Ne kažkur Indijos džiunglėse, o Lietuvos sostinėje Vilniuje jau 33 metus gyvena padorus dviejų vaikų tėvas, kuris niekaip negali išsireikalauti asmens dokumentų.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra neseniai padarė išvadą, kad Lietuvoje registruojami etninės diskriminacijos atvejai sprendžiami neefektyviai. Aleksandras Michai – gyvas to įrodymas. Vilniaus Kalvarijų gatvėje visą laiką gyvenęs A.Michai negali gauti asmens dokumentų, nes jis, pamestinukas, užaugo priglaustas čigonų šeimos.
Gimimo liudijimas nepadėjo
Prieš kelerius metus A.Michai pradėjo rūpintis, kad jam būtų išduoti asmens tapatybės dokumentai. Vyras susidūrė su netikėtomis kliūtimis: teismuose reikalauta įrodyti, kad jis tikrai egzistuoja, pateikti dokumentus, kur mokėsi, kur dirbo. Tačiau A.Michai nelankė mokyklos, niekada negulėjo ligoninėje, nebuvo patekęs į kalėjimą.
Vilniaus apygardos teismas remdamasis ekspertų išvada nustatė, kad A.Michai gimė 1974 metų liepos 1-ąją. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius prieš dvejus metus jam davė gimimo liudijimą, tačiau neįrašė jame asmens kodo. Kai vyras susiruošė išsiimti pasą, asmens tapatybės kortelę, paaiškėjo, kad jo gimimo liudijimas – nieko vertas popieriaus lapelis.
Teismų žaidimai
Šių metų kovo 29 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė, kad nėra pagrindo A.Michai pripažinti Lietuvos piliečiu ir išduoti asmens tapatybės kortelę. Kodėl? Teismo nuomone, pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu apskritai nepateikė jokių įrodymų, kurie bylotų apie jo ryšius su Lietuvos valstybe. Teisėjai net ėmė postringauti, kad jis gimė Lietuvoje, kurios jau nėra.
Pilietybės įstatymas sako, kad Lietuvos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvoje ir yra jos pilietis. Teismas nurodė, kad A.Michai jau nėra vaikas ir atitinkamas straipsnis jam netaikomas. Tai turėtų reikšti, kad asmuo, jei jis čigonas, neturi galimybių patvirtinti savo ryšį su Lietuvos valstybe. Teismas, matyt, ignoravo, kad A.Michai vykdė ir vykdo savo pilietines ir asmenines pareigas – dorai elgiasi, tinkamai auklėja vaikus, rūpinasi šeima.
Į prieglaudą neatidavė
Aleksandro vargo keliai prasidėjo tą 1975 metų dieną, kai prie Kalvarijų turgavietėje prekiavusių čigonių būrelio priėjo jauna čigonė su kūdikiu ant rankų. Ji paprašė čigonės Tamaros Michai palaikyti kūdikį ir dingo iš akiračio visiems laikams. Su svetimu kūdikiu ant rankų Tamara grįžo namo, kur laukė dar penkios burnos – trys sūnūs ir dvi dukros.
„Čigonai neturi įpročio savo tautybės vaikų atiduoti į valdiškus vaikų namus”, – sakė Tamaros dukra Sonia Michai. Šeima labai sunkiai vertėsi. Vyresnieji vaikai baigė po kelias klases, o Aleksandras mokyklos nelankė. Kadangi nieko blogo nedarė, net į policijos akiratį nepateko. Paaugęs važiuodavo į čigonų taborą Kirtimuose, kur susirasdavo kokio nors darbo. Sovietiniais metais taboro čigonai kolūkiams gamindavo metalines talpyklas, gaudavo kitokių užsakymų. Aleksandras nuo vaikystės šoko čigonų folkloro ansamblyje „Sare Roma”. Šio ansamblio koncerto Lietuvos televizijoje įrašas – vienintelis materialus įrodymas, kad Aleksandras tikrai vilnietis.
Pasmerkti skurdui
Aleksandras susidraugavo su įmotės Tamaros dukra Sonia. Sukūrė šeimą. Jų sūnus Andrejus mokosi septintoje klasėje, o dukra Jelena – penktoje. Mokykla Aleksandrą ir Sonią vertina kaip rūpestingus tėvus. Tačiau jie socialiai remtini, nes Sonia sunkiai serga, o Aleksandras neturi asmens dokumentų ir negali niekur įsidarbinti, verčiasi iš atsitiktinio uždarbio. Šeima gyvena aptriušusio namuko priestate (buvusiame sandėliuke), kuris žiemą kiaurai peršąla. Dėl to vaikai dažnai serga, negali lankyti pamokų. Neturint nuolatinio darbo įsigyti geresnį būstą nėra galimybių.
„Gaunu socialinę pašalpą, mokykloje vaikams skiria nemokamus pietus, bet ar gali šeima pragyventi iš pašalpų?” – guodėsi Aleksandro žmona.
A.Michai nuo mažens traukia technika, net ir būdamas beraštis jis išmoko remontuoti automobilius. „Pažįstu autoserviso savininką, kuris mielai jį įdarbintų, bet negali priimti be asmens dokumentų”, – sakė advokatas Žilvinas Mišeikis. Jis atstovauja A.Michai teismuose dėl pilietybės nustatymo ir asmens tapatybės kortelės išdavimo.
Žmogus be asmens dokumentų Lietuvoje yra niekas – jo nepriima į darbą, neregistruoja Darbo biržoje.
A.Michai nėra išimtis. Pernai Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gavo 20 skundų dėl rasinės bei etninės diskriminacijos. Kontrolieriai nerado įrodymų, kad skundui pasitvirtinus būtų imtasi efektyviai spręsti problemą.