Nuostabi, kvapą gniaužianti gamta: skulptūras primenančios uolos, urvų miestai, serpantinai kaip spiralės, gaivinanti jūra, gilus dangus ir ryškios žvaigždės. Sovietinės tradicijos paslaugų srityje ir nedidelės kapitalizmo salelės su puikiu aptarnavimu. Toks yra Krymas.
Neseniai iš Krymo grįžo daugiau kaip pusšimtis lietuvių. Jie negyveno prabangiuose viešbučiuose. Po kraštą šalia Juodosios jūros turistai žygiavo pasiėmę kuprines, palapines ir miegmaišius. Vienas keliautojų, Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys LŽ papasakojo apie gana varginančią, bet ir daug malonių akimirkų suteikusią kelionę.
Lietuvos turistų būriui vadovavo prityręs keliautojas Dalius Pranculis. Apie jį pašnekovas sakė: „Labai charizmatiškas žmogus. Jis suburia keliauti mėgstančius žmones.”
Į Krymą lietuvių grupė važiavo traukiniu, mat norėjosi kuo daugiau įspūdžių. Nuvykę prie Juodosios jūros mūsų turistai sudėtingais maršrutais keliavo pėsčiomis. „Buvome 53 „desantininkai”, – šypsojosi G.Duoblys. Toks būrys žmonių kėlė vietinių susidomėjimą. Ypač smalsūs buvo vaikai, jie apspisdavo keliautojus ir stebėdavo juos. G.Duoblys su grupe per aštuonias dienas pėsčiomis nukeliavo apie šimtą dešimt kilometrų, kiti lietuviai iš viso įveikė apie šimtą penkiasdešimt kilometrų, kol vėl visi susitiko, kad drauge grįžtų namo.
Sovietinis palikimas
Kai lietuviai traukiniu atvyko į Simferopolį, išvydo jau primirštos sovietinės tikrovės vaizdų. Jų yra visame Krymo pusiasalyje. Miestuose ir kaimuose vis dar stovi sovietiniai paminklai, išlikę užrašai, gatvių pavadinimai. „Beveik kiekviename mieste yra Lenino prospektas, daug kur išlikę Lenino paminklai, – sakė G.Duoblys. – Gal todėl, kad Kryme ukrainiečių gyvena tik 25 proc., daugiau kaip pusė gyventojų – rusai, dar yra totorių, karaimų, kitų tautybių žmonių.”
Tose vietose yra ir ilgalaikių architektūrinių pastatų, ir jų liekanų. „Istoriškai Krymas yra labai turtingas kraštas”, – teigė G.Duoblys. Iš Simferopolio nuvykę į Bachčisarajų keliautojai aplankė Krymo chano rūmus. Kadaise juose gyvenęs chanas turėjo keturias žmonas, lietuviai galėjo apžiūrėti tą rūmų dalį, kurioje gyveno moterys. Kaip pasakojo G.Duoblys, kai viena žmona mirė, valdovas labai liūdėjo ir įrengė fontaną, kurio vanduo trykšta tarsi ašaros. Teigiama, kad chanas labai rūpinosi savo haremu.
„Gyvenimą ilginantis” vanduo
Lietuviai keliavo pėsčiomis, kartais pavažiuodami autobusais, mikroautobusais ir troleibusais. Tuo metu Kryme buvo taip karšta, kad važiuojant viešuoju transportu, nuo keliautojų upeliais žliaugė prakaitas. „Buvo apie 40 laipsnių karščio, jautėmės kaip pirtyje”, – sakė G.Duoblys. Krymo viešajame transporte karšta visomis prasmėmis. Lietuviams teko matyti, kaip vietos gyventojai jame apsistumdo, pasikumščiuoja ar iškulia langą.
Įsirengę stovyklavietes lietuviai palikdavo ten sunkesnius nešulius ir kopdavo į kalnus bei uolas. Dienai baigiantis nusileisdavo žemyn nakvynės. Dažniausiai miegodavo miegmaišiuose po atviru dangumi. Tik dvi naktis praleido viešbutyje Jaltoje. Kalnuotomis vietomis eidavo vorele, vienas paskui kitą. Pamatę kokį egzotišką gamtos kampelį, sustodavo. Viena iš nuostabių vietų – Didžiojo Krymo kanjono natūralus baseinas, kurio vanduo, kaip tikino vietos gyventojai, turi stebuklingų galių.
„Teigiama, kad kiek sekundžių išbūsi vandenyje, tiek dienų pailgės tavo gyvenimas, – pasakojo G.Duoblys. – Vanduo labai šaltas. Stingdantis. Aš išbuvau dešimt sekundžių.”
Sukurta gamtos ir žmonių
Krymo gamtoje – daug keistų formų. Bet vadinamieji urvų miestai sukurti žmonių, o ne gamtos. Lietuviai keliavo ir Didžiuoju Krymo kanjonu. G.Duoblys jį pavadino nepaprastu gamtos stebuklu. Pavasarį juo šniokščia vanduo. Vėliau veržli upė išdžiūsta. Lietuviai kanjonu keliavo vienas paskui kitą. „Gerai, kad ten nėjome su savo didžiosiomis kuprinėmis, nes niekur nebūtume nukeliavę”, – apie sudėtingą trasą sakė keliautojas.
Gydė pritrintas kojas
Keliautojai, kad ir kaip patogiai buvo apsiavę, per žygius Kryme pritrindavo kojas. Vienas iš grupės narių, Tomas Balukonis, padėdavo gydyti nuospaudas – drenuodavo, dezinfekuodavo žaizdas. „Jis iš ryto pakeldavo galvą ir rusiškai klausdavo: „Komu nužna pomošč?” („Kam reikia pagalbos?”). Vienas iš mūsų pakeldavo ranką. Po to kitas, trečias”, – pasakojo pašnekovas. G.Duoblys irgi to neišvengė – ant kojos nykščio pritrynė didžiausią pūslę. Tomas ir jam pagelbėjo. „Kai eini savaitę ir daugiau, visko atsitinka”, – aiškino pašnekovas.
Pavargusiems nuo žygių keliautojams kartkartėmis išsprūsdavo: „Aš labai noriu namo.” Namais jie vadino stovyklavietes, kai grįžę kiekvienas galėdavo išsitiesti ant savo kilimėlio ar įlįsti į miegmaišį.
Slidžių lapų įkalnėmis
Kryme užsispyrusių lietuvių grupė ėjo sudėtingais maršrutais. Keletą kartų lipo takais, nuklotais slidžiais pernykščiais lapais. Vienas toks Lysaja kalnas buvo beveik pusantro kilometro aukščio virš jūros lygio. „Dedi koją ir slysti, dedi ir vėl slysti. Taip lipi, lipi, lipi, o viršūnės nematyti, – prisiminė G.Duoblys. – Tai buvo pats sunkiausias žygis.” Kai kurie keliautojai pradėjo dūsauti, kad nebeturi jėgų kopti. O ir vanduo baigėsi. Užtat buvo didelis džiaugsmas, kai viršūnę vis dėlto pasiekė. Galiausiai lietuviai surado sodybą. Jos šeimininkė turistams davė tris litrus vandens. „Be jokios komandos į vieną eilutę išsirikiavo 53 žmonės, visi gėrė po gurkšnį. Tas vanduo buvo vertas milijono”, – tikino G.Duoblys. Pašnekovas sakė tada supratęs, kiek daug gali reikšti gurkšnis šalto vandens.
Maudynės su degustacija
Neretai būdavo, kad keliautojai visai neturėdavo kur nusiprausti. O geriamąjį vandenį reikėjo taupyti. G.Duoblys pasakojo, kad nusileidęs nuo Mangupo kalno – ten apžiūrinėjo vadinamąjį urvų miestą – lietuvių būrelis užėjo į kavinę, pagurkšnojo šalto alaus. Atsigaivinti buvo gera. Bet kompanija ieškojo vandens, kad galėtų nusiprausti. Pamatė ant tvoros užrašą: „Karštas dušas. Sauna.” Užėjo į pastato vidų. Sužinojo, kad valanda saunos kainuoja mūsų pinigais 25 litus. „Maudėmės dvi valandas. Ir dar galėjome nemokamai padegustuoti vyno”, – kokių malonumų patyrė pasakojo G.Duoblys. – Tik pasirodė keista, kad vynas buvo supilstytas į butelius nuo viskio, brendžio ir kitų stipriųjų gėrimų.” Pašnekovas teigė, esą Kryme dažniausiai vartojamas saldus desertinis vynas. Sauso vyno rasti galima, bet jo nedaug.
Šalia pirties, kurioje turškėsi lietuviai, stovėjo šeimininko gyvenamasis namas, jame lietuviai apžiūrėjo archeologinių iškasenų ekspoziciją. Nors G.Duoblys nebuvo įsitikinęs, ar visos jos autentiškos, sakė, kad pamatyti buvo įdomu. „Matyt, ta paroda yra sudėtinė verslo dalis”, – svarstė pašnekovas.
Maistą galima atsinešti
Keliaujančią kompaniją aptarnavimo tradicijomis nustebino dar viena kavinė, kurios stalai su sėdimomis vietomis įrengti tiesiai virš upelio. Lietuviai ten prabuvo iki penkių ryto, nors padavėjos aiškino, kad darbą baigs dešimtą valandą vakaro. Jos taip ir padarė. Liko tik berniukas, laukęs, kada svečiai pagaliau baigs vakaroti. Lietuvos turistai kavinėje užsisakė tik arbatos, o valgė iš stovyklos atsineštą savo maistą. „Gali gerti savo gėrimus, daryti ką tik nori. Jiems nesvarbu, ar kavinėje ką nors perki”, – sovietinės sistemos liekanomis stebėjosi G.Duoblys. Oficialiai cigarečių kavinėje nebuvo, bet jas galima įsigyti iš po prekystalio.
„Kryme – nei kapitalizmas, nei socializmas, – sakė G.Duoblys. – Privačiame pensione prie jūros Rybačje miestelyje, kuriame buvau apsistojęs, jau kitokia tvarka. Ten dirbančios merginos mandagios, sveikinosi, klausė, ko pageidautume. Siūlydavo nuvežti į miestelio centrą ar prie jūros. Bet tokie dalykai labai reti.”
Eigulys su „bananu”
Į vieną iš stovyklaviečių prie Didžiojo Krymo kanjono, kadangi buvo gana didelis atstumas, lietuviai važiavo dviem autobusais. „Mus lydėjo eigulys, vilkintis maskuojamąja uniforma, turintis prie šono lazdą „bananą”. Jis važiavo priekyje motoroleriu. Kai pamatydavo priešais atvažiuojančią mašiną, rodydavo, kad ji turi pasitraukti iš kelio ir sustoti. Taip išraiškingai, kad mes griūdavome iš juoko, – pasakojo pašnekovas. – Vieni žiguliai nesustojo. Eigulys, paleidęs motorolerio vairą, pradėjo mosikuoti kumščiais ir keiktis. Ir darė tai labai nuoširdžiai.” Tokiu būdu, praleidžiant pirmus važiuoti keliu, anot G.Duoblio, užsieniečiams, tai yra keliautojams iš Lietuvos, buvo rodoma pagarba.
Persirengė rūmų damomis
Gerokai pakeliavę lietuvių turistai kiek pailsėjo Jaltoje. Ten, kaip daugelyje pasaulio kurortinių vietų, verda gatvės prekyba. G.Duoblys pasakojo, kad Jaltos prekyvietėse prekės išdėliotos ne tik ant stalų, bet sudėtos ir ant šaligatvio ištiestų patiesalų. Ten buvo daug turistinių atrakcijų. Lietuvėms patiko galimybė nusifotografuoti, persirengus rūmų damomis.
Per kelionę į Krymą viena lietuvių porelė susižadėjo. Merginai, kuriai mylimasis pasipiršo ant kalno viršūnės, buvo toks netikėtumas, kad ji žado neteko. O kelionės draugai net apsiašarojo.
Kalbos vingrybės
Kryme lietuviai prisižiūrėjo ir prisiklausė rusų kalbos „grožybių”.
***
Užrašas Rybačje, nurodantis, kad automobilių statyti negalima: „Ne parkovatj. Štraf – lopatoj po stieklu” („Nestatyti. Bauda – kastuvu per stiklą”).
***
Užrašas Rybačje interneto kavinės tualete: „Smojsa sam” („Nusiplauk pats”).
***
Užrašas Rybačje ant neaiškios paskirties pastato sienos: „Svinja, pajmaju, kto brasajet musor, žopu parvu i v riečku brošu” („Kiaule, pagausiu, kas mėto šiukšles, užpakalį suplėšysiu ir į upę įmesiu”).
***
Kaimelio parduotuvės pardavėja skubiai ieško mineralinio vandens: „Chrien zdies najdioš, nogu sviernioš” („Krieną čia rasi, greičiau koją nusilauši”).
***
Kito kaimelio parduotuvės pardavėja staiga pamato 50 įvirstančių lietuvių turistų: „Ja figieju” (neišverčiamas posakis, daugmaž reiškiantis: „Šakės” arba „Esu apakusi”).
***
Jaltos autobusų stotis. Keliautojai iš Lietuvos klausia, kaip geriausia nuvykti į Marskoje miestelį. Kasininkė atrėžia: „A ja vabščie nieznaju, gdie eta vaše Marskoje” („Aš apskritai nežinau, kur tas jūsų Marskoje”).
***
Turistų informacijos centrą lietuvių grupė matė tik Aluštoje. Ten, jeigu nori paklausti nors vieną klausimą, turi mokėti 2 grivinas ( 1 litas).