1998 metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui nusprendus, jog LR baudžiamojo kodekso nustatyta sankcija, numatanti, kad asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme, prieštarauja Konstitucijai, šalyje mirties bausmė buvo panaikinta.
Tačiau įsigaliojus naujiems Baudžiamajam, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksams anksčiau laiko į laisvę paleistas ne vienas net už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis kalėjęs nuteistasis.
Mirties bausme nuteisto „Vilniaus brigados” vadeivos Boriso Dekanidzės parankinis Igoris Achremovas už žurnalisto Vito Lingio, vieno iš dienraščio „Respublika” įkūrėjų, tyčinį nužudymą buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau vėliau Aukščiausiasis Teismas bausmę sumažino iki 25 metų ir dešimt metų kalėjime praleidęs vyras buvo perkeltas į pataisos namus. Dabar jis kas pusmetį gali kreiptis į apylinkės, vėliau – į apygardos teismą dėl lygtinio paleidimo.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojo, VPU Socialinės komunikacijos instituto doktoranto Jono Malaškevičiaus pasiteiravome, ar Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti atitinkami teisės aktai turėtų būti griežtinami, kad už organizuotas ir tyčines žmogžudystes teisti nusikaltėliai nebūtų paleidžiami anksčiau laiko. Tačiau kategoriško atsakymo nesulaukėme. J.Malaškevičius priminė garsią prancūzų aktorės Marie Trintignant nužudymo istoriją, kai už įvykdytą nusikaltimą buvo nuteistas jos mylimasis „Noir Desir” grupės lyderis Bertrand’as Cantat.
„Jis įvykdė sunkų nusikaltimą, tačiau ar jis yra potencialus žudikas? Ne. Svarbu atsižvelgti į žmogaus asmenybę, į jo gyvenimo būdą, padėtį visuomenėje, socialines reikmes, pasaulėžiūrą ir psichologiją”, – teigė pašnekovas. Spalio mėnesį Prancūzijos teismas paskelbs verdiktą, ar paleisti laisvėn nusikaltusį dainininką.
Lukiškių ateitis dar miglota
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime šiandien kali 963 asmenys, per 80 iš jų – nuteisti iki gyvos galvos. Pagal Lietuvos standartus ši įkalinimo įstaiga pritaikyta 864 asmenims, o užimama teritorija yra beveik 6 kartus mažesnė, negu turėtų būti. Praėjusių metų gruodį šalies Vyriausybė nusprendė jau šimtmetį veikiantį Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iškelti į sostinės pakraštį, nes jis neatitinka higienos ir sanitarinių normų, o kamerose laikomų asmenų skaičius – ES reikalavimų. Dėl tikslios vietos dar nenuspręsta. J.Malaškevičiaus paklausėme, ar jau numatyta, kaip kaliniai bus pervežti ir kaip bus užtikrintas visų žmonių saugumas. Pareigūnas atsakė, kad apsauga bus derama, o visuomenė gali būti rami – pabėgimo atvejų nebus.
„Šimtametis kalėjimas saugomas pagal Europos Sąjungos standartus. Man teko būti Skandinavijos šalių kalėjimuose, ten pabėgimo atvejų buvo daugiau”, – tikino J.Malaškevičius.
Nusikaltėlių sąlygos geresnės nei pensininkų
Maždaug iki 1996 metų dauguma visuomenės manė, jog kalinių sąlygas reikia gerinti, nes jų teisės ir laisvės buvo varžomos. Tačiau vėliau, pradėjus vadovautis Europos Sąjungos standartais, Lietuvos žmonių požiūris pamažu pasikeitė. Dabar visuomenė mano, kad nuteisti asmenys gyvena daug geriau ne tik už pensininkus, bet ir už kai kuriuos dirbančius šalies piliečius. Dalis tiesos yra: nuteistieji maitinami pagal ES reikalavimus, jie gali apsipirkti už savo pinigus, užsisakyti laikraščių ir maisto produktų, laisvai balsuoti. Pasak J.Malaškevičiaus, kaliniai iš tikrųjų gerai maitinami. Ne kiekvienas laisvėje gyvenantis asmuo, ypač pensininkas ar netgi dirbantis žmogus, maitinasi taip, kaip kaliniai.
Kalinių išlaikymo naštą tempia valstybė
Nors nuteistieji iki gyvos galvos gyvena vienutėse, o kiti kamerose sėdi po 4-6, pasak J.Malaškevičiaus, jų išlaikymas nesiskiria. Per metus valstybė Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui skiria apie 15 mln. litų. Vieno kalinio išlaikymas, įskaitant šilumą, elektros energiją, vandenį, mokesčių mokėtojams atsieina 44,80 lito per parą. Šiandien dirbančio nuteistojo maitinimas per dieną kainuoja 5,99 lito, nedirbančio nuteistojo arba suimto asmens – 4,2 lito, nuteistų moterų – 4,19 lito, o nepilnamečio asmens – 7,88 lito. Šios sumos kai kam gali pasirodyti juokingos, nes miesto valgykloje ar kavinėje už pietus tektų sumokėti nuo 8 iki 17 litų.
„Neužmirškime, kad mūsų įstaiga nemoka PVM mokesčio. Produktai perkami iš įvairių firmų. Be to, norėdami pirkti vienokį ar kitokį kiekį produktų, skelbiame konkursus. Jeigu realiai reikėtų įvertinti kalinių maitinimą, jis kainuotų apie 17 litų”, – pabrėžė direktoriaus pavaduotojas.
Sunku ištrūkti iš užburto rato
Vakarų šalyse nuteistajam stengiamasi sudaryti visas sąlygas grįžti į visuomenę. Lietuvoje išėjęs iš įkalinimo įstaigos asmuo dažnai neturi gyvenamojo ploto, jam trūksta šeimos ir draugų palaikymo. O darbdaviai nenori priimti buvusio kalinio, nes ir taip yra daug specialistų, ieškančių darbo. „Esant tokiai padėčiai, nusikaltimą padaręs asmuo praktiškai sukasi užburtame rate – vėl bendrauja su savo aplinka, daro naujus nusikaltimus ir grįžta atgal į įkalinimo įstaigą. Skandinavijos šalyse įkurtos stiprios buvusių kalinių bendruomenės, kurias dotuoja valstybė, todėl ir nusikaltimų čia nedaug. O mūsų šalyje veikiančios probacijos tarnybos nors ir geranoriškai dirba, jos silpnos, nes neturi materialinių išteklių”, – teigia J.Malaškevičius.
Ir kalėjimo vienutėje rusena viltis
Justinas Buta padarė sunkų nusikaltimą ir buvo vienas pirmųjų nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Ne visi kaliniai nori bendrauti su žurnalistais, tačiau šis nuteistasis, jau 12 metų atskirtas nuo visuomenės, sutiko su mumis pasikalbėti.
– Patekus į kalėjimą žmogaus gyvenime įvyksta daug staigių permainų. Kaip jums pavyko susitaikyti su tuo ir priprasti prie kitokių gyvenimo sąlygų?
– Paprasčiausiai suvokiau, kad kitaip jau nebus. Buvau priverstas su tuo susitaikyti.
– Ko jums čia labiausiai trūksta?
– Šeimos, vaikų, bendravimo, be abejo, visų artimųjų.
– Esate VPU neakivaizdinių studijų 5 kurso studentas. Kaip jūs vertinate kaliniams suteiktą galimybę mokytis?
– Labai teigiamai. Ir taip vertinu ne todėl, kad greitai gausiu dar vieną diplomą, o dėl to, kad man svarbiausia – žinios. Nekalbant jau apie tai, kad bus galimybė padėti kitiems. Šios studijos man padėjo suvokti save. Anksčiau buvau tiksliųjų mokslų atstovas, tad šis perversmas man buvo gana reikšmingas. Baigiau Vilniaus politechnikumą, Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę.
– Ar, jūsų nuomone, aukštojo mokslo diplomas atvers daugiau darbo perspektyvų?
– Kalėjime darbas yra privilegija. Vadinasi, jeigu žmogus dirba, jis privilegijuotas. Dirba labai mažai, vos apie 30 žmonių, nes darbo vietų daugiau nėra. Kai pradėjome studijuoti, buvo žadėta, kad baigę mokslus galėsime dirbti socialiniais darbuotojais arba jų pagalbininkais įkalinimo įstaigose, bet ar taip bus iš tikrųjų, paaiškės baigus studijas. Norint dirbti tokį darbą, būtina kalėjimo teritorijoje laisvai judėti, o įstatymas tam prieštarauja.
– Kuo užpildote laiką kameroje?
– Skaitau knygas, šiuo metu – „Da Vinčio kodą”. Būna, kad dirbu su programomis, kurių turiu nemažai. Moku naudotis „Photoshop”, „Correl” programomis. Ne taip senai gavau „AutoCAD” programą. Bandysiu po truputį analizuoti, kaip su ja reikia dirbti. Juk žinios niekada netrukdo, o gal ir ateityje pravers.
– Pasimatymų skaičius su šeimos nariais yra ribotas. Ką darote, kad neprarastumėte ryšio su artimaisiais?
– Su artimaisiais mes galime pasimatyti tik kartą per 2 mėnesius. Dar yra iki 4 valandų trumpalaikiai pasimatymai. Daugiausia susirašinėjame laiškais, kartą per savaitę leidžiama paskambinti.
– Kas jus gelbėja nuo vienatvės ir kalėjimo sienų?
– Šiuo metu yra daugiau veiklos: studijos, sportas, knygos. Pastarosios ypač padėjo pirmosiomis dienomis. Pradėjau domėtis joga, nes tai padėjo atsipalaiduoti, nusiraminti, nereikšti emocijų.
Dabar gyvenimo sąlygos normalios: kamera kaip bendrabučio kambariukas (6 kv. metrai). O iš pradžių, kai tik čia įkalino, buvo kaip rūsyje: kameros baisios, nei radijo taško, nei televizoriaus…
– Kaip dabar, praėjus 12 metų, žvelgiate į gyvenimą, ar pasikeitė jūsų pažiūros?
– Atvirai sakant, gal pats požiūris į gyvenimą ir nepasikeitė, gal tik kai kurie aspektai. Atsidūręs tokioje padėtyje, kai daug ką prarandi, labiau viską pradedi vertinti. Laisvėje apie daug ką net nesusimąstydavau.
– Kodėl dabar visuomenė nusigręžusi nuo nuteistųjų?
– Būdamas laisvėje pozityviai žiūrėjau į nuteistuosius, nors tuo metu ir dirbau vadovaujamą darbą. Pas mane dirbti ateidavo grįžę iš įkalinimo įstaigų žmonės. Visuomenę gerai suprantu, nes jai padaryta daug žalos. Čia sėdžiu už įvykdytą nusikaltimą. Jeigu būtų įmanoma gyvenime atsukti laiką atgal, pasistengčiau, kad viso to nebūtų įvykę. Žiniasklaida tik stengiasi parodyti, kokį nusikaltimą įvykdžiau ir beveik kiekviename straipsnyje yra smulkiai išdėstomos jo detalės. O to, ką aš dariau 12 metų įkalinimo įstaigoje ir prieš įvykdydamas nusikaltimą, tarsi nėra. Niekam neįdomu, kaip aš gyvenu, koks esu žmogus.
– 2004 metų prezidento dekrete „Dėl Malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų” teigiama, kad „asmenų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, malonės prašymai gali būti svarstomi ne anksčiau, kaip atlikus 20 metų laisvės atėmimo bausmės”. Ar ruošiatės rašyti tokį prašymą?
– Taip, kai bus galimybė, rašysiu.
– Dėkojame už pokalbį.