Rugsėjo 1-ąją į lietuviškų mokyklėlių suolus sėdo ir apie 7 tūkst. lietuviukų svečiuose kraštuose. Tik neaišku, kam jie mokosi – dauguma jų yra Jungtinės Karalystės, Airijos ar JAV piliečiai ir niekad nebegaus Lietuvos pilietybės.
Nebent jie išsižadėtų pilietybės, kurią gauna gimdami toje šalyje, nes Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, kad tėvų kilmė nesvarbi ir, priešingai nei daugelyje pasaulio šalių, vaikas gimdamas jų pilietybės neįgyja.
Ir nors Konstitucijos 13 straipsnis teigia, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje”, juk nieko nesakoma apie tų piliečių vaikus, gimusius ne Lietuvoje. Todėl valstybė juos gali palikti likimo valiai. Ir nors Konstitucija teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, KT yra toks visagalis, kad gali net jas atimti.
Todėl praėjusią savaitę nuskambėjusi viltinga žinia, kad Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas rado išeitį iš aklavietės (Pilietybės įstatymo pataisos), vis dėlto buvo gerokai per ankstyva. Net galingasis politinis 2K yra bejėgis prieš KT, kurio pirmininkas Egidijus Kūris iš anksto niūriai įspėjo – nepadės čia jokios teisinės abrakadabros. Toks išankstinis nuomonės pareiškimas būtų neleistinas jokiam teisėjui, bet juk E.Kūris niekad ir nebuvo teisėjas, kaip ir Konstitucinis Teismas nėra teismas.
Tuo įsitikinome dar Rolando Pakso bylos KT nagrinėjimo metu, kai E.Kūris ir Seimo narys Gintaras Steponavičius, atstovavęs procese priešingai šaliai, buvo nutverti vienoje kavinėje lyg iš pamokų pabėgę paaugliai. Bet kokio teismo teisėjas būtų bemat nusišalinęs nuo bylos nagrinėjimo, tik ne Konstitucinio Teismo, nes to nenumato šio teismo įstatymas.
Kartais atrodo, kad čia tik imituojamas teismas, o suaugę žmonės žaidžia teisėjus – iš čia toks perdėtas dėmesys išoriniams dalykams, vaikiškas mėgavimasis blizgučiais: grandinėmis ir mantijomis. KT yra visos Lietuvos politinės ir teisinės sistemos veidrodis.
Politinės ir teisinės sistemos, kuri išoriškai perėmusi demokratinės ir teisinės valstybės požymius, tačiau iš tikrųjų visos svarbiausios institucijos – partijos, parlamentas, teismai – yra didžia dalimi imitacijos.
Šie demokratijos ir teisingumo imitavimo procesai tik greitėja. Antai viena ranka atveriama teisė piliečiams kreiptis į KT, tačiau kita ranka atimama galimybė apskųsti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus Aukščiausiajam Teismui. Dar skandalingesnis faktas: Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus sprendimu iš lietuvės motinos atimama dukrelė ir atiduodama vokiečiui tėvui, tačiau Lietuvos pilietė net negali šio sprendimo apskųsti Aukščiausiajam Teismui.
Konstitucijoje įtvirtintas Aukščiausiasis Teismas verčiamas butaforine aukščiausios teisminės valdžios imitacija, o jo funkcijos pamažu perduodamos Konstitucijoje net neminimam Vyriausiajam administraciniam ar Konstituciniam teismams. Ir tik todėl, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius, gindamas kaip akies vyzdį teismo ir teisėjų nepriklausomumą, atsisako šokti pagal kieno nors dūdelę. O KT ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai E.Kūris ir Virgilijus Valančius yra krašto politinio elito nariai, suaugę su valdžia.
Kaip ir tie valdžią aptarnaujantys lietuviškos konstitucinės teisės profesoriai ir docentai, kurie mažumėlę atrodo komiškai. Ir ne tik todėl, kad nuo jų kostiumų neišnykusios milicininkų antpečių žymės. Svarbesnis klausimas – kur šių mokslininkų mokslo darbai ir mokinių plejada. Profesoriai ir docentai be mokinių.
Todėl šie profesoriai ir docentai atrodo kaip peraugę paaugliai, kurie jau niekad nesubręs ir neišmoks praleistų pamokų, neištaisys ir nieku gyvu nepripažins savo klaidų. Kaip tos pačios garsiausios ir lietuvių tautai brangiausiai kainavusios KT kalbos klaidos, nulėmusios Konstitucijos 12 straipsnio išaiškinimą: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.”
Gal vieni teisėjai neturėjo gerų mokytojų, kitų šeimose nebuvo kalbama lietuviškai, treti niekad neturėjo atskiro kambario arba bent atskiros nuomonės. Todėl ir nežino žodžio „atskiras” reikšmės. Nesupranta, kad išeivija ir yra tas atskiras (bet ne retas) atvejis, kurį galima numatyti Pilietybės įstatymu.
Ir nors mes visi jau suprantame, kad dvigubą pilietybę draudžia ne Konstitucija, o tik E.Kūrio KT, nieko negalime padaryti.
Kitados Lietuvių fronto bičiulis Adolfas Damušis suskaičiavo, kad per dvi sovietų okupacijas KGB genocidas sunaikino apie pusę milijono Lietuvos gyventojų. Šiam kruvinam darbui buvo pasitelktos NKVD divizijos.
Dabar apie pusę milijono piliečių atkirsti nuo lietuvių tautos kamieno įstengė 9 teisėjai, sėkmingai pakeitę NKVD divizijas.
Man atrodo, dera skubiai keisti ne tik Pilietybės, bet ir KT įstatymą. Uzurpavęs niekam nesuteiktą teisę aiškinti Konstituciją, KT pavertė Konstituciją savo nuosavybe. Įspūdingos apimties KT aiškinimai jau seniai užstojo pačią mūsų kukliąją Konstituciją, o mes užmiršome, kad Konstitucija – tai tiesiogiai taikomas aktas, jam nereikia tarpininkų.