„Netikėkite dievais, alaus negeriančiais“

Rugsėjo 21 d. mūsų protėviai švęsdavo Alutinio šventę. Ta proga šiandien „Kultūros uoste“ – apie šios šventės papročius ir alaus kultūros tradiciją Lietuvos ir pasaulio literatūroje.

Trejų devynerių alus

Alutinio šventės tradicinis paprotys – pasigaminti pirmojo alaus iš tų metų miežių derliaus. Ši šventė dar vadinama Koštuvėmis, Ragautuvėmis.

Alus buvo daromas ne įprastinis, bet apeiginis, vadinamas „trejų devynerių“. Buvo imamos 9 saujos javų ir kiekviena sauja dar padalijama į tris dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama, sumaišoma su miežiais ir verdamas alus.

Alumi buvo vaišinami kaimynai ir giminės. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais apeiginio alaus. Senovėje alus buvo geriamas iš gyvulių ragų, ant kurių buvo išskutinėti elniai, paukščiai, žalčiai.

Šventės metu alumi būdavo apšlakstomos ir trobos durys, langai bei visos kertės – aukojama namų dievybėms.

Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Šį protėvių įsitikinimą atspindi iki šių dienų išlikęs priežodis: „Alutis – šnekutis“.

Sakoma, kad po Alutinio jau negalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Jau reikia padėti vasarines šiaudines skrybėles į šalį, susirasti žieminį galvos apdangalą.

Suliteratūrintas alus

Plačiau apie alaus aukojimo apeigas, jo vartojimo papročius, apie alų lietuvių tautosakoje, kalboje, literatūroje, o taip pat apie lietuvišką alaus gamybos istoriją, jo reklamą ir marketingą Šiaulių universitetas išleido originalią knygą „Alus lietuvių kultūroje“.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos – Danguolės Šakavičiūtės straipsnio „Apie suliteratūrintą alų“ fragmentus.

„/…/Alus, atrodytų, yra plebso gėrimas. Jei geri egzistenciškai, t. y. alkoholizmas yra pragariškasis dugnas krikščioniškai struktūruotam pasauly (kaip kad traktuojama stipriausiame šios pakraipos romane – M. Laurio „Vulkano papėdėje“), – tai geri, žinoma, ne alų.

Kiek teatrališki prarastosios kartos (E. Hemingvėjaus, E. M. Remarko) gėrikai vartoja taurius gėrimus gražiai, pavydėtinai, šauniai, išmano rūšis (tokios neįprastos lietuviškai literatūrinei tikrovei elegancijos būta vienoje R. Samulevičiaus pjesėje, kur herojus (vokiečių karininkas!) atsineša porą butelių itin gero prancūziško vyno – vieną išgerti, kitą palikti dovanų).

Alus skirtas ne tiek tragikai ar lemčiai, kiek tragikomiškajam pasauliui, o neretai – išgyvenimo filosofijai. J. Hašeko Šveikas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“ drūčiai sriūbteli, meiliai vypso (juk idiotas!) – ir atlaiko visą karą; jis nesunaikinamas kaip žolė.

Hašeko karininkai geria šnapsą, konjaką, romą, kadaginę, likerį, ir tai rodo ne tik jų socialinį statusą, bet ir, bent jau kartais, dramatizmą bei savirefleksiją. Šveikas tarsi teigia:

„Jei jau moki lakti, tai išsisuksi, išgyvensi ir dar kitą išgelbėsi“.

Šveiką galima būtų pavadinti liaudišku, bet dabartinei konjunktūrai mieliau skambėtų pavadinus demokratišku. O kuo daugiau demokratijos, kaip konstatavo mūsų dienų tikrovės analitikas estetas Rolandas Rastauskas, tuo daugiau vulgarumo.

Gėrimo motyvacija, ritualizavimas itin svarbu. Venjaminas Jerofejevas iš tikrųjų genialioje apysakoje „Maskva-Petuškai“ tvirtino, kad visi doriausi protai gėrė, kad nuo gėrimo dvasia „aukščiausiu laipsniu“ sustiprėja.

Venička geria kaip poetas ir gėrimo profesionalas, jo gėrimas – aukščiausio lygio pilotažas, patvirtinantis, kad rusų liūdesio niekas nesupras. Tą nesuvokiamą ruso sielos sumaištį ir užmojį atspindi ypatingieji gėrimų receptai, kuriuose alus – vienintelis tarybinis „Žigulinis“ – tėra tik vienas iš ingredientų.

Mūsiškio Jurgio Kunčino personažai savo graudžiu, atlaidžiu geriančio ir gyvenimą „perkandusio“ nepretenzingo žmogaus žvilgsniu kiek primena Jerofejevą, jo troškimą sovietinėje tikrovėje susirasti erdvę, kurioje nėra vietos žygdarbiui.

Tik Kunčino personažai ne tokie drastiški ir fatališki, be išėjimo į transcendenciją. Kunčino autsaideris geria alų būtent parodydamas, kad jis ne su oficioziniais ir tvarkingais sovietiniais gėrikais.

Kitokia yra Sauliaus Šaltenio geriančiųjų žyma. Dažniausiai, jei jau jo personažai geria, tai rodo, kad jie yra jautrūs, pažeidžiami, silpni, mieli dvasingieji. Gėrimas tiesiog yra paliudijimas, kad geriantysis bedvasėj sovietijoj dar turi sielą.

Sigito Gedos eseistikoj „Ace“ gėrimas prie kioskelio tiek dabartiniais, tiek anais laikais – tai paakinimas atsiskaityti su pošlykščiu pasauliu bent tiesiu žodžiu, tai tulžies kartėlis, dantų griežimas.

Įdomiai iš šalies apie lietuviškąjį gėrimą svarstė Saulius Tomas Kondrotas (pats išgeriantis 1 – 2 bokalus alaus prieš miegą ir stiklinę vyno per dieną):

„lenkiam gėrimu ir latvius, ir baltarusius; nors suomiai, švedai irgi geria, bet juk ten šalta, žiema ilgesnė ir tamsesnė. Jeigu reikėtų varžytis, tai mes, lietuviai, gulėtume po stalu. Airiai – tai tikrai muštųsi, kiti gal ant stalų šoktų“.

Lietuvių literatūra esanti pernelyg dorybinga, gal tik vienintelis J. Erlickas – toks nestandartinis, kad apie alkoholikus gali rašyti eilėraščiuose vaikams.

Išgėrę mes lyg ir dainuojam (neįgudusiais, nederančiais, neišlavintais balsais) apie „tvorelę, kuri visus girtus kieravoja“, bet populiarusis „žvaliau, išgerkime, draugai, už jaunas dieneles!“ – iš tikrųjų ne mūsų, tai – XIX šimtmečio škotų poetas Bernsas, kurio eiles apie Džoną miežio grūdą („Palaimintas tas, kuris išvirė alų!“) kartojo alkoholikas Džekas Londonas.

Mūsų dienomis daugiausia apie gėrimą rašė ir samprotavo Gintaras Beresnevičius. Rašytojas teigė, kad ir savo paskutinį romaną „Paruzija“ rašė su buteliu, ir jau kaip religijotyrininkas įrodinėjo, kad lietuviai visada prisigerdavę per savo apeigas:

Dar 1670 m. parapijiečiai į pastoriaus priekaištą dėl gėrimo esą atsakė: „mes drovūs, todėl su Dievu galim kalbėtis tik išgėrę“.

Beresnevičius išties stengiasi fundamentaliai paremti, pateisinti ir įteisinti permanentinį gėrimą. Jam alkoholikas yra ne tik būtent tas, kuris turi taisykles, ritualizuotasis, bet ir patiriantis prisikėlimą, pasikartojantį kiekvieną kartą po išgėrimo; ir Dievo akyse girtuokliai einą ne į pragarą.

Šitas svarstymas galėtų prikelti epizodą iš seno sovietinio filmo, kuriame liaudies priešą vaidinantis aktorius Bronius Babkauskas verkia girtomis ašaromis ir deklamuoja’85 Bernardą Brazdžionį! Apie tą girtą apsimyžusį mūrininką, kuris vis dėlto pastatė bažnyčias ir buvo prie Jėzaus tą naktį’85

Bet Beresnevičius jau liudija kitus laikus, pliuralistinio postmoderno žaismingai įteisintą tikėjimo krizę. Kone lukianiška maniera parašytame traktate „Armahaukas“ jis pristato apmatus tošmašų religijos, kurioje svarbiausias dievas Armahaukas debesį mato kaip kirvį, o kirvis jam primena gero tamsaus alaus sklidiną bokalą.

Visa tai liudija nepaprastą Armahauko galią bei išmintį, o tarp dievo pasiuntinių patarimų yra ir tokių: „netikėkite dievais, alaus negeriančiais“, „kas geria alų, nori prilygti dievams ir bus išaukštintas arba nebus“ /…/

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.