Šią savaitę Panevėžys minėjo miesto šviesulio režisieriaus Juozo Miltinio šimtąjį gimtadienį. Ar išties tenorėta maestro parodyti kaip geraširdį senuką, kuris dievino kilmingą savo šunį Arielį ir suklydo tapęs režisieriumi?
Jei užsuktumėte į Panevėžyje esantį Juozo Miltinio studijų palikimo centrą, tenykštės darbuotojos jums papasakotų, kaip J.Miltinis nekentė kino, nemėgo filmuotis pats bei drausdavo tai daryti savo išugdytiems aktoriams. Pasirodo, kad visa, kas susiję su teletechnika, maestro taip erzino, kad pro namų langą, impulso pagautas, yra išsviedęs ką tik dovanų gautą televizorių. Nepaisant to, 100-asis J.Miltinio jubiliejus prasidėjo… filmu apie J.Miltinį.
Norėjo būti dailininku?
Teatre užgesus šviesoms, keletą, o gal ir keliolika minučių sėdėjome, žiūrėjome į nufilmuotą režisieriaus nuotrauką ir klausėmės įrašyto jo niūniavimo. Dažnas neiškentęs ėmė maigyti laiką rodančius savo mobiliuosius telefonus – pasižiūrėję į juos pasijusdavo esantys kiek arčiau realybės.
Nežinia, ką norėjo pasakyti filmo apie J.Miltinį kūrėjai, į purvą užklimpusį krovininį automobilį stumiančių Panevėžio dramos teatro aktorių nuotraukas rodydami pakaičiui su linų rišėjomis ar spartakiadų dalyviais. Tačiau pabrėžtina, kad filmas baigiasi iššūkiu: jau būdamas senukas, Juozas Miltinis jame prisipažįsta labai nemėgstantis filmuotis bei gailisi tapęs režisieriumi. Esą jis ketinęs tapti dailininku…
Jaukus senukas
Panašiai, kaip ir filme – gana jaukus, nors šiek tiek įnoringas, gal net pavydus, bet iš esmės supratingas ir žmogiškas J.Miltinis buvo pristatomas per visą jubiliejinį vakarą. Seimo nariai gyrėsi matę jo sukurtus vaidinimus, Panevėžio meras džiaugėsi vadovaujantis J.Miltinio miestui, gyvai žodį tarę ar atsiuntę jį užrašytą, politikai maestro vadino talentingu, genialiu, įdomiu, nepakartojamu. „Man peršasi įspūdis, kad minime režisieriaus mirties metines, o juk susirinkome į jo gimtadienį”, – atkreipė dėmesį į Panevėžio J.Miltinio dramos teatro sceną pakilęs kompozitorius bei valdininkas Faustas Latėnas.
Gal dėl šios replikos, o gal dėl to, kad taip buvo numatyta dienotvarkėje, į sceną Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovas Rimantas Teresas ėmė kviesti artimiau pažinojusiuosius maestro. Kalbėjo eseistas Tomas Sakalauskas, laidų režisierė Nijolė Baužytė, rašytojas Laimonas Tapinas. Jie savo kalbomis patvirtino, kad J.Miltinis buvęs įnoringas, bet podraug atlaidus, pavydus, bet šelmiškas, bijojo senatvės ir dievino šunį. Ir viskas. Apie iššūkiais garsėjusį, maištingą, žmonių likimus griovusį jo būdą, apie priemones, kuriomis šis vyras pasaulinėmis įžymybėmis pavertė provincijos jaunuolius, informacijos pateikta nebuvo.
Sceną paveržė svetimas teatras
J.Miltiniui skirtą vakarą baigė bene jauniausio Panevėžyje – muzikinio teatro kolektyvas, atlikęs, kaip buvo pristatyta, režisieriaus mėgtus kūrinius. Daugiausia skambėjo ištraukų iš George’o Bizet operos „Karmen”. Po to vyko šimtmečiui skirtos vaišės, prieš kurias nuo scenos Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovas R.Teresas visiems pasiguodė, jog miesto laikraščiai šventės išvakarėse parašė apie byrantį jo vadovaujamą teatrą. Teatro galva patikino, kad taip nėra, o į J.Miltinio šimtmetį atvykusiam kultūros ministrui Jonui Jučui padėkojo už suteiktą galimybę teatrui atsinaujinti. (Juozo Miltinio dramos teatras atsinaujino neabejotinai – pamatytumėt, ko vertos naujos tamsaus raudono audeklo teatro kėdės su atkaltėje išsiūta emblema! Turėdami šias kėdes, galime lygiuotis į raudoniu tviskantį Nacionalinį operos ir baleto teatrą).
Kėdės užgožė maestro
Neprarandu vilties dar kada nors atsisėsti į puikias, prabanga tviskančias J.Miltinio dramos teatro kėdes, pakeistas garbaus režisieriaus jubiliejaus proga. Tačiau per patį jubiliejų kėdžių grožis man užgožė maestro. Kodėl nuo manęs bei kitų, susirinkusių į J.Miltinio šimtmetį, tądien buvo nuslėpta maištinga didi jo dvasia, neabejotinas jo talentas, perduotas mokiniams, paskleistas po Panevėžį, Lietuvą ir po pasaulį?
Kodėl sumanytas toks vakaras, kuriame apie J.Miltinį šnekėjo daug gero apie jį girdėję politikai, kuriems, be to, dar net buvo nusišypsojusi laimė išvysti ir vieną kitą jo režisuotą spektaklį? Kodėl nebuvo suteikta galimybė išgirsti jo mokinių žodžių? Kodėl neparodyta ištraukų iš kitados J.Miltinio režisuotų vaidinimų? Ar išties tenorėta J.Miltinį parodyti buvus geraširdžiu senuku, kuris mylėjo šunį ir suklydo tapęs režisieriumi?