Kiekvienas, kas yra įsirenginėjęs ar remontavęs butą, žino, kiek tai kainuoja. Ne tik pinigais, bet ir nervais, kantrybe. Tad buvo labai gaila žiūrėti į perbalusius naujųjų kotedžų savininkų veidus, kai šie, braidydami po „Venecijos kanalus” iki pažastų, bandė gelbėti jau suvežtą buitinę techniką. Gaila buvo ir beveik iki stogo apsemto mersedeso. Tiksliau, – jo savininko. Tačiau kaimynai sakė, jog savininkas dar naktį buvęs perspėtas, kas darosi. Bet jis į apsaugininko pranešimą sureagavęs savaip: pravėręs semiamo kotedžo duris, pamatęs, kad automobilis dar neapsemtas, vėl užvėręs savo gražiai įrengto būsto duris ir tęsęs įkurtuvių puotą su draugais.
O ponios Elenos iš greta kotedžų esančių sodų dėl potvynio niekas neįspėjo. Jos namelis – arčiausiai Danės upės. Kadangi jis įrengtas neįmantriai, ponia Elena jame negyvena, ji nė kiek ir nesielvartauja, kas įvyko.
„Kaip vanduo apsėmė patalpas, taip ir nutekėjo. Tik rūsyje dar užsiliko vandenėlio. Tačiau ir jis pats ir „išsinešdins”, – šaltakraujiškai dėstė moteris. Ji netgi pasidžiaugė, kad nebuvusi įspėta ir visko savo akimis nematė. O sodo kaimynai paskui pasakojo, kaip jie tirtėjo, kai vis kylantys Danės vandenys galėjo nuplukdyti ne tik lengvų, bet ir sunkesnių konstrukcijų namelius. Ponia Elena tik sielvartavo, kad potvynis gali kartotis dėl, kaip ji girdėjo iš specialistų, nepatvarių užtvankų Danės, o tiksliau, Akmenos (taip vadinamas aukštupys), kracho. Bet tas sielvartas labiau dėl kaimynų nei savo turtelio.
„Vakarų ekspresas”