Mums, pardavėjams, nuo neatmenamų laikų įkalta į galvą: pirkėjas visada teisus.
Bet ar tikrai taip? Nepatikėsite, bet aštuntą valandą ryto, kai tik atsidaro prekybos centras, parduotuvė būna pilna žmonių. Prasideda savotiškos lenktynės. Ištroškėliai lekia į svaigalų skyrių, pensininkai skuba į žuvų, daržovių ar duonos skyrius – gal ten kokia akcija ir bus galima pigiau suvytusių agurkų nusipirkti, o štai dvi „fifutės” neria matuotis rūbų.
Jos jau gerai mums žinomos. Nepirks jos tų apdarų. Matavimasis – jų hobis, gal net savotiška liga ar priklausomybė, kaip dabar madinga sakyti. Ne jos vienos tokios – matuojasi ir persirenginėja kas netingi.
Viena stora kaip šieno kupeta nešasi į kabiną didžiausią glėbį kelnaičių – matuosis visas, bet klausimas, ar ką nors pirks.
Kita fitneso ar kultūrizmo atstovė turi madą užeiti į prekybos centrą prieš pat uždarant parduotuvę. Ir puola matuotis liemenėles, tarytum per tiek metų nežinotų savo numerio. Pasimatuoja gal dešimt, viską palieka kabinoje ir lekia laukan. Greita ir staigi moteriškaitė.
Pati didžiausia mūsų bėda – kad po tokių matuotojų reikia eiti į kabiną, surinkti ten jų išmėtytus rūbus ir vėl sukabinti juos į vietą. Nesibaigiantis Sizifo darbas. Matuojasi viską – nuo apatinio trikotažo iki pėdkelnių.
„Taip, taip, aš matuoju pėdkelnes, nes nežinau, kaip jos tamposi”, – verčia akis peroksidinė gražuolė.
Ir ką tu jai gali pasakyti, – nieko, nes toji dar pasako: „O kur parašyta, kad negalima pėdkelnių matuotis?”
Tikrai – niekur nėra šito parašyta, bet žmogus turi turėti supratimą ir gėdos jausmą.
Kai kurie vyrai matuojasi net marškinius. Mielas žmogau, negi nežinai, kokio numerio tau reikia marškinių?! Žino, bet matavimasis jam malonus. O tu, prekybininke, paskui atgal sulankstyk tuos marškinius, adatėlėmis, kurias matuotojas išbarstė, vėl susmaigstyk. Labai smagus darbas. Netgi savotiškai įdomus ir kūrybingas.
Prie kiekvienos rūbų matavimosi kabinos yra specialiai pastatyta kabykla. Netiko drabužis – išėjęs iš kabinos pakabink jį. Tokia yra tvarka ir privalu jos laikytis.
Tačiau geresnių laikų kol kas čia nematyti ir vargu ar jie bus kada nors.
Kabinose visokio turto randame: paliktas rankines su pinigais ir dokumentais, suplyšusių kojinių (jas gudročius pasikeitė į naujas), nukleivotų batų, senų džinsų ir išgertų butelių.
Užsitraukė vyriokas kabinos širmą – bul bul. Išeina švytintis. Tokie dalykai nervina, bet padaryti nieko negali.
O kiek rūbuose mes randame maisto produktų. Nusipirko žmogus dešrigalį ar kokių pikantiškų salotų, mato, kad pinigų visiems pirkiniams neužteks, tai įkiša tą dešrą į pakabinto švarko kišenę ar ant stalo sudėtus marškinėlius.
Po kelių dienų baisi smarvė išduoda dešros buvimo vietą.
Tai taip ir dirbame prekybos salėje. Tarp įvairių žmonių. Netgi tokių, kurie negerbia kito darbo ir neturi gėdos jausmo.