Nuo kitų metų keliskart pabrangs vizos į kaimyninę Baltarusiją. Tad daugelis kelionių agentūrų, organizuojančių keliones į Baltarusiją, po buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, skelbia, kad šiemet yra paskutinė galimybė jas aplankyti.
Paskutine galimybe pavadinti gal ir per skambu. Galimybė bus, tik tai bus daug brangiau. Dabar viza (išduodama per keturias dienas) kainuoja 5 eurus. Tačiau jei nenori stumdytis eilėse prie Baltarusijos ambasados Lietuvoje konsulinio skyriaus, o šį reikalą patiki kuriai nors agentūrai, trumpalaikė dienos ar trijų dienų viza kainuos jau 50-60 litų. Nuo kitų metų, Lietuvai įsiliejus į Šengeno erdvę, sugriežtės sienų su Europos Sąjungai nepriklausančiomis šalimis kirtimo sąlygos, o viza kainuos apie 60 eurų. Norint išvengti eilių ir vizą užsisakant agentūroje tai jau kainuos gerokai daugiau nei du šimtus litų.
„Mūsų spaudoje neseniai buvo piktinamasi, kad norėdami gauti vizą į Baltarusiją žmonės priversti ilgai stumdytis eilėse. Tačiau, kaip mums pasakojo vienos Baltarusijos kelionių agentūros vadovė, norėdama į mūsų šalį atvežti grupę baltarusių turistų ji priversta per naktį stovėti eilėje prie Lietuvos ambasados Baltarusijoje konsulinio skyriaus. Tokios eilės naudingos nebent abiejų šalių politikams, tik ne kultūriniams ryšiams”, – sakė vienos kelionių agentūros vadovė Ilona Jozaitienė.
Kelionių vadovas Raimondas Rūtė, jau metus vežiojantis turistų grupes į Baltarusiją, nepamena, kad į Baltarusiją vizų nebūtų gavęs nors vienas mūsų šalies turistas, ketinęs šią šalį aplankyti su turistine grupe. „Į Rusiją neįleistų buvo, o į Baltarusiją – ne. Neįleistas buvo tik vienas romų tautybės vyras, bet, matyt, jis buvo ką nors Baltarusijoje prisidirbęs. Kai jis vizos negavo norėdamas ten nuvykti privačiai, bandė per kelionių agentūrą, kaip turistas, tačiau vizos vis tiek negavo”, – pasakojo R.Rūtė.
Užsieniečiams – brangiau
Pasak R.Rūtės, kažkodėl mūsų žmonėms atrodo suprantama, kodėl vykstant į Vakarus tenka už kelionę mokėti brangiai. „Tačiau jie mano, kad vykstant į Rusiją ir Baltarusiją kelionės turi būti pigios. Žmonės dar mano, kad posovietinėse šalyse viskas pigu. O iš tikrųjų taip nėra. Kainos didelės, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, viešbučio Baltarusijoje be 100 litų negausi (nors vietos gyventojams – perpus pigiau). Justi, kad į mus žiūri kaip į turtingus užsieniečius ir mano, kad mes galime mokėti brangiai, – pasakojo jis. – Net ir kainos į muziejus, pilis užsieniečiams ir saviems yra skirtingos. Pavyzdžiui, vietiniams bilietas į Myro pilį (puikiai restauruotus buvusių kunigaikščių Radvilų rūmus, įtrauktus į UNESCO kultūros paminklų paveldo sąrašą) kainuoja apie 2 litus, užsieniečiams – apie 20 litų. Beje, Myro pily net galima nusipirkti lietuviškai įgarsintą DVD kompaktinį diską – pasakojimą apie šią pilį. Nesvyžiaus pilį vietos gyventojai gali apžiūrėti už 2 litus, mes – už 7. Ir nepasiginčysi, neapsimesi saviškiu, nors ir gerai mokėtum rusų kalbą – šalia kasų ramiai stovi milicininkas. Ir niekam nekyla noro apgaudinėti. Nesinori nemalonumų, nes jis bet kada gali paprašyti dokumentų.”
Per daug švaru
Bene artimiausias iš Vilniaus Baltarusijos miestas – Lyda. Dvi valandos maršrutiniu autobusu – ir jau vaikštinėji 100 tūkst. gyventojų turinčio miesto gatvėmis. Dar važiuojant per miestą ir žvelgiant pro autobuso langą stebino švara – gatvės kaip ką tik iššluotos, jokio popierėlio, jokios šiukšlelės. Šaligatviai, blokiniai gėlių borteliai, asfaltas – viskas sena, pilka, dvelkia sovietmečiu, bet – jokios šiukšlelės. Ir jokių grafitų, demonstruojančių jaunimo maištavimą. Niekur, nė vieno. Visi medžiai mieste (kaip pas mus vaismedžiai soduose) iki pusės nudažyti baltai, stovi tarsi pagal komandą „ramiai”. Mano septyniolikmetė bendrakeleivė, nemačiusi sovietmečio, apstulbo: „Čia kažkas ne taip. Per daug tvarkinga. Jei jau taip šiukšles sukontroliuoja, medžius suskaičiuoja, tai, matyt, ir žmones čia kontroliuoja. Per daug pilka. Gyvybės miestui trūksta, meniškos netvarkos ir menininkų – tokių kaip pas mus Užupyje.” Ir apranga visų žmonių gana vienoda, jokių jaunimo grupelių kaip pas mus – pankuojančių, hipiuojančių, „forsų”, skustagalvių, „gezų” ar bandančių išsiskirti kokia nors originalesne išvaizda. Ir apskritai jaunimo beveik nebuvo matyti.
Taip netoli Vilniaus – ir taip viskas kitaip. Nelyg kelionė laiko mašina.
Be pilies, dviejų cerkvių ir dar Jogailos laikais pastatytos bažnyčios, paminklo Pranciškui Skorinai (LDK išspausdinusiam pirmąją knygą rusėnų – maišyta slavų ir gudų kalba), kelių nuo sovietinių laikų stovinčių paminklų, mieste daugiau nieko įdomaus ir nėra.
Netoli stoties baltuoja iš naujų plytų ką tik pastatyta cerkvė. Vos priėjus aplinką tvarkanti moteris pasiteiravo, ko pageidauju. Išgirdusi, kad iš Vilniaus, kad čia pirmą kartą, maloniai prabilo: „Oi, kaip aš myliu šį miestą, anksčiau ne kartą teko būti.” Ir iškart atrakino, aprodė tik pernai atidarytą, iš tikinčiųjų suaukotų pinigų dešimt metų statytą cerkvę. Ir apskritai visur, kur tik teko klausti kelio, žmonės labai maloniai aiškino ir rodė.
Nedideliame mieste gana daug bankų, keityklų. Galima išsikeisti net ir lietuviškus litus. Pavyzdžiui, už 10 litų jums duos daugiau kaip 7000 Baltarusijos rublių. O už tokią sumą jau galima nusipirkti vieną ar dvi vietos pasididžiavimo „Nemano” krištolo fabriko, esančio už 15 km nuo Lydos, taures. Jei vienoje parduotuvėje neišsirinksite, pardavėja, nesibaimindama jokios konkurencijos ir nebūdama suinteresuota, kad pirktumėte tik pas ją, pasakys, kurioje parduotuvėje dar galima rasti tokių prekių. Rinkos ekonomika čia neveikia.
Lydos pilis ilgai buvo neįveikiama
Pačiame miesto centre iš tolo raudonuoja Lydos pilies bokštai, atstatyti minint miesto 600 metų jubiliejų 1980-aisiais. Pilis pastatyta anksčiau, 1323 metais, Lietuvos kunigaikščio Gedimino įsakymu, ir tik gerokai vėliau aplink pilį ėmė statytis Lydos miestas. Lydos pilis buvo viena iš aptvarinių gynybinių pilių ir kartu su Trakų, Krėvos, Medininkų, Naugarduko pilimis turėjo tvirtu žiedu saugoti pagoniškosios Lietuvos sostinę Vilnių.
Į didingai atrodančios restauruotos pilies kiemą bet kada neužeisi, jis užrakintas ir atidaromas tik ekskursijoms, iš anksto susitarus, tačiau pro vartų plyšį kiemo viduje matyti užrašas slaviškomis raidėmis, jog tai „zamok kniazia Gedimina” (kunigaikščio Gedimino pilis). Istorija neiškraipyta. Nors ši pilis ir gerokai mažesnė už Medininkų (vidinis kiemas – tik 0,6 ha, kai Medininkų – beveik 2 ha), jos galingos 2 metrų storio ir 12 metrų aukščio sienos, gerai įvertinus priešo ginkluotę, sumūrytos iš 23 tūkst. kubinių metrų akmenų ir 1,5 mln. plytų. Tokia tvirtovė keletą šimtų metų saugojo lietuvių bei baltarusių žemes nuo kryžiuočių antpuolių. Beje, tokias aptvarines pilis lietuviai statyti išmoko iš savo priešų – Livonijos ordino. Gresiant pavojui į Lydos pilies kiemą už storų sienų subėgdavo ne tik miesto, bet ir jo apylinkių gyventojai.
Deja, Lydos piliai teko atlaikyti ne tik kryžiuočių antpuolius. Kaip rašoma oficialioje miesto interneto svetainėje, „pilį, kurią pastatė kunigaikštis Gediminas, vėliau niokojo jo anūkas, kunigaikštis Vytautas – būsimasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasididžiavimas. Jo žiauri kova dėl sosto su pusbroliu Jogaila prasidėjo Krėvoje, kai 1382 m. Jogailos įsakymu buvo pasmaugtas Vytauto tėvas Kęstutis. Dešimt metų trukusi kova nusinešė ne vieną jų artimųjų gyvybę.” Pasak miesto istoriją pasakojančio interneto tinklalapio, kerštaudami vienas kitam Vytautas ir Jogaila niokojo savo šalies gyvenvietes, pilis, miestus, ne kartą pagalbos kreipėsi net į kryžiuočius. „Ant Jogailos sąžinės guli 10 dienų Bresto pilies apgultis ir 50 dienų Gardino pilies apsuptis. Ant Vytauto sąžinės – Lydos pilies niokojimas.” Kaip rašoma 1987 metais Minske rusų kalba išleistoje knygoje „Baltarusijos pilys”, 1392 metų žiemą Vytautas su tuometiniais sąjungininkais kryžiuočiais ties Alytumi perėjo Nemuną ir per užšalusias pelkes pasiekė Lydą. Su jais plėšikauti traukė ir anglų riterių pulkai. Tada buvo padegtas miestas, smarkiai nuniokota pilis.
Kai Jogaila vedė Jadvygą, jauna pora vyko į Vilnių. Pakely sustojo Lydoje. Čia pasirašė dekretą, skelbiantį, kad LDK įvedama katalikybė. Pasak baltarusių istorikų, pirmosios pagonių krikštynos vyko Dubrovnės kaime, 6 km nuo Lydos.
Pasak mūsų istoriją aptarinėjančio baltarusių interneto tinklalapio, nesantaika tarp Vytauto ir Jogailos baigėsi tik 1392 metais, kai buvo pasirašyta Astravos sutartis. „Žinant, kiek mirčių atnešė šių pusbrolių nesantaika, sunku patikėti, kad tarp jų buvo įmanoma kokia nors sutartis, – rašome svetainėje. – Jie, matyt, ir patys tuo netikėjo. Tad sutartį kartu su jais pasirašė ir jų žmonos Jadvyga ir Ona – kaip susitaikymo garantas. Pagal šią sutartį Vytautas, oficialiai pripažinęs esąs Jogailos vasalas, gavo teisę valdyti LDK su sostine Vilniumi. Ir tai galų gale jam leido 1410 metais Žalgirio mūšyje sutriuškinti kryžiuočius.”
Lydos pilyje prieglobstį buvo radęs ne vienas iš Aukso ordos išvytas chanas. Vytautas juos globojo tikėdamasis jais pasinaudoti kovojant su Maskvos kunigaikščiais.
Labiausiai Lydos pilis nukentėjo 1702 metais nuo švedų, mat tada ji jau neatlaikė ištobulėjusios karinės technikos, artilerijos pabūklų šūvių. Nuo tada ir prarado strateginę ir gynybinę reikšmę. Pilies sienomis pagal paskirtį paskutinį kartą pasinaudojo Tado Kosciuškos vadovaujamų sukilėlių būrys 1794 metais.
Dabar per įvairias šventes Lydos pilies kieme vyksta viduramžių riterių turnyrai, o žiemą, kaip pasakoja vietos žmonės, kiemas užliejamas vandeniu ir padaroma didelė čiuožykla. Ateinančią vasarą čia planuojama atidaryti karčemą ir amatų miestelį.
Pasienio kontrolė – įdomi atrakcija
Nors į Europą jau esame įpratę važinėti laisvai, be didesnių patikrinimų, sienos su Baltarusija kirtimas nebuvo nemalonus, kaip buvo įprasta sovietmečiu. Galima netgi pasakyti komplimentą baltarusių pasieniečiams, jų nepalyginsi su kadaise buvusiais šiurkščiais, turistus žeminančiais rusų pasieniečiais. Baltarusių pasieniečiai ir muitininkai buvo mandagūs, kultūringi, visi kvepiantys vienodais vyriškais kvepalais. Maloniai pasisveikino, palinkėjo geros kelionės. Beje, jie maloniau elgėsi net už mūsų pasieniečius – pastarieji toli gražu ne visi matė reikalą pasisveikinti su keleiviais. Atlaidžiai baltarusių pasienietis pasižiūrėjo net į ne taip užpildytą migracijos kortelę (ne toje eilutėje užrašiau paso numerį), jis tik atsiduso, bet nebarė, nesipiktino ir neliepė perrašyti.
Kad ši siena griežčiau kontroliuojama, buvo galima suprasti tik iš tarnybinio pasieniečių šuns apsilankymo autobuse. Tačiau jis elgėsi taip nepriekaištingai, neatkreipdamas į save dėmesio, jog tarpdury spėjome išvysti tik išlipančio vokiečių aviganio uodegą. Toks patikrinimas nekėlė jokio pažeminimo. O septyniolikmetei mano bendrakeleivei tai tapo bene įdomiausiu kelionės įspūdžiu. Kaip koviniuose filmuose – ją patikrino puikiai dresuotas pasieniečių šuo, labai panašus į legendinį Reksą iš vokiečių serialo „Reksas”! Paskui pro autobuso langą dar stebėjome, kaip jis atlieka savo darbą: jo šeimininkas baltarusis pasienietis tik šypsodamasis ramiai žiūrėjo, kaip jo pagalbininkas pats, net be jokios komandos, tarsi gerai žinodamas savo darbą apuostydavo kiekvieną lengvąjį automobilį – matyt, ieškojo narkotikų. Tačiau jų nevežantiems tai nesudarė jokių problemų, nekėlė baimės ir nebuvo nemalonu. Na, nebent žmogus apskritai bijotų šunų.
Kad ši siena labiau kontroliuojama, išdavė šiapus ir anapus jos šalia kelio padėta spygliuota juosta – jei staiga prireiktų sulaikyti ką nors sprunkantį.
Įdomia atrakcija tapo jau grįžtant iš Baltarusijos mūsų muitininkės patikrinimas. Pagyvenusi moteris, matyt, yra gera psichologė, tad nereikėjo, kaip būdavo anksčiau, sovietmečiu, keleivių erzinti nemaloniu rausimusi po jų krepšius. Dar daug kas pamena, kaip kadaise grįžtant iš užsienio tekdavo su krepšiais eiti į muitinės patalpas ir rodyti, ką veži, ant stalo išdėlioti savo apatinius, viršutinius, higienos reikmenis. Dabar – jokių nemalonių procedūrų. Muitininkė gyvai, linksmai, kaip kokia smalsi teta įlipusi į autobusą bandė išklausti, ką vežame, ko prisipirkome. Ir įdėmiai įsistebeilydavo kiekvienam į akis – iš jų matydavo, ar meluoja, ar ne. Kai kurie keleiviai, priremti tokio žvilgsnio, matyt, važiuojantys pirmąkart, išklojo viską, ką veža: baltarusiškos giros, alaus, krištolinę vazą ir kt. „Šito man nereikia žinoti”, – numojo ranka muitininkė. Jai reikia žinoti tik, ar kas neveža daugiau kaip litrą stipriųjų alkoholinių gėrimų ir daugiau kaip vieną bloką cigarečių. Už antrą tektų susimokėti 15-20 eurų. Tačiau mūsų autobuse tokių prekeivių nepasitaikė. Matyt, po kainų reformos jau niekam neapsimoka toks verslas, nes, kaip teko matyti parduotuvėse, cigarečių pakelis kainuoja 2-3 litus, butelis degtinės – apie 7 litus (o gerokai anksčiau kainavo 2 litus). Maisto produktų kainos irgi panašios į mūsiškes. O kad geriau įsivaizduotume, ar tai baltarusiams brangu, žvilgterkim į oficialų Lydos interneto puslapį www.lida.info. Čia skelbiama, kad vidutinis šių metų atlyginimas mieste – 547 tūkst. Baltarusijos rublių (apie 800 litų).
😳