Penkiasdešimtą kartą į Lietuvą atvykusiam viešosios įstaigos „Solidarity” vadovui Gerchardui Josefui Carlui šiandien Kazlų Rūdoje bus įteiktos Kazlų Rūdos savivaldybės garbės piliečio regalijos. Suteikti tokį garbingą vardą savivaldybės tarybą paragino geradario paremtos šeimos.
Pasak Kazlų Rūdos savivaldybės Socialinės pagalbos skyriaus vedėjos Marytės Barauskienės, per septynerius metus, kiek gyvuoja savivaldybė, „Solidarity” parėmė 8 šeimas, kuriose auga 52 vaikai. Dviem šeimoms yra pagerintos gyvenimo sąlygos, o šešioms – nupirkti nauji gyvenamieji namai sodybos. Iš viso Kazlų Rūdos vaikams paaukota beveik 243 tūkst. litų.
Danutės Grikietytės šeima – viena tų, kuri pasinaudojo „Solidarity” parama. G.J.Carlas teigė, kad kai prieš keletą metų pirmą kartą apsilankė mažyčiame bute ir pamatė, kaip jame gyvena 8 asmenys – motina su 7 vaikais, sunkiai besuprato, kaip jie gali visi jame sutilpti, nuo ko pradėti aplinkos pertvarką. „Dabar jau erdviau”, – teigė jis, apžiūrinėdamas, kaip įsikūrė šeima.
„Pati susiremontuoti net ir šį menką butuką tikrai nebūčiau įstengusi iš valytojos atlyginimo. Ši parama mūsų šeimai buvo labai svari. Ne tik suremontuotas pats butas, bet ir pristatyta veranda”, – kalbėjo D.Grikietytė. – Dabar beliko aplink namo pamatus išbetonuoti takelį, kad drėgmė kuo mažiau skverbtųsi per pamatus į vidų.” Atsisveikindamas su D.Grikietytės šeima G.J.Carlas įteikė Bibliją, tuo tarsi palinkėdamas daugiavaikei jo pagalba ant kojų atsistojusiai šeimai pačiai ieškoti nurodyto kelio į laimę.
Per tris viešnagės Marijampolės apskrityje dienas G.J.Carlas aplankė dar beveik 10 šeimų, kurioms buvo suteikta parama naujiems būstams įsigyti. Iš viso per beveik 14 labdaros teikimo metų filantropas parėmė ne vieną dešimtį Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, kitų apskrities rajonų skurdžių šeimų ir joms paaukojo per milijoną litų.
„Mano pareiga remti skurstančias šeimas. Kitaip negaliu”, – teigė jis, stebėdamasis, kaip Lietuvos valdžiai gali nerūpėti jos vaikų ateitis, kai jie priversti gyventi trobose, pro kurių lubas matyt dangus, o pro plyšius sienose – laukas. – „Lietuva – ne Afrikos valstybė. Ji jau treji metai Europos Sąjungos narė, kasmet gaunanti didžiulius pinigus iš Europos Sąjungos fondų… Ir šitaip gyvena jos gyventojai? Tai kur tie pinigai nueina? Nejau užsieniečiai turi atvažiuoti į Lietuvą ir šelpti jos vaikus, daryti tvarką?” – retoriškai klausė G.J.Carlas.
Pasak jo, nerimą tiek jam, tiek kitiems rėmėjams, iš kurių jie sulaukia aukų skurstantiems Lietuvos vaikams, kelia tai, kad pastaraisiais metais Lietuvoje labai sparčiai didėja socialinė gyventojų diferenciacija, kai turtingieji dar labiau lobsta, o vargšai vis labiau nuskursta. Šalies valdžia beveik nieko nedaro šiam procesui stabdyti. Todėl jis toliau tęs savo labdaros darbus, rinks aukas iš užsienyje gyvenančių aukotojų ir rūpinsis gausiomis, bet skurstančiomis Lietuvos šeimomis.
Be to, šios viešnagės metu jis pradėjo dar vieną akciją – susitiko su keletu Sūduvos krašto verslininkų ir kvietė juos prisidėti prie skurdo mažinimo savo krašte. Mat kuo toliau, tuo sunkiau yra už užsienyje surinktas aukotojų lėšas ką nors tinkamo rasti. Net ir nuošalių sodybų, kurių reikia skurdžioms daugiavaikėms šeimoms, kainos labai išaugusios – už 40-45 tūkst. litų (už tiek vidutiniškai iki šiol buvo perkamos sodybos) jau nelabai pavyksta rasti.