Tais nebeatmenamais laikais, kai Rusijoje dar egzistavo nepriklausoma žiniasklaida, Rusijos prezidento Vladimiro Putino pravardė spaudoje buvo „geležinis buratinas”. Dabar to niekas jau neprisimena, nes „caro” įsakymu visiems buvo liepta užmiršti šį baisų asmens įžeidimą. Gal tai ir teisinga. Juk dabar V.Putinas jau neprimena buratino – šiandien jis pats vadovauja ištisai armijai įvairiausio plauko buratinų, pradedant regionų gubernatoriais ir baigiant premjeru.
Tai, kad naujasis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Zubkovas yra marionetė, beveik niekam abejonių nekelia. Dar galima išgirsti svarstymų, kaip keisis Rusijos politika stojus naujajai vyriausybei, bet atsakymas savaime aiškus – niekaip. Tam vyriausybė ir keičiama, kad nesikeistų politika. Skamba keistokai, bet tokia jau buratinų gamybos technologija.
Taigi kaip V.Zubkovas patapo Rusijos ministru pirmininku? Juokingai nuskambėjo iki jo buvusio buratino Michailo Fradkovo pareiškimas dėl atsistatydinimo: „kad netrukdyčiau prezidentui ir suteikčiau jam visišką sprendimų laisvę”. Galima pagalvoti, kad M.Fradkovas anksčiau turėjo kokios nors įtakos prezidento sprendimams… Bet kalba ne apie tai. Dabartinis premjeras pradėtas drožti iš malkos ar kokio kito patvaraus daikto dar 1992 metais. Tuo metu, kai V.Putinas Sankt Peterburgo merijoje vadovavo tarptautinių ryšių komitetui, V.Zubkovas buvo paskirtas jo pavaduotoju kaimo reikalams. Ir nereikia stebėtis, kad kaimo reikalai yra glaudžiai susiję su tarptautiniais ryšiais. Visą gyvenimą pradirbęs įvairiuose Leningrado „sovchozuose” (sovietiniuose ūkiuose) V.Zubkovas pažinojo bene kiekvieną srities kolūkio pirmininką, ir tai labai palengvino meriją valdantiems buvusiems saugumiečiams bendrauti su rajonų vadovais.
Ir ne tik bendrauti. Turėjo jis ir daug kitų atsakingų užduočių. Juk būtent jis parūpino V.Putinui sklypą prestižiniame Priozersko rajone – ir ne tik jam. Dabartinis Federalinės saugumo tarnybos (FST) direktorius Nikolajus Patruševas ir Narkotikų kontrolės tarnybos viršininkas Viktoras Čerkesovas už savo „dačias” taip pat turi būti dėkingi V.Zubkovui. Taip pat reikia manyti, kad V.Zubkovo pažintys ir kaimiškoji patirtis padėjo atliekant kitą pelningą projektą. Tuo metu buvo skirstomos lėšos iš Rytų Europos grįžusiems karininkams perkvalifikuoti į ūkininkus. O kas buvo „kareivių-fermerių” asociacijos pirmininkas? Teisingai – Vladimiras Putinas.
Iš kolūkiečių į „silovikus”
Žinia, kiekvienam uoliai savo pareigas einančiam buratinui turi būti atlyginta. 1993 metais „sovchozų” veteranas V.Zubkovas tapo vyriausiuoju Sankt Peterburgo mokesčių inspektoriumi. Apie naujo darbo subtilybes jis menkai teišmanė, bet pravertė jo įgimtas uolumas. Jis taip aršiai puolė rinkti mokesčius, kad greitai gavo pravardę „Viciokas – atiduok milijoną”. Ir uolumas vėl atsipirko. Po kelerių metų V.Zubkovas gavo pirmą politinę užduotį. 1999-aisiais jam buvo pavesta dalyvauti Leningrado srities gubernatoriaus rinkimuose. Ne tam, kad juos laimėtų, o viso labo tam, kad paviliotų dalį rinkėjų iš V.Putinui nemielo kandidato Vadimo Gustovo. Padedamas dabartinio Dūmos pirmininko Boriso Gryzlovo ir jau minėto V.Čerkesovo (buratinams neleidžiama dirbti neprižiūrimiems) jis sėkmingai įvykdė pavestą užduotį.
V.Putinui tapus prezidentu V.Zubkovas gaudavo vis daugiau naujojo caro dovanų: pakilo į Mokesčių ir rinkliavų ministerijos aukštumas, kurį laiką pabuvo finansų ministro pavaduotoju ir galiausiai buvo paskirtas Finansų monitoringo tarnybos vadovu. Žodžiu, tapo tikru „siloviku” (jėgos struktūrų valdininku), o tai Rusijoje, žinia, didelė garbė ir ją pelno toli gražu ne kiekvienas iš kaimo kilęs buratinas. Be to, V.Zubkovas įgijo naudingų globėjų caro dvare. Jį proteguoti ėmėsi Prezidento administracijos šulai Igoris Sečinas, Viktoras Ivanovas ir daug kitų galingų „silovikų”. V.Zubkovas netgi pats pradėjo meistrauti savus buratinus. Karjeros laiptais jis stūmė savo žentą – dabartinį Rusijos gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą.
Keistas pasakos moralas
Kaip paprastai būna pasakose, moralas turėtų atskleisti, kaip buratinas už savo nenuilstamą triūsą gavo aukščiausią apdovanojimą ir tapo artimiausiu caro draugu. Na, apdovanojimą gavo, tačiau vis vien liko buratinu. Tai, kad jis vadinasi premjeru, toli gražu nereiškia, kad ir yra premjeras. Po teisybei, premjerai Rusijoje jau seniai yra du: tai premjero-buratino kolegos vyriausybėje Dmitrijus Medvedevas ir Sergejus Ivanovas. Jie vadovavo M.Fradkovo vyriausybei, jie greičiausiai vadovaus ir V.Zubkovo kabinetui.
Paklausite, kuo čia dėtas V.Zubkovas? Ir vėl teisingai. Niekuo. Tiesiog vienam buratinui pasisekė… Keisdamas vyriausybę V.Putinas norėjo ją patobulinti, kad būtų dar klusnesnė (jei tai apskritai įmanoma) per rinkimus. Ir – tai ne mažiau svarbu – pademonstruoti, kad vis dar yra caras. Nes dabar vyriausybėje sėdintys „silovikų”, „juristų”, „liberalų” ir kitų Rusijos politikos banginių klanai, atrodo, buvo užsimiršę ir kibo viens kitam į gerkles dėl vis dar užimto sosto. V.Putiną tai baisiai užrūstino, juk šitaip galima net sugriauti jo aštuonerius metus kurtą santvarką. Užtat caras trenkė kumščiu į stalą ir garsiai sušuko: „Cic, buratinai! Aš – caras, ir viskas bus taip, kaip aš pasakysiu!” Taigi buratinams dar teks palaukti kitų metų. O ką V.Putinas šįkart nubaus ir ką pagirs – „silovikus” ar „liberalus” – parodys naujoji vyriausybė, kurios sudėtis netrukus bus paskelbta. Juk taip pat bus ir kitam prezidentui. Bet premjeras-buratinas yra viena, o štai jei kitas prezidentas irgi bus buratinas – tai jau visai kas kita. Na, bet Motina Rusija dar ir ne tokias negandas pergyveno.