Greitąją pagalbą reikia pačią gelbėti

Gelbėti sąmonę praradusį vilnietį atskubėjęs gydytojas prisipažino nemokąs leisti į veną vaistų, todėl talkon pasikvietė kitą greitosios pagalbos ekipažą. Maža to, dviem automobiliais atvykę penki gelbėtojai dėl savo garbingo amžiaus nepajėgė paciento panešti, todėl mėgino išsikviesti ugniagesius.

Tokia „greitoji pagalba” sostinės gyventojui galėjo kainuoti gyvybę, laimė, laiku pasirodė giminaitis, policijos pareigūnas Vladas Sanda.

Skambutis vidurnaktį

Didlaukio gatvėje gyvenantis Steponas (pavardė redakcijai žinoma) neteko sąmonės, kai vienas po kito įvyko penki epilepsijos priepuoliai. „Buvo naktis, kai paskambino krikšto mama: „Tėveliui labai blogai!” – „Lietuvos žinioms” pasakojo V.Sanda. – Krikštatėviai – pagyvenę žmonės, sostinėje kitų artimųjų neturi, todėl ištikus bėdai pirmiausia kreipėsi į mane. Paklausiau, ar reikia padėti, tačiau moteris buvo taip išsigandusi ir sutrikusi, kad atsakė nežinanti. Ji jau buvo iškvietusi greitąją pagalbą.”

V.Sanda nedelsė: sėdo į automobilį ir nulėkė į Didlaukio gatvę. Jei vyriškis būtų likęs namie ir laukęs kito skambučio, krikštatėvių šeimą, galimas dalykas, būtų ištikusi tragedija.

Gelbėtojai – pensininkai

Buvo 1.30 val. nakties. Prie daugiabučio atskubėjęs V.Sanda išvydo tolokai nuo giminaičių laiptinės stovinčius du greitosios pagalbos automobilius. Buvo akivaizdu, kad gelbėtojų transportas neprasibrovė pro kiemą, sausakimšą gyventojų mašinų. V.Sanda nesuprato, kodėl pas vieną ligonį prireikė siųsti net du medikų ekipažus. Mat nė vienas automobilių nebuvo reanimobilis.

„Įėjau į butą, žiūriu – penki nepažįstami žmonės, – sakė V.Sanda. – Trys savo apranga priminė medikus, o vienam jų ant kaklo kybojo stetoskopas. Supratau, jog tai – gydytojas. Kiti du buvo vairuotojai. Iš visų atvykusiųjų tik gydytojas atrodė vidutinio amžiaus. Abi medikės ir abu vairuotojai tikriausiai buvo pensininkai.”

Išvydusios tvirtą, jauną vyrą medikės apsidžiaugė: „Valio, kad jūs čia – padėsite išnešti ligonį! Jau ketinome kviesti į pagalbą ugniagesius!”

Anot LŽ pašnekovo, krikštatėvis – nestambus, butas – antrame namo aukšte. Penkiems žmonėms nunešti pacientą neturėjo būti labai sunku. Tačiau gelbėtojai V.Sandai pasirodė esantys tokio garbingo amžiaus, kad ši užduotis vargu ar atitiko jų jėgas.

Sąmonę praradęs krikštatėvis sunkiai kvėpavo, gargaliavo, todėl reikėjo skubėti. Butas buvo ankštokas, ligonį užkėlė ant lanksčių neštuvų. „Taip ir nešėme: viename neštuvų gale – aš, o kitame – keturi gelbėtojai… Vienas vairuotojų, jau visai senukas, atsisakė padėti, – pasakojo pareigūnas. – Ligoninėje iš krikštamotės sužinojau, kaip krikštatėviui buvo teikiama būtinoji pagalba.”

Užjaučia gelbėtojus

Vienoje Vilniaus 2-ojo policijos komisariato nuovadų dirbantis pareigūnas nepyksta ant medikų. Apie biudžetinių įstaigų bėdas neblogai išmanantis V.Sanda tvirtino, kad jam net truputį gaila medikų, kuriems tenka dirbti jų jėgų ar sveikatos neatitinkantį darbą. Tačiau tokia situacija gelbėtojų tarnyboje neturėtų tęstis. „Krikšto mama sakė, kad pirmas į iškvietimą atskubėjo psichiatras, – dėstė V.Sanda. – Išvydęs krikštatėvio būklę gydytojas labai sutriko. Iš pradžių jis tik stovėjo beviltiškai sunėręs rankų pirštus ir kartojo: „O, Jėzau, koks sunkus ligonis. Labai sunkus. Gali pakeliui mirti, nenuvešim.” Krikštamotė ėmė maldauti, jog gydytojas ką nors darytų, suleistų vaistų. O jis sako: „Tai kad aš – psichiatras, nemoku leisti į veną vaistų.”

Tuomet buvo iškviestas kitas greitosios pagalbos ekipažas. Antru automobiliu atvykusios dvi moterys suleido vaistų, ligonio būklė šiek tiek stabilizavosi. Kad vyriškis neuždustų, medikės jam į burną įdėjo specialų plastikinį vamzdelį.

„Kol nešėme krikštatėvį į automobilį, viena „močiučių” medikių visą laiką dejavo, kaip jai sunku, – užjautė V.Sanda. – Moteris guodėsi, esą greitosios pagalbos stotyje dirba tik 6 gydytojai, o kiti – paramedikai. Ta pati „močiutė” dejavo ir nešant krikštatėvį į ligoninę. Buvo akivaizdu, kad moteriai sunku, gal ji blogai jautėsi.”

Apšaukė girtuokliu

Tačiau tuo Stepono bėdos nesibaigė – kiti medikai per klaidą jo vos neišvežė į Naujojoje Vilnioje esančią psichiatrijos kliniką. Iš pradžių vyriškis pateko į Kauno gatvėje įsikūrusią ligoninę. Kai kitą dieną žmona nutarė pasiteirauti apie ligonio sveikatą, telefonu atsiliepusi medikė pareiškė perkelsianti vyriškį į Naująją Vilnią. „Geria, geria tokie, ir štai kas atsitinka!” – aiškino žmonai gydytoja. Ji tvirtino, kad atgavęs sąmonę pacientas „ištisai rėkė”.

„Tik tada, kai patikinome, jog žmogus sunkiai serga ir jau 15 metų nė lašo į burną neima, medikė susimąstė, – stebėjosi V.Sanda. – Keistą elgesį išprovokavo ne alkoholis, o liga. Tik per plauką medikai neišvežė giminaičio į psichiatrijos kliniką”.

V.Sandos krikštatėvis jau sveikas, tačiau artimieji niekada nepamirš, kad dėl prasto gelbėtojų tarnybos darbo galėjo jo netekti.

Pirmi signalai – birželį

„Vilniaus greitąją medicinos pagalbą reikia nedelsiant reanimuoti”, – birželį pranešė žiniasklaida. Vilniaus miesto savivaldybės atstovai kalbėjo, kad Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMPS) pasiekta kritinė riba: trūkstant gydytojų, automobilių ir įrangos, pagalbos gali tekti kreiptis į karo medikus.

Vilniaus savivaldybės Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Audrius Butkevičius tvirtino, esą stočiai pakenkė „įmonės valdymo koncepcijos nebuvimas bei atsainumas personalo ir finansų politikos atžvilgiu”. Netrukus GMPS įsigijo naujų automobilių, tačiau iki šiol dirba jai nepriklausančiose, už skolas parduotose patalpose.

Turi mokėti viską

Praėjusį penktadienį GMPS direktoriaus pavaduotoja medicinai Laima Štelbienė nestokojo optimizmo. Anot jos, GMPS jau aprūpinta puikia kokybiška technika, nupirkta naujų automobilių, o stoties likimas „sprendžiamas aukščiausiu lygiu”. L.Štelbienė sutiko dėl vieno: GMPS dar neišspręsta kadrų problema. Pašnekovė šioje įstaigoje įsidarbino prieš metus. Iš LŽ žurnalistės išgirdusi Stepono gelbėjimo istoriją medikė apstulbo.

„Jei esi gydytojas, privalai mokėti viską: ir defibriliuoti, ir pataikyti į veną net tada, kai ji subliūškusi dėl kritusio kraujospūdžio, – aiškino L.Štelbienė. – Tokiais atvejais tinkamą veną galima rasti po raktikauliu… Jei gydytojas nemoka suleisti vaistų, tai jau blogai.” Anot jos, jauni medikai „dėl visiems žinomų priežasčių pasirenka geriau mokamą darbą”.

Teiravomės, kiek pensinio amžiaus žmonių triūsia GMPS. Direktoriaus pavaduotoja sakė negalinti pateikti tikslios statistikos, tačiau patvirtino, jog tarp gydytojų ir vairuotojų „labai daug pensininkų”. Ar tai gerai?

„Kai kurie pensinio amžiaus specialistai yra tiesiog asai, – atsakė L.Štelbienė. – Bet greitojoje, manau, turi dirbti tik fiziškai sveiki ir stiprūs žmonės. Nenubrėžiu amžiaus ribos, nes ne tai svarbiausia. Tačiau žmogus turėtų pats pajusti, kada jam tampa per sunku dirbti.”

O ką daryti, išėjus pensininkams, su likusiais etatais?

„Man regis, tai nėra neišsprendžiama problema: tie, kurie šešerius metus mokęsi gauna gydytojo licenciją, gali būti nukreipiami „atidirbti” greitosios pagalbos stotyje. Tai būtų puiki praktika, o ir darbas greitojoje nėra jau toks neprestižinis. Atlyginimai atitinka vidutinį medikų darbo užmokestį, taigi tikrai ne mažiausi.”

L.Štelbienė apgailestavo, jog Lietuvoje nerengiami specialistai – paramedikai. Pašnekovė pripažino, kad gydytojai į iškvietimus vyksta retai. Dažniausiai važiuoja vairuotojas ir bendruomenės slaugytoja arba felčeris. Anot L.Štelbienės, būtų idealu, jei stotis galėtų samdyti stiprius ir energingus pagalbinius darbuotojus. Šie drauge su medikais vyktų į iškvietimus, padėtų pakelti, nešti ligonius. „Tačiau jei samdytume juos, sumažėtų kitų specialistų atlyginimai”, – tvirtino L.Štelbienė.

Žlugdanti nežinomybė

Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėja Ina Čebotariova išskyrė tris Vilniaus GMPS problemas. Daugiausia skundų sulaukiama dėl greitosios pagalbos vėlavimo, kai medikai į iškvietimą atvyksta po valandos ar ilgiau. Dėl to dažniausiai kalti kamščiai. Antra bėda – personalo trūkumas. Pasak I.Čebotariovos, nepakanka gydytojų ir slaugytojų. „Juk žiūrite užsienio filmus, matote, kaip ten organizuotas gelbėjimo tarnybų darbas? – retoriškai klausė I.Čebotariova. – Ar taip įsivaizduojate gelbėtojų darbą, kai norint pernešti ligonį tenka mobilizuoti jo kaimynus?”

Vilniaus GMPS ypač nualino vadovų kaita, tam tikrų jėgų norai privatizuoti greitąją. „O kai tvyro nežinomybė, psichologinis diskomfortas, žmonės palieka darbą”, – konstatavo I.Čebotariova.

Po kelių mėnesių GMPS minės savo 105-ąsias metines. Tai buvo viena pirmųjų Rytų Europoje greitosios medicinos pagalbos stočių. Ją 1902 metais įsteigė grafienės Sofijos Tiškevičienės sutelkta iniciatyvinė grupė. Per šimtmetį stotis atlaikė daugelį sunkių etapų. Mūsų pašnekovai tikisi sulaukti to meto, kai Vilniaus GMPS taps solidžia gelbėjimo tarnyba.