas sprogdinimas – nukentėjo 10 žmonių (4 jų – milicijos darbuotojai). Panašus išpuolis surengtas ir Ingušijos gyvenvietėje Karabulake. Čia nužudyti 3 civiliai rusai. Tačiau
dauguma smurto aktų kur kas „įžūlesni”. Pavyzdžiui, kai vyko minėtos mokytojos laidotuvės, Sunžos rajone buvo apšaudyti Gynybos ministerijos 503-iojo motorizuotojo šaulių pulko kariškiai. Tą pačią dieną įvykdytas išpuolis prieš promaskvietiško prezidento Murato Ziazikovo giminaičius. Liepos 23-iąją apšaudytas milicijos automobilis. Vienas pareigūnas nukautas, vienas – sužeistas. Praėjus vos kelioms dienoms įvykdyti išpuoliai prieš kariškius ir vieno Rusijos bankų filialą didžiausiame Ingušijos mieste Nazranėje. O rugpjūčio 30 dieną Karabulako mieste, šalia OMON pajėgų bazės, susprogdintas užtaisas. Tą pačią savaitę Nazranėje apšaudytas FSB automobilis. Žuvo du darbuotojai. Valdžiai vos paskelbus „antiteroristinės” operacijos pradžią Ingušijos sostinėje Magase apšaudyta FSB būstinė.
Atakos nesibaigia ir rugsėjį. Įvykdyta daug išpuolių prieš vidaus reikalų darbuotojus ir objektus, keletą kartų kėsintasi į prezidento M.Ziazikovo gyvybę.
„Santūri” Maskvos reakcija
Maskva, be abejo, būtų labiau linkusi tylėti apie šiuos įvykius, bet dar liepos mėnesį jai pakišo koją M.Ziazikovo administracija. Ingušijos valdžia jau po pirmų išpuolių pareiškė, kad tai „tarpusavyje susiję veiksmai, kuriais siekiama destabilizuoti padėtį Ingušijoje ir visoje Pietų Rusijoje”.
Į šiuos žodžius Maskvai nori nenori teko reaguoti. Tai, kad intensyviausiai buvo puolami teisėsaugos ir kariniai objektai, Rusijai neleido visko nurašyti į „tipišką kaukaziečių kriminalą”, kaip ji padarė 2006-aisiais, kai Dagestane vienas po kito buvo nužudyti keli aukšto rango milicijos ir vietos valdžios pareigūnai. Taigi Maskva turėjo pradėti „antiteroristinę” operaciją. Kaip vyksta tokios operacijos, žino turbūt visi: OMON, FST ir kariškiai užgriūva kokį nors kaimą, nusiaubia jį ir be jokios priežasties suima visus „teroristinio” amžiaus vyrus. Nemažai jų namo taip niekada ir nebegrįžta. Šiuo atveju nieko naujo nebuvo. Pavyzdžiui, vienas OMON pareigūnas gatvėje nušovė šešiolikmetį, nes jam „pasirodė”, jog tai teroristas.
Tyla eteryje
Kalbant apie žiniasklaidos dėmesį Šiaurės Kaukazui reikėtų paminėti, kad jis labai pasyvus. Daugiau informacijos galima rasti nebent internetiniuose portaluose (tiek rusų, tiek europiečių), bet ir tai daugiausia tuose, kurie orientuoti į Kaukazo naujienas. Dauguma televizijos kanalų ir laikraščių tyli. Turint omenyje Maskvos informacinę politiką visiškai suprantama, kodėl tyli Rusijos žiniasklaida. Artėjant rinkimams Kremliui nereikia tokios reklamos. Dabar ne 2000 metai ir šūkiai: „Moči terorista v sortire!” rinkėjams nebetinka. Juk Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau seniai turėjo susidoroti su visais teroristais.
Šiek tiek stebina, kad aprašomiems įvykiams labai mažai dėmesio skiria ir Europos žiniasklaida. Laikraščiai išspausdina vieną kitą žinutę, televizijos kanalai pateikia vieną kitą trumputį reportažą, bet niekas nebando parodyti visumos. Parodyti, kad iš tiesų tai nėra „kaukaziečių kriminalas”, kad kova dėl laisvės Šiaurės Kaukaze ne tik nenumalšinta, bet priešingai – plečiasi geografiškai.
Vienintelis į galvą ateinantis paaiškinimas – ši tema europiečiams nusibodo. Pabodo ji ir pamažu respektabiliais „biurgeriais” tampantiems lietuviams. Aišku, jiems patiems spręsti, ką žiūrėti per žinias… Prisiminkime tik vieną dalyką: kaip mus džiugindavo bet koks Vakarų spaudos dėmesys Lietuvai ir mūsų laisvės judėjimui 1990-ųjų pradžioje. O tada kiekvienas darykime išvadas, ar įdomi Kaukazo karo tema, ar ne.