„Bijau paraudonuoti…”

Žmogaus kūnas – savotiškas emocijų žemėlapis. Psichologai sako, kad iš jo galima spręsti, kur slepiasi viena ar kita problema. Pavyzdžiui, baimė gyvena saulės rezginyje ir pasireiškia stipraus spaudimo pojūčiu, nutylėta nuoskauda įstringa kamuoliu gerklėje, o pavydas atsiliepia skausmu nugaroje.

Emocijos ir kūnas neatsiejami, todėl susijaudinimas taip pat ieško, pro kur „išeiti”. Drovumas, atsirandantis dėl žemos savivertės, provokuoja vegetacinę ir nervų sistemas „įjungti raudoną šviesą”. Daugiausiai problemų tai sukelia paaugliams: raudonio, išduodančio sumišimą, nepaslėpsi. Ir jeigu aplinkiniai iš to šaiposi, paauglys praranda pasitikėjimą savimi. Dėl to tampa dar drovesnis ir dar dažniau rausta. Palaipsniui ši psichologinė struktūra ima veikti automatiškai: vaikas parausta vos pagalvojęs, kad gali parausti. Todėl jam tampa nesvarbu, ar gerai atsakinės prie lentos – jis susitelkęs į mintį „kad tik neparausčiau”. Ir neišvengiamai parausta.

Ši būsena tokia nemaloni, kad vaikas ima jos paniškai bijoti, todėl kiek galėdamas vengia situacijų, kuriose gali parausti: atsisako atsakinėti arba netgi eiti į mokyklą, vengia bendrauti, užsisklendžia.

Kad drovumas neperaugtų į fobiją, tėvai turi kuo anksčiau atkreipti dėmesį į pernelyg dažno raudonavimo problemą.

Ką rekomenduoja psichologai?

Pasistenkite, kad vaikas su jumis pasikalbėtų apie jį jaudinančią situaciją: kada jis raudonuoja ir kaip reaguoja aplinkiniai.

Nesakykite, jog tai „niekai”. Jam šie „niekai” trukdo normaliai gyventi.

Pasakykite vaikui, kad dauguma žmonių kartais rausta ir tai visiškai normalu.

Surikiuokite prioritetus: kartu su vaiku aptarkite, kokius jis mato tikslus: gerai atsakyti per pamoką, susipažinti su simpatinga mergaite, bendrauti su klasės draugais ar laužyti galvą – paraus šįkart jo veidas ar ne.

Prisiminkite situaciją, kai vaikas „pavojingu momentu” neparaudo, ir ją išanalizuokite: su kuo jis bendravo, kokiomis aplinkybėmis. Taip jūs nuteiksite vaiką pozityviai, ir jis supras, kad kitąkart gali ir neparausti. Palaipsniui ši problema jam nebeatrodys tokia baisi.

Pasakykite vaikui, kad tik įveikdami kliūtis mes pamažu suaugame.

Girkite vaiką bet kokiu pretekstu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , .

2 atsiliepimai į "„Bijau paraudonuoti…”"

  1. ir man taip buvo

    man jau 58 metai, kai buvau jauna ir mokiausi mokykloje, po to aukstojoje, visi sakydavo – ko tu tokia raudona? as parausdavau, kai susijaudindavau per egzamina, pakalbinus vaikinui ir tt. ir nieko cia nepadarysi. buvau labai jautri, uztat dabar turiu dideli kraujospudi, bet neberaustu

  2. VVV

    man tai labai grazu,kai zmogus kuklinasi ir parausta,noreciau,bet niekada neparaustu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.