Šiandien Rusijoje politinė valdžia priklauso FSB, perėmusiai KGB tradicijas. Šio straipsnio sutrumpintą versiją paskelbė Londono savaitinis žurnalas „The Economist”, ją perspausdino ir Lietuvos žiniasklaida.
Prieš šešiolika metų, 1991-ųjų rugpjūčio dvidešimt antrosios vakarą Maskvoje, KGB generolas Aleksejus Kandaurovas nedegdamas šviesos stovėjo prie savo kabineto lango žvelgdamas, kaip džiūgaujanti minia artėja prie komiteto vyriausiosios būstinės Lubiankoje. Pučas prieš Michailą Gorbačiovą gėdingai žlugo. KGB pirmininkas – vienas jo organizatorių – jau buvo suimtas, ir A.Kandaurovas dabar liko vienas vyriausių karininkų sparčiai tuštėjančiame pastate Lubiankoje. Kiek laiko jam atrodė, kad minia tuoj tuoj ims šturmuoti. Tačiau susirinkusiųjų įniršis nukrypo į paminklą KGB tėvui – jo įkūrėjui Feliksui Dzeržinskiui. Du vyrai užsikorė aukštyn ir užveržė kilpą ant statulos kaklo, po to ją pakėlė kranu. Išvydęs, kaip „geležinis Feliksas” supasi ore, A.Kandaurovas, tarnavęs komitete nuo 1972 metų, pajuto, kad jį išdavė M.Gorbačiovas, Borisas Jelcinas, menkystos pučo lyderiai. Jam dingtelėjo mintis: „Aš įrodysiu, kad jūsų pergalė – laikina.”
Tokį patį pažeminimą, tokį patį jausmą, kad juos išdavė, tada pergyveno visi 500 tūkst. KGB darbuotojų įvairiuose Rusijos miestuose ir už jos ribų, tarp jų ir papulkininkis Vladimiras Putinas, kurio prašymas išleisti į atsargą buvo patenkintas tik diena anksčiau.
Vis dėlto po aštuonerių metų kagėbistams išmušė keršto valanda. 1999 metais, prieš pat tapdamas prezidentu, V.Putinas, susitikęs su buvusiais kolegomis iš Federalinės saugumo tarnybos (FSB) juokaudamas kalbėjo: „Noriu pranešti, kad grupė FSB darbuotojų, maskuojantis komandiruote į vyriausybę, pirmą etapą susidoroja su savo uždaviniais.” Ką gi, kiekviename pokšte glūdi tiesos grūdelis.
Baigiantis antrai V.Putino prezidentavimo kadencijai žmonės, susiję su FSB ir jos „broliškomis” organizacijomis, kontroliuoja Kremlių, vyriausybę, žiniasklaidą ir svarbius ekonomikos sektorius – kartu armiją ir kitas jėgos struktūras. Sociologės Olgos Kryštanovskajos iš Rusijos mokslų akademijos duomenimis, jie sudaro iki ketvirtadalio aukštų šalies valdininkų. Psichologiniu aspektu – susitelkusi grupė, ištikima vertybėms, puoselėtoms dar pirmosios bolševikų politinės policijos – ČK. Neatsitiktinai V.Putinas ne kartą sakė: „Buvęs čekistas – tokios sąvokos nėra.”
Valdžia ir turtai, kuriais šiandien naudojasi specialiųjų tarnybų bosai, neturi precedento Rusijos istorijoje. Sovietinį KGB ir jo pirmtakus Rusijos imperijos laikais ne itin domino pinigai: jiems buvo svarbu valdžia. Nepaisant įtakos, KGB buvo tik SSKP „kovinis padalinys”, pavaldus jai. Kadangi toji struktūra jungė žvalgybą, saugumo tarnybą ir slaptąją politinę policiją, dažnai ji būdavo geriau informuota negu partinė valdžia, bet neturėjo galimybės veikti savo iniciatyva: KGB galėjo tik teikti „rekomendacijas”, aštuntą devintą dešimtmetį jam netgi buvo uždrausta šnipinėti partijos bosus ir nurodyta veikti pagal įstatymmus – kad ir sovietinius, su visu jų antihumaniškumu.
KGB vykdė svarbiausias „priežiūros” ir represyvines funkcijas – buvo valstybė valstybėje. Tačiau dabar jis ir yra valstybė. Pasak Aleksejaus Kandaurovo, „šiandien niekas negali pasakyti FSB „ne”. Išskyrus patį V.Putiną.
Kad ir kas taptų V.Putino įpėdiniu, reali valdžia greičiausiai liks „kontoros” rankose. Iš visų sovietinių institutų KGB pergyveno Rusijos perėjimą į kapitalizmą su mažiausiais nuostoliais ir išlaikė didžiausią įtaką. „Komunistinė ideologija nugrimzdo į praeitį, bet sovietinės slaptosios policijos metodai ir psichologija išliko”, – pabrėžia A.Kandaurovas, dabar Dūmos deputatas.
Aplaužytas, bet nepaskendęs laivas
Putino kilimas į valdžios viršūnę tapo įvykių grandinės rezultatu, bet prasidėjo mažiausiai 25 metais anksčiau – kai buvęs KGB pirmininkas Jurijus Andropovas pakeitė Leonidą Brežnevą SSKP CK generalinio sekretoriaus poste. J.Andropovo pastangos reformuoti stagnacijos sukaustytą sovietinę ekonomiką, kad būtų išsaugota pati SSRS ir jos politinė santvarka, tapo pavyzdžiu V.Putinui. Netrukus, kai buvo išrinktas prezidentu, jis Lubiankoje atidengė memorialinę lentą „įžymiam politiniam veikėjui” J.Andropovui.
Septintą aštuntą dešimtmetį tarnauti KGB atėjo nauja išsilavinusių pragmatikų karta. Jie puikiai suvokė, kokioje vargingoje padėtyje atsidūrusi sovietinė ekonomika ir politinė sistema, valdoma partinės „gerontokratijos”. Būtent valstybės saugumo komitetas tapo viena svarbiausių varomųjų jėgų „pertvarkai” – devintą dešimtmetį M.Gorbačiovo pradėtai restruktūrizavimo politikai. Pertvarkos reformos turėjo įkvėpti naujos gyvybės sovietinei sistemai. O kai jos tapo grėsme SSRS egzistavimui, KGB surengė pučą nuversti M.Gorbačiovui. Likimo ironija: būtent pučas pagreitino Sąjungos subyrėjimą.
Pučistų pralaimėjimas suteikė Rusijai istorinę galimybę visiems laikams atsikratyti šitos specialiosios tarnybos. „Jeigu M.Gorbačiovui arba B.Jelcinui būtų užtekę drąsos demontuoti KGB 1991 metų rudenį, tam nebūtų buvę rimtesnio pasipriešinimo,” – pažymi žurnalistė Jevgenija Albac, be baimės atskleidžianti niūriausius komiteto istorijos puslapius. Užuot taip pasielgę, ir M.Gorbačiovas, ir B.Jelcinas mėgino jį reformuoti.
KGB „aristokratiją” – Pirmąją vyriausiąją valdybą, vadovavusią špionažui, – pertvarkė į savarankišką žvalgybos tarnybą. Kitas komiteto struktūras padalijo į kelias žinybas. Po kelis mėnesius trukusių kalbų apie atvirumą specialiosios tarnybos durys vėl aklinai užsitrenkė, o Vadimą Bakatiną – žmogų, kuriam buvo pavesta ją reformuoti – atleido. Per vieną konferenciją 1993 metais jis padarė niūrią išvadą: nors KGB neįveikiamumo mitas sugriautas, pati organizacija gyvuoja kaip anksčiau.
Taip ir buvo. Įkurta Saugumo ministerija „delegavo” kadrus iš savo „aktyvojo rezervo” į valstybines ir komercines struktūras. Netrukus KGB karininkais pradėta komplektuoti mokesčių policiją ir muitinės tarnybą. 1993 metų pabaigoje B.Jelcinas pripažino: visos pastangos reorganizuoti KGB buvo „paviršutiniško ir kosmetinio” pobūdžio, jis nesileidžia reformuojamas. „Politinės policijos sistema liko išsaugota ir lengvai galėtų būti atkurta”, – pareiškė jis.
Nors B.Jelcinas ir nelikvidavo specialiosios tarnybos, vis dėlto nesinaudojo ja kaip valdžios atrama. KGB faktiškai liko už borto posovietinėje epochoje perskirstant aktyvus. Maža to – organizaciją „posūkyje aplenkė” ir pergudravo saujelė konjunktūrininkų (tarp jų buvo daug žydų, kuriuos KGB ne itin mėgo). Vėliau juos imta vadinti oligarchais. Jie susigrobė didžiąją dalį šalies žaliavų resursų ir kitų privatizuojamų aktyvų. KGB karininkai bejėgiškai stebėjo, kaip oligarchai pasakiškai turtėja, kai patiems teko skursti gaunant menkus atlyginimus, kurie dar ir vėluodavo.
Kai kuriems KGB darbuotojams pavyko pagerinti savo materialinę padėtį – bet tiktai stojus tarnauti oligarchams. Kad apsisaugotų nusikalstamumo ir reketo siautėjimo atmosferoje, oligarchai mėgino „privatizuoti” KGB kadrus. Gausias ir brangiai kainuojančias jų saugos tarnybas komplektavo ir joms vadovavo KGB karininkai. Aukšto rango komiteto pareigūnus samdydavosi neva konsultantais. Pavyzdžiui, Penktosios valdybos (užsiiminėjusios disidentais) viršininkas Filipas Bobkovas dirbo žiniasklaidos magnatui Vladimirui Gusinskiui. Aleksejus Kandaurovas, anksčiau vadovavęa KGB spaudos tarnybai, įsitaisė pas Michailą Chodorkovskį, JUKOS vadovą ir pagrindinį akcininką. „FSB struktūroje liko „antrarūšiai darbuotojai”, – teigia Markas Galeotis, britų ekspertas Rusijos slaptųjų tarnybų srityje.
Žemesnės grandies karininkai tapdavo turtuolių asmens sargybiniais, pavyzdžiui, Andrejus Lugovojus, pagrindinis įtariamasis dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo, kurį laiką saugojo oligarchą Borisą Berezovskį, kuris, vengdamas suėmimo tėvynėje, šiandien gyvena Britanijoje. KGB veteranai sukūrė šimtus privačių apsaugos įmonių. Pasak Igorio Gološčapovo, buvusio KGB spec. priežiūros karininko, dabar atstovaujančio beveik 800 tūkst. saugotojų, „dešimtame dešimtmetyje turėjome vienintelį tikslą: išgyventi ir išsaugoti mūsų įgūdžius. Mes neatsiribojome nuo tų, kurie pasiliko FSB. Dalijomės viskuo su jais ir savo darbą tiesiog laikėme kita forma tarnauti valstybės interesams. Žinojome: išauš diena, kai mus pakvies.”
Tai įvyko 1999 metų paskutinę dieną, kai B.Jelcinas atsistatydino iš prezidento posto ir, nepaisant jo pažiūros į KGB, perdavė valdžią V.Putinui. Jį 1999 metais buvo paskyręs vadovauti FSB, o po metų paskyrė premjeru.
Bičiulių iš gimtojo miesto grupė
Naujojo valstybės vadovo nuomone, pirmiausias uždavinys – atkurti šalies valdymą, sustiprinti politinę valdžią ir neutralizuoti alternatyvius įtakos šaltinius: oligarchus, regionų gubernatorius, žiniasklaidą, parlamentą, opozicines partijas ir nevyriausybines organizacijas. Buvę kolegos iš KGB padėjo jam pasiekti tokį tikslą.
„Politiškai aktyviausi” oligarchai – B.Berezovskis, padėjęs V.Putinui paimti valdžią, ir V.Gusinskis – buvo išvyti iš šalies, o jiems priklausę televizijos kanalai vėl pateko į valstybės rankas. Turtingiausias Rusijos žmogus M.Chodorkovskis buvo labiau užsispyręs. Nepaisydamas daugkartinių įspėjimų jis ir toliau finansavo opozicines partijas ir nevyriausybines organizacijas, atsisakė išvykti iš Rusijos. 2003 metais FSB suėmė M.Chodorkovskį; po parodomojo proceso jis pateko į kalėjimą.
Tramdydamas nepaklusnius regionų gubernatorius V.Putinas įkūrė įgaliotų prezidento atstovų institutą prižiūrėti ir kontroliuoti federacijos subjektų vadovų veiklai. Dauguma įgaliotinių – KGB veteranai. Gubernatoriai prarado regioninių biudžetų kontrolę ir vietas Rusijos Dūmos aukštuosiuose rūmuose. O vėliau ir piliečiai neteko teisės rinkti savo regionų vadovus.
Visus strateginius sprendimus, pasak Olgos Kryštanovskajos, priima grupelė žmonių, sudaranti neoficialų V.Putino „politbiurą”. Jame du prezidento administracijos vadovo atstovai: Igoris Sečinas, oficialiai kontroliuojantis raštvedybą, bet faktiškai užsiimantis ir ekonomikos reikalais, ir Viktoras Ivanovas, atsakingas už Kremliaus bei kitų valstybinių struktūrų kadrus. Be jų, „grupelei” priklauso FSB vadovas Nikolajus Patruševas ir buvęs gynybos ministras Sergejus Ivanovas (dabar jis eina vicepremjero pareigas). Visi jie gimę Sankt Peterburge ir yra tarnavę žvalgyboje ar kontržvalgyboje. I.Sečinas – vienintelis iš to ketverto stengiasi nedetalizuoti savo biografijos.
Daugelis pirmos eilės rezervo karininkų „prisiduria” darbuodamiesi stambiose Rusijos kompanijose, tiek privačiose, tiek ir valdžios kontroliuojamose, gaudami atlyginimus ir iš FSB, ir iš kompanijų. Štai vieno FSB pulkininko žodžiai: „Mes privalome sekti, kad firmos nedarytų sprendimų, prieštaraujančių valstybės interesams.” Būti pirmos eilės rezerve ir kartu dirbti firmoje – kiekvieno svajonė: „Moka daug pinigų ir neatima tarnybinio pažymėjimo.”
Visa valdžia nuo Dievo. Ir FSB – taip pat.
Matyt, oligarchų turto perskirstymo jėgos žinybų atstovams procesas buvo neišvengiamas. „Jėgiečiai” net šiek tiek išpopuliarėjo „spustelėję” oligarchus. Tačiau abejojama, ar jie sugebės sėkmingai išnaudoti jiems tekusius aktyvus. „Jie moka triuškinti firmas, konfiskuoti turtą. Tačiau jie nemoka valdyti verslo. Jie naudoja jėgą tiesiog todėl, kad nežino kitokių būdų!” – aiškina vienas verslininkas ir buvęs KGB karininkas.
Viktoras Čerkesovas, dabar vadovaujantis kovos su narkotikais agentūrai, devintojo dešimtmečio pabaigoje persekiojo disidentus. Savo straipsnyje, tapusiame specialiųjų tarnybų manifestu, jis apibendrina „jėgos atstovų psichologiją” ir ragina juos telktis.
„Mes turime suprasti, kad esame vieninga visybė. Istorija lėmė, kad Rusijos valstybės palaikymo našta gula ant mūsų pečių. Tikiu mūsų gebėjimu pajutus grėsmę atmesti visas smulkmenas ir likti ištikimiems priesaikai.”
Nepaisant raginimų atgaivinti sovietinį patriotizmą, Rusijos slaptosios tarnybos neretai randa sąjungininkų ir tarp dvasininkų. Šalia FSB pagrindinio pastato Lubiankoje stovi Šventosios Sofijos Dieviškojo Išmintingumo cerkvė – XVII amžiaus pastatas. „Atstatyta 2001 metų rugpjūtį uoliai padedant FSB”, – skelbia atitinkama lentelė.
Šviežiai tapytos ikonos tviska auksu. „Ačiū Dievui, kad yra FSB, – sako dvasininkas tėvas Aleksandras. – Visokia valdžia nuo Dievo, jų valdžia taip pat.” KGB atsargos generolas sutinka su juo: „Jie iš tikrųjų tiki, kad buvo išrinkti, kad jiems vadovauja ir nukreipia Dievas, kad net naftos kainos, dėl kurių jiems dabar taip gera gyventi, išaugo Dievo valia.”
Mato priešus, kurių nemato piliečiai
Sergejus Grigoriancas, du kartus KGB tardytas ir du kartus sėdėjęs kalėjime už antisovietinę propagandą, tvirtina, jog čekistai įsitikinę, kad „tik jie realiai mato pasaulio vaizdą ir viską puikiai supranta”. To vaizdo centre, pasirodo, yra priešo įvaizdis, kuris pateisina jų egzistavimą. O.Kryštanovskaja priduria: „Jie mano, kad mato priešus, kurių nemato paprasti piliečiai.”
„Prieš kelerius metus pasidavėme iliuzijoms patikėję, kad neturime priešų ir brangiai už tai sumokėjome”, – tuos žodžius V.Putinas ištarė kreipdamasis į FSB darbuotojus 1999 metais. „Apsuptos tvirtovės” psichologija, būdinga jėgos struktūros atstovams, imponuoja Rusijos visuomenei. Igoris Gološčiapovas sako: „M.Gorbačiovo laikais Rusija patiko Vakarams, ir ką mes už tai gavome? Juk tai mes viską atidavėme: Rytų Europą, Ukrainą, Gruziją. NATO priartėjo prie mūsų sienų.”
Naujas įstatymas „dėl ekstremizmo” leidžia FSB ir kitoms agentūroms persekioti pilietį už poelgius arba kalbas, nukreiptas prieš Kremlių. Tas įstatymas jau naudojamas prieš nepriklausomus analitikus ir žurnalistus. Pavyzdžiui, vieną advokatą, pasiuntusį į Konstitucinį Teismą skundą dėl FSB darbuotojų, neteisėtai klausiusių jo kliento telefono pokalbių, apkaltino valstybinės paslapties paviešinimu. Keliolika mokslininkų, bendradarbiavusių su užsienio firmomis, jau sėdi kalėjime už valstybės išdavimą.
Kad ir ištikimi sovietinėms tradicijoms, dabartiniai „jėgiečiai” labai skiriasi nuo savo pirmtakų komunistų. Jie nenori, kad sugrįžtų komunistinė ideologija, ir visapusiškai naudojasi kapitalizmo vaisiais. Jiems visiškai svetimas tradicinis sovietiškas asketizmas. Masinės represijos – taip pat ne jų metodas: juk šalyje, kur baimė įsišaknijusi taip giliai, kaip Rusijoje, galima apsiriboti pavienių nepageidaujamų individų pašalinimu.
Blogai dirba!
„Išorinio priešo” įvaizdis padeda glaistyti vidinius nesutarimus ir peni nacionalistines nuotaikas, tačiau negali šaliai užtikrinti nei saugumo, nei klestėjimo. Kol FSB siunčia į Kremlių ataskaitas apie sustiprėjusį špionažą, kaltina mokslininkus valstybės išdavimu ir šlovina broliškus ryšius savo kolektyve, Rusija išlieka viena labiausiai kriminalizuotų, korumpuotų ir biurokratizuotų šalių pasaulyje. Teisėsaugos organai reguliariai nuodija gyvenimą privatiems verslininkams. Rusijos užsienio politika suvedama į priešų puldinėjimus visais frontais, neretai priversdama šalis atsisakyti draugystės su Rusija, keldama nerimą ir paversdama potencialius sąjungininkus varžovais.
Nenuostabu, kad KGB veteranai vėl kyla į valdžią. Nina Solovjova, rusų kultūros istorikė, sieja šį procesą su bruožais, kuriuos rusų tauta norėtų matyti turint savo vadovus: tvirtumą, ramumą, valdingumą ir šiek tiek paslaptingumo. „Toks apibūdinimas tinka KGB – arba bent jau išmoko apsimetinėti, kad tinka.”
Svarbiausias klausimas – ar specialiosios tarnybos naudingos šaliai? „Žmonės, tarnavę KGB, visada lieka taktikai, o ne strategai. Mūsų niekada nemokė spręsti strateginių uždavinių”, – prisipažįsta A.Kandaurovas. Jo, kartu ir daugelio kolegų nomone, svarbiausia FSB problema tapo darbuotojų profesionalumo sumenkėjimas. Priminus vadinamąją polonio bylą Londone, jis parausta ir atsidusęs sako: „Niekada anksčiau nebuvome taip žemai puolę. Koks smūgis šalies reputacijai!”