Italų režisierius Paolo Emilio Landi, spjovęs į smukusį Italijos teatrą, jau septyniolika metų kuria keliaudamas po pasaulį. Rugsėjo 20, 21 d. valstybiniame Jaunimo teatre numatyta jo režisuoto spektaklio „Triukšmas už kulisų” premjera.
Tai jau antras šio režisieriaus spektaklis Jaunimo teatre: 2004 metais pastatė „Strip Man Show”. Britų dramaturgo Michaelo Fryano pjesės „Triukšmas už kulisų” veiksmas rutuliojasi teatre. Pirmojoje dalyje aštuoni aktoriai blaškosi po sceną repetuodami farsą: vienas neatsimena teksto, kitas nežino, kaip vaidinti, trečias labai nervinasi.
Antrojoje dalyje – aktorių intrigos ir gyvenimas už kulisų. „Kadangi tai užkulisiai, mes negalime girdėti, ką aktoriai kalba – 25 minutes matysime veiksmą be žodžių. Taip vaidinant lengva klysti. Iš pradžių buvo baisu, sunku, paskui įdomu. Aš dar sumaniau čia sukurti scenografiją. Tačiau muzikos nėra. Aštuoni aktoriai turės girdėti muziką, kuri neskamba”, – pasakojo penkias savaites Vilniuje repetavęs režisierius.
Trečiojoje dalyje dekoracijos vėl pasisuks, ir žiūrovai matys veiksmą scenoje: vaidinamas tas pats spektaklis, tik jau visai išsikvėpęs.
Paklaustas apie lietuvių aktorių temperamentą režisierius P.E.Landi sakė: „Kai yra talentas, yra ir temperamentas. Pavyzdžiui, Astą (Baukutę – aut.) reikėdavo net šiek tiek raminti. Labai gerbiu jūsų aktorius. Gaila, kad nesu su jais statęs dramos. Matau, tai dvasiškai turtingi aktoriai, turintys daug gyvenimo patirties. Šiaip aš mėgstu komediją, turinčią dramatišką atspalvį, tokia ji įdomesnė.”
Spektakliai – mamai
Italas yra italas: net kūrybiniame procese paskendęs vis prisimena savo mamą. „Statydamas spektaklį aš dažnai mintyse pasitikrinu: ar tai suprastų mano mama. Ji paprastas, normalus žmogus, muzikė. Pamanau, jei ji tą ar kitą sceną supras, tai supras ir kiti. Ir apskritai nereikia labai išsidirbinėti, tada būsi žiūrovams priimtinas. Teatro turtas yra ne tik aktoriai ar režisieriai. Didelis turtas yra geri žiūrovai. Pas jus dar tokių yra. Tik nereikia sugadinti jų skonio”, – sakė režisierius.
Italijoje kurti neįmanoma
P.E.Landi apgailestavo, kad Italijoje labai smukęs teatro lygis. „Sulaužyta struktūra: nėra teatrų, nėra aktorių, nėra žiūrovų. Kai po Antrojo pasaulinio karo neliko repertuarinių teatrų ir jų trupių, jauni aktoriai neturi kur įgyti patirties. Atsidaro koks nors teatras, o po metų užsidaro. Jaunas, dirbti trokštantis aktorius geriausiu atveju per metus gauna vieną vaidmenį, – pasakojo režisierius. – Be to, Italijos teatras liovėsi domėtis mūsų gyvenimu, yra atitolęs nuo kasdienybės, jo temos žiūrovui nepriimtinos. Juk galima ir šiandien statyti W.Shakespeare’ą, bet jis turi būti šiuolaikiškas.”
Prodiuseriai bandė gelbėti padėtį kviesdami žinomus kino ar televizijos aktorius. „Na, pavyzdžiui, italų kino aktorę Claudią Gerini. Ji puiki aktorė dideliame ekrane, bet prapuola teatre – jos nesimato ir nesigirdi. Žiūrovai iš smalsumo ateidavo pasižiūrėti, kaip ji atrodo gyva, bet susidomėjimo pakakdavo penkioms minutėms. O man sakė, neva nereikia ieškoti gerų pjesių, nereikia būti geru režisieriumi, reikia tik rasti žinomą aktorių, tarkime, vaidinusį kokioje nors reklamoje. Na jau ne, pamaniau, kad aš kurčiau pagal jį spektaklį, kad sudaryčiau įspūdį, jog jis vaidina! Kai „Antigonę” pastačiau Sicilijoje, supratau, kad man ten ne vieta, – apgailestavo P.E.Landi. – Pavyzdžiui, „Strip Man Show” aš nebūčiau galėjęs pastatyti Italijoje, nes nerasčiau tiek gerų aktorių.”
Dvyliktas užsienietis Omske
Tad kai režisieriui buvusi kurso draugė paskambino iš Paryžiaus ir paklausė, ar nenorėtų padirbėti Omske, jis net tokio miesto nebuvo girdėjęs. „Tada man pasakė, kad tai kažkur už Uralo. Pamaniau, o kodėl ne. Nuskridau į Omską, buvo vasaris, 30 laipsnių šalčio. Susitikau su teatro vadovu. Jis kalbėjo tik rusiškai, aš – tik itališkai, angliškai ir prancūziškai. Omskas – uždaras miestas, aš buvau dvyliktas užsienietis per septyniasdešimt metų. Bet nieko, pradėjome dirbti. Per repeticijas ir rusiškai išmokau. Gatvėje mane dažniausiai palaikydavo gruzinu ir puldavo bartis. Kai pasakydavau, kad esu italas, tada susigėsdavo ir imdavo atsiprašinėti”, – pasakojo gerai rusiškai kalbantis režisierius, Rusijoje nuo 1990 metų pastatęs jau penkiolika spektaklių. Kai kurie nemiršta 10-13 metų.
Apie Rusijos aktorius italas sakė, jog jie fantastiški. „Įsivaizduokit, kaip jautiesi gavęs vairuoti galingą „Ferrari”, jei iki šiol vairavai tik „Fiat”. Taip aš jaučiausi su rusų aktoriais. – prisiminė jis.
P.E.Landi spektaklius Rusijoje išvydęs amerikietis pakvietė italą padirbėti ir į JAV. Taip prasiplėtė jo kūrybinė biografija.
Į Vilnių italą pakvietė Jaunimo dramos teatro vadovas Algirdas Latėnas, pamatęs jo spektaklį Samaroje. Po Vilniaus P.E.Landi vyks padirbėti į Rygos rusų dramos teatrą, paskui į Čeliabinską, Sankt Peterburgą.