„Gimiau žemaitis ir nudvėsiu žemaitis”, – tvirtino 71 metų iš Palangos kilęs Prancūzijoje gyvenantis lietuvių skulptorius Adomas Stanislovas Raudys-Samogitas. Savo neįtikimą gyvenimo istoriją jis pasakojo su šmaikščiu žemaitišku humoru, pasakojimą vis nutraukdamas skambiu kvatojimu.
Samogitas lietuviškai ir būtų žemaitis. Stambių pajūrio ūkininkų sūnus A.S.Raudys klajones po platų pasaulį pradėjo prieš pusę amžiaus. Šiemet gegužę pirmiausia savo kūryba grįžęs menininkas pradėjo kelionę po Lietuvą. Planuoja čia likti ir ilgiau, jei galės dėstyti Vilniaus dailės akademijoje.
Repatriantas ir dezertyras
Sovietmečiu tuometiniame Dailės institute A.S.Raudys studijavo skulptūrą. Nors buvo primetamas socialistinis realizmas, menininkas prisiminė puikią Vilniaus mokyklą ir jos profesorius: Petrą Aleksandravičių, Juozą Mikėną, Bronių Pundzių. Kol bus Lietuvoje, Samogitas planavo nuvykti į Mažeikius ir surengti ten konferenciją apie B.Pundzių. Jis taip pat buvo paryžietis, tad konferencijos tema galėtų būti „Du paryžiečiai”. Vienas, kaip kvatodamas pridūrė pašnekovas, pakeis kitą.
„Tai buvo lenkų repatriacija. Ji truko dvejus metus nuo 1957-ųjų. Išvažiavo 2 tūkst. lenkų. Ir aš susilenkinau, vedžiau lenkaitę ir kaip repatriantas išvažiavau, – pašnekovas prisiminė, kaip jam pavyko išvykti iš tuometinės Sovietų Sąjungos. – Lenkija man atvėrė kelią į modernizmą.”
A.S.Raudys studijavo dailę Krokuvoje ir Gdanske. Vėliau susidomėjo architektūra. Ją studijavo Darmštate, Vokietijoje. Su žmona lenke Regina išgyveno dvejus metus. Vėliau buvo automatiškai išskirtas, kai dezertyravo iš Lenkijos laivyno.
„Buvau politinis dezertyras, – pasakojo A.S.Raudys. – Dėl to ir įstojau į tolimojo plaukiojimo laivyną, kad pabėgčiau į Vakarus. Pavyko iššokti į vandenį netoli Vokietijos krantų.”
Su J.Lipchitzu ir N.Sarkozy
Keliolika metų menininkas tęsė architektūros ir dailės studijas Paryžiuje. Nuo 1969 metų pradėjo aktyviai dalyvauti parodose.
Tais pačiais metais jam atsirado galimybė dirbti žymaus skulptoriaus Jacques’o Lipchitzo, kilusio iš Druskininkų, asistentu Italijoje.
„Pirmiausia buvo jausminis dalykas, – prisiminė A.S.Raudys. – Kai pasakiau, jog esu iš Lietuvos, studijavau Vilniuje, jis paprašė daugiau papasakoti. Vilnius jam buvo prie širdies, tik sakė, kad pats nedrįsta ten važiuoti, nes geto nebėra, sunaikintas: „Vilniaus nebepažinsiu. Numirsiu iš liūdesio. Negaliu važiuoti.” Ir aš jam vis pasakodavau. Mudu labai draugavome. Suprantate, kalbėjome ta pačia kalba. Pusiau lenkiškai, pusiau jidiš – kaip išeidavo. Ant mano rankų jis ir mirė Kaprio saloje.”
A.S.Raudys parašė prisiminimus apie J.Lipchitzą ir tuos penkerius darbo metus pas jį. Maždaug 200 puslapių, prirašytų taip smulkiai, kaip išmoko sovietmečiu būdamas disidentas, sakė atidavęs Dailės akademijai ir Žydų muziejui Vilniuje.
Pašnekovas teigė jau 30 metų asmeniškai pažįstantis dabartinį Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy. Vengrų emigranto sūnų ir lietuvį emigrantą supažindino 1794 metų sukilimo vado Tado Kosciuškos palikuonė, priklausanti N.Sarkozy partijai. Pastaruoju metu Prancūzijos prezidentas labai užsiėmęs ir nebeatsako į seno pažįstamo skambučius.
Prancūzijos žemaitė
Gyvenimo atradimu menininkas vadina žmoną Odetą, anglų kalbos profesorę. Susipažino Sorbonos universitete, kai A.S.Raudys ten studijavo prancūzų kalbą.
„Ji yra Prancūzijos žemaitė iš Bretanės, – apie žmoną sakė pašnekovas. – Bretonai kalba gališku dialektu, visai kitaip nei prancūzai, ir skirtumų yra daugiau nei šnekant kalnietiškai ir žemaitiškai.”
Išmokęs gerai kalbėti prancūziškai A.S.Raudys galėjo dėstyti architektūrą ir pats kaip architektas užsidirbti pinigų. Jis pasakojo pasistatęs tris namus Paryžiuje. Šiaip sau, iš malonumo. Kaskart vis didesnį. Pirmas buvo trijų kambarių, antras – keturių, o dabar gyvena šešių kambarių name gana arti Paryžiaus centro.
„Trys kilometrai nuo Notrdamo katedros. Kartais iš parodų pėsčiomis pareinu. Per atidarymą šampano išgeri ir sparnai išauga”, – skambėjo pašnekovo juokas „Akademijos” galerijoje Vilniuje. Čia atidaryta A.S.Raudžio paroda „Samogits. Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo”.
Per toli ir per šalta
„Gimiau žemaitis ir nudvėsiu žemaitis, – tvirtino žemaitiškai 71 metų Samogitas. – Gal jaunikliai išvažiavę pakeičia akcentą. Jauni gali. Kai perima naują, praranda pirmąjį, nes negali kalbėti dviem akcentais.”
Menininko vaikai nemoka nei lietuviškai, nei žemaitiškai ir Lietuva domisi, kaip sakė pašnekovas, iš toli. Sūnus Oliveris – optikos inžinierius. Havajuose pastatė didžiausius pasaulyje teleskopus. Tėvas jį mokė rusiškai, kad galėtų į Rusiją važinėti ir ten „biznį” daryti. Lietuvoje Oliveris nėra buvęs. Sako, per toli ir per šalta.
Taip pat kalba ir dukra Viktorija, tačiau neseniai buvo atvažiavusi į Lietuvą pažiūrėti, ką tėvas čia veikia. Lankėsi ir Klaipėdoje. Dvidešimtmetė paryžietė dirba vaikų darželio auklėtoja ir, kaip teigė tėvas, yra labai savarankiška. Nusipirko automobilį, išsinuomojo butą.
„Bomžaujantis” mecenatas
Į Lietuvą atvykusi menininko žmona kaskart išbūna po porą savaičių. Pasak pašnekovo, atvažiuoja jo atpenėti, nes mano, kad labai blogai atrodąs, paakiai pajuodę.
Samogitas parodė po drabužiais nešiojamą karišką diržą. Kai pradeda jausti, kad diržas krenta, žino, jog ir pats nukris iš silpnumo.
„Tik obuolius valgau. Kreditinė kortelė taip kvailai užsiblokavo, o mano atlyginimas ateis tik spalio pirmąją. Kai grįš rektorius iš atostogų Vokietijoje, gal duos man kokį avansą. Mačiau universiteto šiukšlių dėžėje tokias formas – vienkartinė socialinė pagalba. Užpildysiu ir nešiu į rektoratą, – kvatojo Samogitas. – Dabar „bomžauju”. Bet Vilniuje sunku „bomžauti”. Aš tiktai gerai dirbu ir blogai gyvenu.”
Paryžietis planuoja likti Vilniuje iki spalio mėnesio. Pabūtų ilgiau, jei gautų lektoriaus vietą Dailės akademijoje ir 3 tūkst. litų atlyginimą.
„Dailės akademija mane šefuoja. Daviau jai penkis hektarus žemės. Esu didžiausias mecenatas per visą Vilniaus meno mokyklos istoriją. Per du šimtus metų niekas nėra gavęs tokios didelės sumos! – tikino A.S.Raudys. – Žemės sklypas Palangoje eina nuo „Laumės gryčios” iki Nemirsetos. Siauras, 300 metrų, bet ilgas. Palei Ronžės upę buvo kilometras mūsų žemės, iš viso 30 hektarų.”
Ar toli nuo jūros?
Dailės akademijai dovanotame žemės sklype bus kuriamas Žemaitijos skulptūrų parkas. Jau šią vasarą A.S.Raudys buvo surengęs planavimo simpoziumą. Jame dalyvavo Dailės akademijos Telšių ir Klaipėdos filialų studentai. Aptarta, kur parke bus apžiūros aikštelės, takeliai, apšvietimas, informacijos kioskas.
„Bus pastatyti trys vasarnamiai. Vienas – man, vienas – profesoriams ir vienas – studentams, – pasakojo mecenatas. – Dabar klebonijoje gyvenome. Ten liūdna buvo. Vyrukai pusę pirmos uždarydavo duris. Reikėjo eiti miegoti į kopas, jei norėjai šokti iki ketvirtos valandos ryto!”
Sklype taip pat numatytas mūrinis muziejus. Jame bus galima rengti ir konferencijas. Antrame aukšte – 12 lovų svečiams. Dar reikėtų nutiesti kelią, nes per mišką eina tik takelis prie jūros. Žemės sklypas driekiasi mažiau nei per kilometrą nuo jūros.
„Visi klausia, ar toli nuo jūros. Toks buvo ir pirmas pono Butrimo (Dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas – aut.) klausimas, kai norėjau dovanoti žemę. Labai praktiškas klausimas. Jeigu būtų buvę toli, būtų neėmę! – kvatojo Samogitas. – Sakau sau, kad nebesu 38 metų. Į „grabą” žmogus nenusineši. O ką – prašvaistyti?!”
A.S.Raudys buvo vienas iš trijų pajūrio ūkininkų vaikų. Brolis Jurgis dar jaunas žuvo per motociklo avariją. Palangoje gyvena vyresnė sesuo Laima.
Prieš antikultūrinę pabaisą
„Manau, visa Palanga yra antikultūrinė pabaisa. Niekas neina į Antano Mončiaus muziejų. Nė vienas palangiškis dar kojos neįkėlė! – piktinosi menininkas. – Lankosi tik kokie nors užsieniečiai.”
Žemaitijos skulptūrų parkas su visais statiniais, A.S.Raudžio manymu, būtų dar vienas Dailės akademijos filialas. Jis padėtų įsigalėti akademijai kaip kultūriniam vienetui, nes ji iš paprasto instituto, tokio pilko ir sovietiško, pasidarė tikrai modernus kultūros judėjimas.
„Iš kokio didelio, trijų keturių tonų, akmens gabalo išgraužime ką nors kartu su studentais, – svarstė menininkas, kaip įsiamžins Palangoje. – Įsiamžinau ir Telšiuose. Prie Masčio ežero netoli Dailės akademijos filialo iš granito luitų išsirinkau raudoną uolą ir joje iškaliau nežinomą ežero gyvūną. Išsilaikys du tūkstančius metų. Visi man taip sako.”
A.S.Raudžio kūrinių yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai, Paryžiaus, Milano, kitų valstybių muziejai. Šiemet kelias dešimtis skulptūrų jis patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai.