Profsąjungos – reali jėga

Šiandieninė Lietuvos geležinkelių profsąjungų struktūra remiasi gamybiniu principu, t.y. kiekvienas struktūros padalinys turi savo profsąjungą.

„Profsąjunga nėra sudedamoji administracijos dalis, kaip buvo anksčiau. Ji vienija darbuotojų ir bendrovės administracijos interesus. Ji gina nuo neteisėtų vadovybės veiksmų.”

Anot patarlės, dvi lakštingalos ant vienos medžio šakos čiulbėti negali. Vis dėlto šią liaudies išmintį paneigė AB „Lietuvos geležinkeliai”. Šioje akcinėje bendrovėje taikiai sugyvena dvi skirtingiems Lietuvos profsąjungų centrams priklausančios profsąjungų struktūros. Viena – Lietuvos geležinkelių profesinių sąjungų federacija, kita – Lietuvos geležinkelių profesinių sąjungų susivienijimas. Abiejų organizacijų veiklos tikslas – ginti Lietuvos plieno magistralių darbuotojų socialines teises ir garantijas. Uždaviniai bendri, todėl ir jų sprendimo būdai vienodi. „Kam skaldyti jėgas? Gal būtų geriau konsoliduotis ir eiti viena kryptimi?” – pagalvojo profsąjungų lyderiai. Juk kita liaudies išmintis sako: „Viena galva gerai, o dvi – dar geriau”.

Spręs kartu

Šių metų gegužės 1 dieną trijų Lietuvos profsąjungų centrų – profsąjungos „Solidarumas”, Darbo federacijos ir Profesinių sąjungų konfederacijos – lyderiai pasirašė bendrąją sutartį dėl bendradarbiavimo teisinės veiklos klausimais. Panašiai pasielgė ir geležinkelių profsąjungų lyderiai – Federacijos pirmininkas Vilius Ligeika ir Susivienijimo pirmininkė Eugenija Šniutienė. Pasirašę dvišalę bendradarbiavimo sutartį vadovai nutarė visus su bendrove susijusius reikalus spręsti kartu. Pavyzdžiui, nutarta surengti abiejų profsąjungų prezidiumų posėdį dėl papildomų kitų metų Kolektyvinės sutarties nuostatų. Spėjama, kad per posėdį bus pristatyta apie 20 pasiūlymų.

Lengviau derėtis

„Tai pirmas bendras žingsnis bendradarbiavimo su administracija link, kadangi bus išreikšta ne atskirų profsąjungų, o vieningo centro nuomonė, – pareiškė V.Ligeika. – Pasiekus bendrą susitarimą dėl pasiūlytų klausimų mums bus kur kas lengviau derėtis su bendrovės vadovybe pasirašant Kolektyvinę sutartį”. Šiandieninė Lietuvos geležinkelių profsąjungų struktūra remiasi gamybiniu principu, t.y. kiekvienas struktūros padalinys turi savo profsąjungą. „Esant tokiai struktūrai sunku suderinti visų dalyvaujančiųjų interesus, – paaiškino E.Štiunienė, – kiekvienas padalinys nori, kad pirmiausia būtų atsižvelgta į jų nuomonę. Vairuotojai reikalauja savo, remonto meistrai savo, kelininkai – savo. Kiekvienas laiko save svarbiausiu sraigtu sudėtingoje geležinkelio transporto organizacijų grandyje. Jie teisūs. Mes negalime neįvertinti ar pervertinti vieno ar kito padalinio vaidmens.” „Vokietijoje, Danijoje yra tam tikroms profesijoms atstovaujančių profsąjungų: vairuotojų profsąjunga, palydovų profsąjunga, kelininkų profsąjunga…

Nesugeba patys apsiginti

„Galbūt ši struktūra Lietuvai būtų geriausia?” – paklausiau pašnekovų. Jiedu pripažino: „Norėtųsi, kad būtų taip, bet… kol kas mes nepasirengę.” V.Ligeika pabrėžė, kad profsąjungos tik dabar atsigręžia į žmogų. Iki šiol jos ginčijosi dėl sovietmečio palikimo. Dabar išmušė ir paprastų darbininkų valanda.

„Ar profsąjungos apskritai teikia kokią nors naudą? – paklausiau Viliaus ir Eugenijos. – Anksčiau buvo dalijami talonai, kelialapiai. O dabar?” E.Šniūtienė atsakė: „Taip, talonų nėra, kelialapių netrūksta, tačiau darbo užtenka visiems. Šiandien darbuotojas nesugeba savarankiškai apsiginti nuo neteisėtų administracijos veiksmų. Jam trūksta teisinių žinių. Profsąjungų nariai žino, kad mes bet kurią akimirką pasirengę kovoti už jų teises. Šiandien profsąjunga nėra sudedamoji administracijos dalis, kaip buvo anksčiau. Ji vienija darbuotojų ir bendrovės administracijos interesus. Ji gina nuo neteisėtų vadovybės veiksmų.” Pratęsdamas kolegės mintį Vilius Ligeika sakė: „Kai kam pasirodys keista, bet aš noriu palyginti profsąjungą su rūmų juokdariu – ji taip pat yra šalia „valdovo sosto”. Ji viską mato ir žino. Ji gali drąsiai išrėžti nemalonią tiesą nebijodama bausmės.”

Atėmė papildomą uždarbį

Toks palyginimas mane išties nustebino. Gerai – nebijo bausmės. O pajuokų? Juk tai irgi juokdario dalia. Kita vertus, kas norės juoktis iš savo bėdų ir klaidų? Jas geriau pašalinti ir padėkoti už patarimą.

Tuomet pabandžiau dar išsamiau panagrinėti šią temą: „Ar jums dažnai tenka sakyti nemalonią tiesą administracijai?” V.Ligeika atsakė: „Gana dažnai, ypač kalbant apie darbo ir atostogų grafikus, apskaitą ir viršvalandžių apmokėjimą. Noriu papasakoti, kaip prieš kelerius metus vadovybė norėjo atimti vairuotojams mokamas premijas už sutaupytus degalus. Tai atsitiko dėl vieno nerūpestingo specialisto kaltės. Taupydamas jis beveik nenaudojo degalų. Persistengė. Jis akivaizdžiai melavo. Remdamasi vienu tokiu atveju administracija iš visų vairuotojų atėmė papildomą uždarbį. Mes ėmėme ginti sąžiningai dirbančius žmones. Kreipėmės į generalinį direktorių, paaiškinome padėtį. Galiausiai teisingumas nugalėjo. Buvo ir vėl imtasi mokėti premijas.”

Sužadino domėjimąsi

„Mokėti premijas visiems darbuotojams ar tik profsąjungų nariams?” – pasidomėjau. Šis klausimas sukėlė didelį profsąjungų lyderių susidomėjimą. Šiandien AB „Lietuvos geležinkeliai” dirba apie 10,5 tūkst. žmonių ir tik 50 proc. darbuotojų priklauso profsąjungoms. Kolektyvinė sutartis galioja visiems darbuotojams, nepaisant jų narystės profsąjungoje, taigi visi 10,5 tūkst. žmonių gali naudotis profsąjungų laimėjimais. Tokia padėtis netenkina profsąjungų lyderių. Su nerimo gaidele V.Ligeika kalbėjo: „Yra tokių, kurie sako: „O kam stoti į profsąjungą, juk ir taip gausiu viską, ką numato Kolektyvinė sutartis?” Be to, reikia mokėti 1 proc. nario mokestį. Neprisimenu nė vieno atvejo, kad profsąjungai nepriklausantis asmuo atsisakytų papildomų išmokų ar kokių nors kitų lengvatų, dėl kurių kovojo profsąjunga. Manau, artimiausiu metu bus pokyčių.

Galiotų tik nariams

Kolegos iš Estijos teisme nagrinėja Kolektyvinės sutarties įstatymo pataisas, numatančias, kad visi profsąjungos pasiekti laimėjimai galiotų tik profsąjungos nariams. Teismui pritarus siūlomoms pataisoms, panašių veiksmų imsimės ir mes. Ir tada likę 50 proc. darbuotojų suvoks profsąjungų būtinybę. Kolektyvinė sutartis gali tik pagerinti įstatymą, bet jokiu būdu nepabloginti. Pavyzdžiui, įstatymas numato, kad viršvalandinis darbas apmokamas pagal koeficientą 1,5. Mes pasiekėme, kad jis būtų padidintas 15 proc., t.y. Kolektyvinėje sutartyje kalbama apie koeficientą 1,65. Šiandien visi gauna vienodai. Kas bus rytoj…”

„Kas tuomet gins profsąjungoms nepriklausančius darbuotojus? Ar jie niekam nebus reikalingi? Lieka vienintelis kelias – visi į profsąjungą?” – išsakiau savo prognozes. Mano pašnekovai tik šyptelėjo ir pripažino: „Tai būtų idealu”. V.Ligeika paaiškino: „Darbuotojai turi suprasti, kad kuo daugiau žmonių stos į profsąjungą, tuo geresnė bus jos finansinė padėtis, o jos autoritetas vadovybės akyse pakils. Gyvename iš lėšų, surinktų iš darbuotojų, dėl kurių dirbame.” „Apskritai mano profsąjunginė veikla paremta visuomeniškumu”, – pabrėžė E.Šniutienė.

Nespėdavo įsigilinti

Nuo 1991 metų iki šių dienų geležinkelių profsąjungų ir administracijos santykiai smarkiai pasikeitė. Iš pradžių vadovybė nelabai norėjo pripažinti šios struktūros egzistavimo. Vadovybė keitėsi taip greitai, kad net nespėdavo įsigilinti į profsąjungų veiklą. Jai tiesiog trūko laiko. Tik Jonui Biržiškiui tapus generaliniu direktoriumi abišaliai santykiai stabilizavosi. Stasys Dailidka toliau vykdo pirmtako politiką. Jis pripažįsta ir supranta šiandienos profsąjungų vaidmenį ir uždavinius. V.Ligeika prisimena, kai S.Dailidka operatyviai reagavo į Radviliškio lokomotyvų depo darbuotojų kreipimąsi „Dėl padėties Lietuvos geležinkeliuose”. Po kelių dienų AB „Lietuvos geležinkeliai” direktorius atvyko į Radviliškį ir iškart išsiaiškino visus darbuotojų klausimus ir bėdas. Ponas Vilius tęsė: „Mes supratome, kad jį domina tikroji Lietuvos geležinkelių būklė. Taip buvo užmegztas dialogas, kuris sėkmingai vyksta ir šiandien.

Šlubuoja santykiai

Įdomiausia, kad kuo geriau aukščiausia vadovybės grandis supranta profsąjungų politiką, tuo labiau šlubuoja santykiai žemesnėse vadovybės grandyse. Pastarosios kažkodėl nesupranta ar nenori suprasti, kas yra profsąjungos ir kam jos reikalingos: „Aš esu padalinio vadovas ir jokių kitų vadovų čia nebus!” Bet ir tokie viršininkai kartais nusileidžia. Tiesa, yra vadovų, kurie mus priima šiltai ir pokalbį pradeda klausimu: „Kuo galiu padėti?”

Dukart daugiau rūpesčių

Vasarą profsąjungų darbuotojai turi dukart daugiau rūpesčių nei kitais metų laikais. Jiems reikia spręsti ne tik su gamyba, bet ir su poilsiu susijusius klausimus. Tai Ignalinos poilsio namai, Girulių poilsiavietė. Federacija nuomoja 24 kambarius Šventosios svečių namuose „Baltoji ramunė”. Profsąjungos kompensuoja poilsio išlaidas ne tik darbuotojams, bet ir jų šeimos nariams. Pernai profsąjungos pasirūpino 72 Radviliškio lokomotyvų depo šeimų poilsiu, o šiemet tokių šeimų skaičius siekia 130. Profsąjungos padengė kone ketvirtadalį visų išlaidų.

Socialiniai klausimai sutampa

Šių metų gegužę V.Ligeikos vadovaujama profsąjunga įstojo į Tarptautinę geležinkelininkų ir transporto darbuotojų konfederaciją, kuri vienija visas buvusių Sovietų sąjungos respublikų geležinkelininkų profsąjungas. Kalbantis su įvairių šalių atstovais paaiškėjo, kad socialiniai klausimai visoje posovietinėje erdvėje yra panašūs. Eugenijos Šniutienės vadovaujamos profsąjungos jau daug metų sėkmingai bendradarbiauja su Tarptautine transporto darbuotojų profsąjungų federacija (FIOST).

Anksčiau į pensiją

Dabar susivienijusios profsąjungos ketina spręsti pensinio vairuotojų amžiaus klausimą. Remiantis moksliniais tyrimais, į pensiją jie turėtų išeiti ne 62,5 metų, o gerokai anksčiau. Ši akcija sulaukė didelio darbuotojų palaikymo, jai pritarė 90 proc. visų Lietuvos geležinkelių transporto priemonių vairuotojų ir jų padėjėjų. Nedideliame straipsnyje neįmanoma apžvelgti visos Lietuvos geležinkelių profsąjungų veiklos, bet aš manau, kad skaitytojui paaiškėjo: dabartinė profsąjunga – ne tik ekskursijų organizatorė, o reali jėga, sugebanti apginti socialines žmonių teises.