Slapta mano svajonė buvo iš Rišikešo nuvažiuoti į Gangotri – vietą, kur Himalajų kalnuose išteka Gangas. Deja, kovo pabaigoje keliai į 4000 m aukštyje esantį amžinąjį ledyną Gomukh dar buvo uždaryti. Vienintelė atvira „trekingo” trasa buvo Čopta.
Vienos didžiausių Rišikešo turizmo agentūrų „Adventures inovators” biure mums pasiūlė iškylą, kurios programoje – autentiškas kalnų kaimelis Sari, žygis į Deoria Tal kalną (2438 m), poilsis prie ežero, esančio šio kalno slėnyje, Čopta, žygis į Tunganath kalną, kurio viršūnėje (3680 m) esanti Šivos šventykla yra aukščiausioje vietoje visoje Indijoje. Atstumas nuo Rišikešo iki Čoptos – 180 km kalnų serpantinais. Tai reiškia, jog vien kelyje teks sugaišti visą dieną. Po daugiau kaip valandą trukusių debatų suderėjome, jog išlepusiems vakariečiams adaptuotą keturių parų trukmės žygį sutrumpinsime iki 3 parų ir mokėsime 5 tūkstančius rupijų (apie 290 litų). Į šią sumą buvo įskaičiuota visureigio nuoma, vairuotojo, kalnų gido ir jo padėjėjo paslaugos, maistas bei viena nakvynė kalnų viešbutyje.Kitą rytą, 6 val., jau sėdėjome automobilyje. Žinoma, išvažiavome nepusryčiavusios. Todėl svaigo galva, pykino sukantis kalnų serpantinais. Todėl pusę kelio miegojau, užuot grožėjusis įstabia panorama. Tik vėliau prisiminiau jūrininkų patarimą, jog neigiamo supimo poveikio padeda išvengti maistas. Tiek keliaujant jūra, tiek kalnais reikia šiek tiek pavalgyti, kad skrandis nebūtų tuščias. Per pirmąjį sustojimą tą ir padarėme. Vienas čiapatis (paplotėlių pavidalo indiška duona) su tikrai aštriu čili pipirų ir dar nežinia kokių daržovių padažu kaipmat stabilizavo sutrikusį vestibuliarinį aparatą. Draugė nusistebėjo, jog mūsų palydovai pusryčiauti susėdo prie kito stalo. Pagalvojau, jog taip jie bando išlaikyti atstumą. Vėliau vienas keliautojas man aiškino, jog daugelyje Indijos šeimų vis dar egzistuoja paprotys, jog vyrai ir moterys su vaikais valgo atskirai. Žinoma, pirma pavalgo vyrai…
Trys indai
Po vėlyvų pusryčių, atrodo, atsibudo ir mūsų bendrakeleiviai. Dauguma indų paprastai keliasi apie 10 val. ryto, tad nenuostabu, kad ir jie ankstyvą rytą miegojo. Žygio vadovas – aukštas, sportiško sudėjimo (itin retai pasitaikantis atvejis tarp liesų ir žemaūgių indų) 28-erių metų amžiaus Raman. Jis – žygių ne tik kalnais, bet ir upėmis specialistas. Raman nusiskutęs plaukus, nes neseniai palaidojo tėvą. Kalba nedaug ir atrodo labai santūrus. Jo padėjėjas ir sūnėnas Šyvam – visiška priešingybė. Jam 15 metų, tačiau mokyklos nelanko. Atrodo, kad ir be mokslų jis gyvenime neprapuls, nes apdovanotas stulbinamu komunikabilumu bei humoro jausmu. Jo emocijos trykšta per kraštus, mimikos keičiasi kaip kaleidoskopo paveikslėliai. Vieną akimirką jis kalba pakeltu balsu kaip tikras bosas, kitą – energingai ginčijasi ir įrodinėja savo tiesą. Čia jis užkrečiamai juokiasi, demonstruodamas mažyčius akinamo baltumo dantukus, čia – nutaiso rimtą ir rūstų veidą. Gyvas personažas, tikras aktorius; savitumo jam suteikia dar ir itin mažas (apie 150 cm) ūgis.
24-erių metų vairuotojas – indiškas dabita, apsirengęs preciziškai išlygintais alyvinės spalvos marškiniais, tobulai susišukavęs, vis dirsčiojo į mus pro priekinį veidrodėlį, tačiau beveik nekalbėjo, tad net vardą pamiršau. Jis mums pasirodė šiek tiek pasipūtęs. Vėliau sužinojome, jog vairuoti turistinį visureigį Indijoje – prestižinis darbas. Iš mūsų sumokėtų pinigų didžioji dalis (3 tūkstančiai rupijų) teko būtent už automobilio nuomą ir vairuotojo paslaugas. Tiesą sakant, buvo už ką mokėti. Himalajų serpantinai – klaikūs. Kelias siauras, posūkiai staigūs, o šalikelėse daugybė įspėjamųjų ženklų. Nepaisant viso to, jautėmės gana saugiai. Vairuotojas važiavo protingai ir atsargiai.
Akmeniniai stogai
Vos išvydusi Sari kaimelį, mano bendrakeleivė sutiko, kad tikrai vertėjo leistis į šią iškylą. Beveik mėnesį laiko mes keliavome vien tik po didesnius ar mažesnius Indijos miestus, tikrąją kaimišką Indiją matėme tik per autobusų ir traukinių langus. Ir štai pagaliau galėjome ištiesti ranką mus apspitusiems smalsiems provincijos vaikams, iš arti apžiūrėti įspūdingus, autentiškus Sari kaimelio trobesius. Pirmiausia į akis krito tai, jog visi namai dengti plokščiais akmenimis. „Kad storas sniego sluoksnis ir ledas žiemą stogo neįlaužtų”, – paaiškino gidas. Visi namai – dviejų aukštų. Pirmame pastato aukšte įrengta virtuvė su valgomuoju, patalpos naminiams gyvuliams bei jų pašarui laikyti. Antrame aukšte – gyvenamieji kambariai su lauko terasa. Statybinė namų medžiaga – molis. Durys ir langai – mediniai, spalvingai nudažyti, dekoruoti meniškais raižiniais. Beje, durys – labai žemos. Toks įspūdis, kad pirmame namo aukšte mums tektų vaikščioti pasilenkus. Šiek tiek atokiau nuo kaimelio pastebime didesnį, labai tvarkingą, tvora aptvertą pastatą. Tai kaimelio mokykla. Kitas visiems Sari gyventojams svarbus objektas – šventykla, pastatyta Deoria Tal kalno pusiaukelėje. Palypėjus iki jos atsiveria nuostabi kalnų ir terasomis susodintų kviečių laukų panorama. Pakeliui gėrimės raudonais rododendrų žiedais ir nė nepajuntame, kai įkopiame į 2500 m aukščio kalną – juolab kad nešulius tempia asiliukai.
Įveikę 7 kilometrus, prieiname kitą sustojimo vietą – Deoria Tal ežerą. Ežerėlis mažytis, tačiau labai skaidrus. Tarsi veidrodyje jame atsispindi snieguotos Himalajų kalnagūbrio Čaukhamba viršukalnės, kurių aukštis – daugiau kaip 7 km. Pusę ežero supa džiunglės, kitame pakraštyje – miškininko namelis ir palapinė-kavinė. Čia mes pasistatysime palapines ir apsistosime nakvynei.
Leopardo ataka, kiaušiniai ir viskis
Oras netikėtai pasikeičia. Anoje kalno pusėje dar kaitino saulė, o atėjus prie ežero pradėjo lyti, galiausiai viskas baigiasi smarkia kruša. Pasislėpusios palapinėje kuo ramiausiai gurkšnojame indišką arbatą su pienu, šnekučiuojamės su vietiniais ir nieko blogo nenujaučiame. Tuo tarpu už kelių šimtų metrų nuo mūsų stovyklavietės leopardas papjauna arklį. Šią žinią parneša kavinės šeimininko sūnus, per lietų atėjęs iš kaimelio padėti tėvui susitvarkyti. Žinoma, smalsusis Šyvam su dar keliais vyrais bėga apžiūrėti įvykio vietos. Aš irgi norėčiau, bet nedrįstu paprašyti. Jaunuoliai grįžta persigandę. Teatrališkasis Šyvam vaizdingai pasakoja apie perkąstą arklio gerklę ir klaną kraujo. Kažkaip nejauku pasidaro. Vietiniai pasakoja dažnai sutinkantys laukinius žvėris, ateinančius atsigerti ežero vandens. Ką gi, gal ir mums pasiseks išvysti kokį leopardą… Kavinės-palapinės šeimininkas užleidžia mums savo valdas ir žygio vadovai gamina vakarienę. Raman verda tradicinį daržovių troškinį, o Šyvam įsigeidžia kiaušinių. „Valgyti kiaušinius vegetariškoje Indijoje – žanro krizė”, – bandome atsisakyti, tačiau mažasis užsispyrėlis neklauso ir demonstruoja unikalią kiaušinių gaminimo metodiką – pirma juos išverda, nulupa, o paskui dar iškepa aliejuje. Absoliučiai nevalgomas maistas. Iki šiol į kiaušinius negaliu žiūrėti. Vis dėlto vakarienės viršūnė buvo ne kiaušiniai, o indiškas viskis. Šyvam alkoholio atsisakė, per jaunas. Raman viskį atskiedė su vandeniu, santykiu maždaug 1:4 (4 dalys vandens) ir pasigėrė nuo poros stiklinių. O tada prasidėjo vakaro šou. Žavingieji palydovai pradėjo mus gąsdinti. Ne, ne leopardais, nors Šyvam krūpčiojo nuo kiekvieno čaižesnio nakties garso, bet… vaiduokliais (angliškai jie juos vadino „horrmen”).
Vaiduokliai kruvinais veidais
Raman pareiškė: „Žvėrys nebaisūs, nuo jų galima apsiginti, tačiau vaiduokliai tikrai pavojingi. Jie labai dideli, stiprūs, atvirkščiai apsuktomis plaštakomis ir pėdomis, kruvinais veidais ir kėsinasi į žmogaus dvasią.” Žinoma, mes pradėjome juoktis iš šaipytis iš šitų indiškų pasakų, tuo įžeisdamos savo bendražygius. Raman tikino, jog vaiduokliai čia iš tiesų egzistuoja, jog tai žmonės, kurie kadaise nuskendo Deoria Tal ežerėlyje, jų kūnai neišplaukė į paviršių ir jie iki šiol neranda ramybės. Neva jis pats akis į akį sutikęs vaiduoklius gal tris kartus… Žodžiu, einant miegoti buvome prigrasintos naktį nelįsti iš palapinės ir nieko nedaryti, jei išgirsime aimanas ir raudas.Miegojome kuo puikiausiai. Rytą išsimaudėme baisiajame vaiduoklių ežerėlyje ir pasišokinėdamos sugrįžome į Sari kaimelį. Pusryčiaudamos kavinėje susipažinome su tos nakties kaimelio herojumi, nušovusiu arklį papjovusį leopardą. Vyras papasakojo, jog kaimelyje iš viso yra tik aštuoni arkliai ir Sari gyventojams vieno jų netektis yra labai skaudi. „Jei nebūčiau nušovęs to leopardo – jis gal būtų visą bandą papjovęs”, – gyrėsi pokalbininkas. Ta pačia intonacija jis tikino, jog vaiduokliai iš tiesų gyvena Sari apylinkėse. Esą kalnuose žuvusi įsimylėjusių jaunuolių porelė virtusi mums jau girdėtos išvaizdos pabaisomis, esą jis taip pat matęs keletą kartų tuos nelaimėlius…
Į pasaulio kraštą
Palikusios prietarais apgaubtą Sari kaimelį, išvykstame į Čoptą. Tai vietovė Tunganath kalno papėdėje, pritaikyta kalnų turistams bei piligrimams, kopiantiems į aukščiausiai šalyje esančią Šivos šventyklą. Kopimo pradžia visiškai nesudėtinga, tačiau netrukus pajuntame 3000 m aukštį. Padažnėjęs kvėpavimas, šoktelėjęs spaudimas – deguonies stygiaus simptomai. Mano organizmas greitai prisitaiko prie šių pokyčių ir sunkumo kopti nejaučiu. Nesunkiai lipa ir Raman, ir vairuotojas, tačiau mano draugė vis dažniau stoja pailsėti, o mažylis Šyvam jau geria specialias tabletes, atrodo visiškai pavargęs ir nelaimingas. Palypėjus keletą kilometrų, akmenuotą takelį keičia tik pėdsakai sniege, kuriuos paliko prieš mus kopę vokiečiai turistai. Ir taip lipame iki pat viršūnės pėda į pėdą, kas tris žingsnius smigdami į sniegą iki kelių. Viršūnių trauka, azartas jas pasiekti stipresnis nei fizinis organizmo pasipriešinimas. Laimei, oras puikus, šilta, net megztinio nereikia. O virš galvos ratus suka ereliai. Sunkiausi – paskutiniai keli šimtai metrų. Atrodo, jog judame vėžlio žingsniu, tačiau judame. Kol pergalingai skambiname Šivos šventyklos varpu. Šventykla, žinoma, neveikia. Ne sezonas. Susėdame ant uolos 3680 m aukštyje ir tylime. Kiekvienas paskęsta savo mintyse. Indai, ko gero, meldžiasi. Jiems – tai šventa vieta. O man Tunganath – aukščiausia viršūnė, į kurią įlipau. Mano pasaulio kraštas…