Daugiau nei dešimt butų per pastaruosius keliolika metų nuosavybės teise turėjusi moteris reikalauja jai suteikti socialinį būstą
Savivaldybėje niekas neprisimintų eilinės darbo dienos, per kurią jos durų nevarstė problemų dėl būsto kamuojami interesantai. Ypač jų padaugėja vasarai einant į rudenį ar šalčiams stojus. Bet Leopolda Vaičėnienė prašymus ar reikalavimus suteikti jai bei jos suaugusiam, negalią turinčiam, sūnui butą Savivaldybėn rašo nepaisydama metų laikų.
Nuo Kauno iki Kazlų Rūdos
Nė viename prašyme ši garbaus amžiaus moteriškė nenurodo, kiek per pastaruosius keliolika metų jau turėjo nuosavybės teise būstų ir kiek jų sava valia atsisakė. Sūnaus neįgalumas ir graudūs pasakojimai apie tai, kaip kažkokie, jos neįvardijami „aferistai” ją apgavo, nesugrąžinę už butą įmokėtų rankpinigių bei palikę ją „pliką basą, be skatiko kišenėj”, jos nuomone, – pakankamai svarūs argumentai, įrodinėjant teisę į vadinamąjį socialinį būstą.
Bėda, kad Kauno miesto savivaldybė, kaip ir daugelis kitų savivaldybių, tokių būstų menkai turi. O jei turi, tai privalo juos siūlyti tiems, kurie gali teisėtai pretenduoti į gyvenamąjį plotą, įgytą mokesčių mokėtojų pinigais. Piliečiams, sava valia pabloginusiems dar neseniai turėtas gyvenamąsias sąlygas, paprastai siūloma pasinaudoti bankų paslaugomis ar santaupomis bei butą nusipirkti.
L.Vaičėnienė priklausytų prie pastarųjų piliečių, nes pagal Valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko dokumentus, per pastaruosius keliolika metų trumpiau ar ilgiau buvo daugiau nei dešimties butų savininkė Kaune ir Kazlų Rūdoje. Tiesa, pastarajame miestelyje, S. Daukanto gatvės 20-ajame name, esančiu dviejų kambarių butu ji džiaugėsi viso labo vos pusmetį. Minėtą butą Kazlų Rūdoje įsigijo 2003 metų gruodžio 11 dieną, o pardavė 2004 metų birželio 15 dieną. Bet naujo būsto reikalauti sugrįžo į Kauną…
Pirko ir mainė
Taip jau sutapo, kad veik tuo pačiu metu L.Vaičėnienė buvo ir nedidelio butelio viename iš Kauno Žaliakalnyje, Aušros gatvėje, stovinčių medinių namų savininkė. Nusipirko jį 2000 metų sausio 25-ąją, o pardavė Vienišų mamų fondui 2004 metų lapkričio 15 dieną. Nuo pastarosios datos naujų įrašų apie šiai moteriškei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą centriniame duomenų banke nebėra. Tačiau ligi tol jų būta nemažai.
Turėdama kambario butą Aušros gatvėje, nuo 2001 m. gegužės 15-osios iki 2002 m. rugpjūčio 6-osios, minėta, aštunton dešimtin įkopusi, moteris buvo ir panašaus buto K.Būgos gatvėje savininkė. O nuo 2002 m. rugpjūčio 10-osios iki 2003 m. lapkričio 18-osios jai priklausė ir kambario butas Vytauto gatvės 49A name. Lietuvių gatvės 33-iajame name dviejų kambarių butą, kaip skelbia dokumentai, L.Vaičėnienė valdė iki tos pačios dienos, kurią nusipirko butą Aušros gatvėje – 2001 m. metų gegužės 15-osios. Mainų sutartimi jo savininke buvo tapusi 1996 metų liepos 6-ąją.
Chronologiškai dėliojant datas, kai buvo įgyjama nauja nuosavybė ar jos atsisakoma, matosi: tam tikromis savo gyvenimo atkarpomis ši moteris turėdavo net po keletą būstų vienu metu. Pavyzdžiui, butą J.Basanavičiaus alėjos 12-ajame name buvo įsigijusi 1995 metų balandžio 7 dieną, o pardavė 1999 metų liepos 16-ąją, turėdama gyvenamojo ploto kitoje Žaliakalnio gatvėje esančiame name.
Prieš 1995 metų balandį, tiksliau – kovo 7-ąją, vienas kambario (33 kv. m ploto) butas L.Vaičėnienės nuosavybė tampa vos trims savaitėms. Nes šioms savaitėms prabėgus, pirkimo – pardavimo sutartimi tas būstas jau įregistruojamas pono Stasio S. nuosavybe. Tų pačių metų birželį garbaus amžiaus moteriškė paveldi dviejų kambarių butą Savanorių prospekto 243-iajame name. Deja, nė dviejų mėnesių juo nepasinaudojusi, 1995 metų rugpjūčio 3-iąją butą parduoda Andriui K.
Apsukruolė ar auka?
Dar būtų galima priminti, jog L.Vaičėnienė (arba kažkas kitas, pasinaudodamas jos vardu, dokumentais ir patiklumu?) 1993 metų birželio 21-ąją pirko butą Baltų prospekto 31-ajame name ir…tą pačią dieną išmainė jį į trečdalį Minties Rato g. 3-iojo namo. To trečdalio L.Vaičėnienė atsisako 1996 metų liepos penktąją, nuo tada ši nuosavybė priklausė kitam savininkui.
Negana to, 1993 metų birželio 8 dieną L.Vaičėnienė įregistruoja savo vardu dviejų kambarių buto P.Vaičaičio g. 3 pirkimo – pardavimo sutartį. Tą butą parduoda 1995 m. kovo 7-ąją. O keturių kambarių butą V.Mykolaičio – Putino g. 6-ajame name perka 1993 m. kovo 26-ąją bei parduoda birželio 30-ąją.
Liktų stebėtis šios pensininkės sveikata ir energija (kas tvarkė būsto įgijimo arba pardavimo dokumentus, žino, kiek jos reikia) ar apsukrumu, tačiau L. Vaičėnienė savęs apsukruole nelaiko. Jai palankiau prisistatinėti nekilnojamojo turto bizniu nešvariai užsiimančių apgavikų auka. Apeliuoti į miesto mero Arvydo Garbaravičiaus ar Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriaus Gedimino Jankaus, kitų padalinių vadovų gailestingumą bei geranoriškumą. Taip sakant, atkakliai „minti ant valdininkų sąžinės”, kol šie susimylės ir butą jai duos.
Kad apie būstus L.Vaičėnienė nusimano, Savivaldybės valdininkai neabejoja. Miesto merui susirūpinus pagelbėti garbaus amžiaus kaunietei, mėginta L.Vaičėnienei pasiūlyti nors laikinai apsigyventi viename iš atsilaisvinusių manevrinio fondo butų. Pritaikant išimtį, kaip nukentėjusiai nuo apgavikų ir likusiai be jokio gyvenamojo ploto. Kad nepultų į visišką neviltį nei ji, nei jos neįgalus brandaus amžiaus sūnus.
Žinoma, ne prabangą ir komfortą valdininkai gali šiai ar kitai į bėdą patekusiai šeimai pasiūlyti. Siūloma laikina kukli, gal senokai remonto nemačiusi pastogė, kuri tenkintų kiekvieną, iš tiesų neturintį kur prisiglausti. Manevrinio fondo butuose prabangos nėra ir niekada nebuvo. Bet L.Vaičėnienė neskuba tapti Savivaldybei priklausančio gyvenamojo ploto nuomininke. Ji nesusidomėjo nė vienu iš jai iki šiol rodytų manevrinių (o tai reiškia, privatizuoti netinkamų ir neleistinų) būstų. Reikalauja geresnio.
Arnas Rutkauskas