Seimo Valstiečių liaudininkų ir pilietinės demokratijos frakcijos (VLPD) narė Irina Rozova pasirašė laišką Rusijos prezidentui ir Europos Parlamentui su prašymu apginti rusakalbių teises Baltijos šalyse. Sulaukusi griežtų savo kolegų politikų vertinimų ir savo frakcijos atsiribojimo I.Rozova vis vien neabejoja dėl savo poelgio.
„Esu įsitikinusi, kad tai padės teisingai išspręsti daugelį keblių situacijų, su kuriomis neretai tenka susidurti mūsų valstybės piliečiams rusams”, – tvirtino ji savo žiniasklaidai išplatintame pareiškime.
Papildomų atspalvių šiai istorijai suteikia ir ta aplinkybė, kad prieš tapdama Seimo nare I.Rozova pusantrų metų ėjo Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo pareigas. Dar prieš tai Valstiečių liaudininkų partnerių Rusų aljanso narė darbavosi Klaipėdos miesto taryboje.
Visi šie faktai verčia klausti: ar normalu, kad aukščiausiame šalies valdžios ešelone, valstybės tarnyboje dirba nekompetentingi ir šiai valstybei nelojalūs žmonės? Ar ši valstybė turi savigarbos, jei jos valdyme gali atsidurti veikėjai, kurie tikriausiai su džiaugsmu pasitiktų pokyčius jai priešiškos valstybės naudai? Pagaliau kodėl taikstomasi su tuo, kad egzistuoja įvairių manipuliacijų bei susitarimų praktika ir per tai į Seimą patenka Lietuvai priešiškų interesų turintys žmonės?
Suabejoti ponios I.Rozovos kompetencija verčia tai, kad ji nepaiso (gal nežino?) šioje valstybėje ir Europos Sąjungoje egzistuojančios tvarkos. Juk jei Seimo narei yra žinoma rusakalbių diskriminavimo atvejų, ji, kaip ir tuomet, kai žmonės diskriminuojami dėl savo religinių pažiūrų ar lytinės orientacijos, turi kreiptis į atitinkamas institucijas, o neradę teisybės čia – į Europos Sąjungos instancijas.
Tačiau tampa akivaizdu, kad Rusų aljanso narės veikla yra ne atstovauti rusakalbių Lietuvos piliečių interesams, bet rinkti sau taškus įsijaučiant į rusų teisių gynėjos vaidmenį. Toks vaidmuo lengvas, kai nėra ko ginti ir visada galima apeliuoti į Didįjį globėją Vladimirą Putiną. O populiarumo I.Rozovai stinga, juk 2004 metų Seimo rinkimus vienmandatėje Klaipėdos Marių rinkimų apygardoje ji pralaimėjo.
Be to, I.Rozova į Seimą pateko per Valstiečių liaudininkų derybas su Rusų aljansu, kai Kazys Bobelis pasitraukė iš Seimo protestuodamas, kad negavo savo išsvajotos užsienio reikalų „ministerio” kėdės. Tiesa, į vakuojančią vietą tuomet pretendavo ne vienas „valstietis”, bet dėl susitarimų su Rusų aljansu ji atiteko pastariesiems, anuomet į rinkimų sąrašą delegavusiems būtent I.Rozovą.
Pasirodo, kad į tautos atstovybę galima patekti ir gana aplinkiniais keliais. Taip pat pagrįstai turėtume paklausti, kokiais kriterijais vadovaujasi partijos sudarydamos rinkiminius sąrašus, kad juose atsiduria valstybei nelojalūs žmonės, kviečiantys Rusijos prezidentą įvesti čia tvarką?
Atskiras klausimas – apie rusakalbių integraciją į mūsų šalies gyvenimą. Ar nesama situacijos, kad jiems (net čia gimusiems ir užaugusiems) Lietuva tebėra svetima? Juk kultūriškai jie gyvena beveik nejausdami diskomforto: vaikai lanko rusiškas mokyklas (taip ir neišmokdami lietuviškai), žiūri Kremliaus kontroliuojamą Rusijos televiziją ir skaito tokią pat spaudą. Tad sąsajos su Rusija lieka didelės, o Lietuva daugumai jų tėra teisinė sąvoka, garantuojanti pilietybę.
Šiame kontekste itin trumparegiškai skamba socialliberalų lyderio Artūro Paulausko raginimas suteikti dvigubą pilietybę visiems to norintiesiems (neatsižvelgiant į kilmę). Tai reikštų, kad vieną dieną kokia Rozova gali paprašyti motinos Rusijos išgelbėti savo du šimtus tūkstančių piliečių nuo priespaudos. Ir nebūtų garantijos, jog į tai kokiu nors būdu nebus atsiliepta.