Prof. Alfredas Bubliauskas: ,,Vytauto Didžiojo karūnavimo diena? Ji neįvyko!“

Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos proga Salve.lt kalbina profesorių Alfredą Bumbliauską.

– Ar reikia lietuviams švęsti Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną?

Per sunkus klausimas, nes yra viena problema… Tai – diena, kuri neįvyko.

– Tai kaip ten buvo su ta Vytauto karūna? Ar tiesa, kad imperatoriaus Zigmanto siustą karūną lenkai pavogė?

Ne, nepavogė. Jos tiesiog nepraleido, nes lenkų didikams, ponų tarybai, buvo visiškai nenaudinga Vytauto karūnacija. Juk karūna keitė Jogailos ir Lietuvos statusą Lenkijos atžvilgiu. Vytautas negalėjo sutikti su tokia sąlyga, kaip mūsų rašytojas vienas yra siūlęs, kad esą Vytautas galėjo pasiųsti totorius, kurie pakrūmiais būtų atitempę karūną. Jei jau pakrūmiais reikia tempti karūną, tai tada netikras karalius, netikra karūna.

– Kai kurie istorijos tyrinėtojai rašo, kad lenkai, išsigandę Didžiojo kunigaikščio karūnavimo, ir to, kad Lietuva atsiskirs nuo Lenkijos, siūlė Vytautui Jogailos karūną ir sostą?

Juk jie buvo amžiuje žmonės… Jogaila turi du sūnus, o Vytautas neturi. Tai į tokius dalykus reikia atsižvelgti. Būtent per šitą prizmę Jogaila ir pasiekė su Vytautu kompromisą. Dviejų karūnų atsiradimas suteikia šansą Jogailos abiem vaikams, abiem sūnums, tapti karaliais. Visi planai buvo derinami keliant klausimą, kas bus paveldėtojas.

– Kodėl imperatorius Zigmantas galėjo, turėjo teisę siųsti kitos šalies valdovui karūną, kad tasai karūnuotųsi?

Tokia buvo viduramžių tvarka. Dvasinė valdžia priklauso popiežiui, o pasaulietinė valdžia – imperatoriui. Tai ne šiaip valstybė, o Šventoji Romos imperija, kurios imperatoriai iš esmės pretendavo į visų valdovų siuzerenų statusą. Tai tuo pagrindu ir buvo siųsta karūna. Tokia tvarka, aišku, kėlė abejonių. Karts nuo karto iškildavo įtampa tarp popiežių ir imperatorių. Juk Mindaugas apėjo imperatorius ir gavo teisę karūnuotis tiesiai iš popiežiaus. Įvairiai galėjo būti, tačiau Zigmanto, kaip imperatoriaus statusas, buvo pripažįstamas ir Lenkijoj, ir Lietuvoj. Tad buvo natūralu, kad iš imperatoriaus gaunama karūna.

– O popiežiaus palaiminimo nereikėjo gauti?

Šiuo atveju nebūtinai.

– Kas būtų pasikeitę, jei Vytautas vis dėlto būtų karūnuotas?

Vienu sakiniu labai sunku atsakyti. Tokia yra mūsų istoriografinė tradicija, kurios pagrindu ir buvo paremtas tarpukario rugsėjo 8-osios šventimas, lyg tai karūna būtų kažką lemtingo pakeitusi. Vargu, ar lemtingai kažkas būtų pasikeitę, nes tos strateginės partnerystės, šiuolaikiniais terminais kalbant, su Lenkija nebūtų buvę atsisakyta, nes vokiečių galia įveikta, bet problemos kyla rytuose – auga Maskvos galybė, o pietuose – tebėra Krymas, ir Turkija jau atsiranda… Taigi kažkokios civilizuotos permainos nebūtų įvykę. Valstybingumo idėja būtų buvusi stipresnė, tačiau vargu ar būtų išvengta tos pačios Liublino unijos. Gal būtų surastas koks nors kitas sprendimas, bet abejoju, ar būtų kokie dideli pasikeitimai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Mokslas su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.