Restauratoriai: „Paveldas nėra naikinamas“

Buvusio vyriausiojo Klaipėdos paveldosaugininko Naglio Puteikio ir I. Simonaitytės viešosios bibliotekos vadų kare minėtos, tačiau tų įvykių tuomet beveik nekomentavusios bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas įsitikinęs, kad paveldas anaiptol nėra visuotinai niokojamas ar griaunamas.

Postą iš N. Puteikio atėmusiam skandalui aprimus, apie tai, kas gi vyko bibliotekoje, iš savo pozicijų prabilo ir A. Kliukas, kurio vadovaujama bendrovė joje atliko restauravimo darbus bei sulaukė daugybės kritikos ir įtarinėjimų.

„Žmogui atsirado auglys ant šono. Kreipėsi į gydytojus, konsiliumas ištyrė – gyventi galėtų, bet auglys ir vaikščioti trukdo, ir estetiškai nelabai gerai atrodo. Nusprendė pašalinti – gyvens žmogus visavertį gyvenimą. Vyksta operacija, auglys sėkmingai pašalinamas, o kai operacija jau baigta, staiga atlekia koks nors ūkio dalies veikėjas su policininkais ir stveria gydytojus – esą jie čia viską darė neteisėtai“, – prisimindamas I. Simonaitytės bibliotekos restauravimo istoriją, kai buvęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas N. Puteikis įtarė „Pamario restauratorių“ neteisėtai nugriovus seną priestatą-pusrūsį, pasakojo A. Kliukas.

„Daug kas nesupranta, juk čia yra tam tikra specifika“, – aiškina „Pamario restauratoriaus“ vadovas. Anot jo, įmonėje dirba atestuoti specialistai, atestuota bei ne kartą apdovanota yra ir pati įmonė, be to, projektą, dėl kurio kilo toks šurmulys, rengė taip pat atestuoti specialistai – architektai Saulius Manomaitis, Laima Šliogerienė, derino ir leidimus išdavė pats Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Pasak „Pamario restauratoriaus“ direktoriaus pavaduotojo Algimanto Zokaičio, iš tiesų reikiami leidimai griauti minėtą priestatą buvo. Projektas, kuriame jį numatyta griauti, buvęs suderintas dar 1998-ųjų spalį. Aiškinamojoje projekto dalyje rašoma, jog nugriaunamas priestatas pusrūsis, pristatytas prie kiemo fasado ir atkuriamos sunaikintos jo dekoro detalės.

„Aukščiausias restauracijos tikslas – išsaugoti, atskleisti ir išryškinti autentą. Autentas yra senasis bibliotekos pastatas, statytas septintąjį aštuoniolikto amžiaus dešimtmetį. Priestatas yra 1936 metais statytas anglių sandėliukas. Dabar atidengiamas pirminis fasadas“, – sakė A. Kliukas.

Anot A. Zokaičio, pradinis leidimas darbams buvo gautas tais pačiais 1998-aisiais. Tuomet galiojusi tvarka, jog tuo atveju, kai objektas yra saugomoje teritorijoje, leidimą pirmiausia išduoda KPD, o su šiuo jau būdavo galima gauti bendrą statybos leidimą, galiojantį iki 10 metų. Ant pradinio leidimo būdavo nurodoma, jog jis galioja tik metus. Tai reiškė, jog per metus neišsiėmus bendrojo jį būtų tekę gauti iš naujo. Tačiau bendrasis statybos leidimas buvęs gautas dar tą pačią dieną.

Dabar, pasak A. Zokaičio, tvarka jau yra kita – atskiro leidimo prieš imant bendrąjį nebereikia, nes Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose dalyvauja ir KPD atstovas.

Po to, kai pasipiktinęs dėl griaunamo priestato N. Puteikis pasikvietęs policijos pareigūnus sustabdė darbus, „Pamario restauratorius“ kreipėsi ir į patį KPD direktorių Vilniuje. Buvo gautas atsakymas, jog dirbti toliau galima – pagal suderintą projektą ir išduotus leidimus.

Restauratorius glumina ir kaltinimai, jog jiems dirbant iš bibliotekos dingo nemažai senovinių vertybių: krosnis, medinės žaliuzės, ažūrinės palangės.

A. Kliuko teigimu, visi saugotini elementai pradėjus dirbti iš bibliotekos buvo išvežti ir yra saugomi. Jie buvę rodyti ir N. Puteikiui. Tai – unikalūs drožybos elementai, durų apvadai, karnizai.

Apie N. Puteikio minimus dingusius elementus restauratoriai teigė nieko pasakyti negalį – dar prieš jiems ateinant, 2002 metais, buvo tvarkomas bibliotekos fasadas, kartu ir keičiami langai bei palangės. Tiesa, ažūrinės palangės, anot A. Kliuko, yra – po fasado remonto jos buvusios primontuotos.

„O žaliuzės gal kada nors ir buvo, nežinau, tačiau kai mes atėjome, jų jau tikrai nebuvo. Nematėme ir krosnies, dėl kurios dingimo esame įtariami. Pusrūsyje padaryta fotofiksacija prieš griovimą, ir jokios krosnies ten nėra. Senoji krosnis, kaip aiškina buvęs bibliotekos direktorius, dar 1972-aisias buvo pakeista nauja, nes, logiška, per tiek laiko susidėvėjo“, – sakė jis.

Be to, anot A. Kliuko, kaltinimai krosnį pardavus į metalo laužą esantys daugiau nei absurdiški. Pagal išlikusias nuotraukas jis spėjo, jog krosnis galėjusi sverti apie 200 kg, taigi iš jos būtų buvę galima uždirbti apie 60 litų, iš kurių dar tektų atskaičiuoti transportavimo išlaidas…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.