Dujų ataka: aukščiausi politikai, įtakingiausi valstybės valdininkai staiga prarado sveiką nuovoką ir ėmė elgtis it paskutinės turgaus bobos.
Premjeras Gediminas Kirkilas viešai skelbia „iš neoficialių šaltinių” sužinojęs, jog nuo kitų metų pradžios rusų dujų monopolininkui „Gazprom” už tiekiamas dujas teks mokėti brangiau. Jo versija: dujų kaina kils nuo dabartinių 190 dolerių (475 Lt) iki 320 dolerių (800 Lt) už tūkstantį kubinių metrų.
Įspūdžiui sustiprinti iš atostogų oficialiai atšauktas net užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kuriam pavesta derėtis su Rusija dėl būsimų dujų kainų.
Kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas viešai įtaria G.Kirkilą sutirštinus spalvas. Jo versija – kaina gali pakilti daugiausiai iki 280 dolerių (700 Lt) – t.y. nebus didesnė už tą, kurią rusams už dujas moka Vakarų europiečiai.
Bendrovės „Lietuvos dujos” generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius bendraudamas su žurnalistais puola į visišką isteriją ir kalba apie „Lietuvos dujų” (taigi ir jos įtakingiausio akcininko „Gazprom”) diskriminaciją Lietuvoje: „Dujų verslo reguliavimas virto sabotažu”. Galų gale pasako, jog G. Kirkilo pateikta kainos versija – „realesnė”.
Tik labai įsigilinus į potekstę galima spėti, kad V. Valentukevičiaus isterija – tikrai ne dėl būsimųjų dujų kainų, o dėl to, kad teisę tiesti dujų vamzdžius Lietuvoje gauna ne didesnę jų dalį valdančios „Lietuvos dujos” (taigi 37,1 proc. akcijų turintį „Gazprom”), o konkurentai. Tai iš esmės atitinka naująją Europos Sąjungos (ES) energetikos politiką, apie kurią Lietuvoje vis rečiau kalbama.
Atrodo, kad ne tik viename aukščiausių Maskvos dangoraižių įsikūrę aukščiausi „Gazprom” vadybininkai, bet ir visa politinė Kremliaus kompanija turi progą pajusti aukščiausią orgazmą – tvirtos atrodo tik įžūliųjų lietuvių politinės deklaracijos. Pakvipus gamtinėms dujoms, jie ima spiegti ne ką prasčiau už ukrainiečius su baltarusiais kartus sudėjus. „Gazprom” atstovas Sergejus Kuprijanovas tarytum ramina: dujos Rusijos kaimynėms brangs „subtiliai”. Viešasis „Gazprom” veidas tarsi senas pažįstamas. S. Kuprianovas apie subtilybes kalba tada, kai „Gazprom”, atsiprašau už išsireiškimą, ką nors tvirtai laiko už kiaušių. Esminis klausimas – ką: visą Lietuvą ar jos esamą valdžią?
Dėl Lietuvos čia daugmaž aišku: kam norisi už šilumą mokėti brangiau. Ypač kai dar nuo Brazausko laikų visi buvo skatinami ne taupyti, šiltinti pastatus, mažinti kiaurai pro kaminus išrūkstančią energiją (palyginus su ES Lietuvos ūkio energijos sąnaudos kai kur tebevertinamos santykiu 1:5), o pasitikėti valdžia – ji su „Gazprom” susitarsianti.
Dėl Vyriausybės isterijos – daug įdomiau. Viena vertus, sunku patikėti: juk dar prieš metus rusai aiškiai pasakė – anksčiau ar vėliau iki 2009-ųjų visi dujų pirkėjai už prekę mokės be nuolaidų. Dėl išimčių bus kalbamasi tik su tais, kurie galės pasiūlyti ką nors vertingo: pavydžiui, „Gazprom” kontrolėn atiduoti vamzdžius (taip pasielgė armėnai ir trims metams gavo garantuotą kainą – 1 tūkst. kub. m. už 110 dolerių) arba strateginę partnerystę (kaip Lukašenka Baltarusijoje). Kadangi lietuviai savo vamzdžius „prakalė” dar tais pačiais Brazausko laikais, vėliau priėmė dujų bendrovių pelnus ribojančią Dujų įstatymo pataisą ir dar išdrįso leisti tiesti vamzdynus „Lietuvos dujų” konkurentams – paskutinės smiltys smėlio laikrodyje iki pasaulinių kainų gali išbyrėti anksčiau, nei rusų numatytais 2009 m..
Prekybos gamtinėmis dujomis tarpininkų pelno maržos buvo vienintelis „Gazpromui” patrauklus argumentas Lietuvoje (kone visas įmones valdo „Gazprom” arba su ja susiję žmonės), nes leido, grubiai tariant, ne tik konkretiems žmonėms pasipelnyti, naudojant neskaidrias finansines schemas, bet ir investuoti „juodus” ar „pilkus” pinigus į Lietuvos politiką, apie ką intensyviai kalbama paskutinius pusantrų metų.
Dar daugiau – nevertėtų stebėtis, jeigu vokiečiai už „Gazprom” dujas iškart po Naujųjų mokės 300 dolerių, o mes – ir visus 320. Nes neturime pasirinkimo. Genialusis Brazausko „Lietuvos dujų” privatizavimo modelis būtų tapęs genialus, jeigu per keletą atokvėpio metų 500-700 mln. litų būtų investuoti į suskystintų dujų terminalą Latvijoje arba Lietuvoje. Tik tada būtų galima tikėtis, kad „Gazprom” savo dujų kainą nustatys ne kokiais politiniais „rimbo ir meduolio” kriterijais, o rinkos principais. Beveik be abejonės: truputį pigiau, nei kainuotų suskystintos dujos atsiplukdytos specialiais gabenti pritaikytais tanklaiviais (įspūdingą vaizdinę medžiagą „Power Point” programoje Ūkio ministerijos pareigūnai demonstravo mažiausiai prieš pusantrų metų).
Kadangi terminalo nėra (už pusę jo kainos užtat tais pačiais 2009-aisiais turėsime Valdovų rūmus Vilniuje), S. Kuprijanovas šypsosi, o mūsų lyderius ištiko permanentinis isterijos priepuolis. Nors politikus, regis, samdome tam, kad jie spręstų visuomenės problemas, o ne viešai krioktų apie vis kraupesnius baubus.
Per pirmuosius vadovavimo ministrų kabinetui metus G. Kirkilas beveik visais klausimais rodė polinkį į kompromisus. Dienotvarkėn iškilus dujų tarpininkų interesams, premjeras visada buvo nuoseklus jų puoselėtojas. Nors visada teigė taip siekiąs „nesupykdyti” „Gazpromo”, taigi – ginąs „Lietuvos žmonių interesus”. Jis tarsi siūlo susitaikyti su neskaidriais „Gazprom” ir Lietuvoje jos sukurtų parazitų įnoriais, nors niekada negarsėjo naivumu. Ar dirbtinai keldamas sumaištį visuomenėje, premjeras iš tikrųjų nesiekia išblaškyti dėl pačių įvairiausių interesų Seime susiformavusį dabartinio gamtinių dujų rinkos modelio oponentų bloką?
Jeigu taip, tai jis nusipelno tik pasenusio modelio rusiškos dujokaukės. Ne jį patį apsaugančios nuo dujų atakos, o visuomenę nuo jo kalbų.