Prisimenate Ernesto Hemingvėjaus apsakymą „Senis ir jūrą”? Užkibus milžiniškai žuviai, seniui taip ir nepavyko nutempti jos į krantą. Tačiau Ispanijoje žvejojusio Gintaro Šilinsko toks likimas neištiko ir per šimto kilogramų svorio šamas po azartiškos dvi su puse valandos trukusios kovos buvo įamžintas fotografijose.
„Kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaikus, tuo tarpu žvejui – pagauti didžiausią žuvį. Švedijoje, Suomijoje ar Lietuvoje galima sužvejoti daug lydekų, bet egzempliorius bus vienas iš daugelio, – teigia išvykstamosios žūklės organizatorius Gintaras Šilinskas, Ispanijoje iš Ebro upės ištraukęs tikrą „monstrą”.
– Lietuvoje jau seniai niekas tokių nepagauna, ir tik senoliai gali papasakoti apie kažkur kažkada ištrauktą įspūdingą laimikį. Kadangi žūkle domiuosi jau seniai, drąsiai galiu konstatuoti, kad rašytinių rekordų Europoje yra nemažai, bet jų nelydi nuotraukos. Prirašyti galima visko, tik tai patvirtinti ar paneigti – sudėtinga. Galiu didžiuotis ir pasigirti, kad mums, lietuvaičiams, pavyko pagauti tokį didelį šamą, kurio egzistavimas tvirtai įamžintas”, – 118 kilogramų svorio, 245 centimetrų ilgio laimikiu didžiavosi G. Šilinskas.
Anot jo, tokios žuvies traukimas buvo ilgas, varginantis, bet kartu ir džiaugsmingas procesas.
„Po to, kai šamas užkibo ant masalo, su kartu su važiavusiu tėvu dirbome apie dvi su puse valandos, kol pagaliau nuvargę ištempėme žuvį į krantą. 118 kilogramų milžinas mus ištampė po visą vandens telkinį. Apskritai šamų gaudymas niekada nėra paprastas. Šios žuvys veisiasi ten, kur daug krūmynų, šabakštynų paskendusių medžių. Vietų, kuriose jis gali pasislėpti ir mus apgauti, – labai daug, – tikina G. Šilinskas.
– Užkibus šamui, nelabai įsivaizdavome jo dydžio. Kol žuvies neištrauki, gali tik bandyti įsivaizduoti, kaip ji atrodys. Pats netikėjau, kad tai rekordinė žuvis ir maniau, jog ji gali sverti apie 60-90 kilogramų. Pamatę „milžiną”, gerokai nustebome, o paskui dar teko gerokai pavargti, kol jį pasvėrėme”, – prisimena pokalbininkas.
Anot G. Šilinsko, idėja pradėti organizuoti žvejybines išvykas į užsienį jam kilo prieš dvejus metus, pirmąkart pamėginus nukeliauti į Švediją.
„Man tai paliko neišdildomą įspūdi. Žvejyba svetur apskritai visiškai kitokia nei Lietuvoje. Čia viskas ne taip: pradedant žvejybine infrastruktūra, baigiant pačiu laimikiu”, – tikino pokalbininkas.
Vėliau atradimu tapo žvejyba Ispanijoje, Ebro upėje, kurioje žvejojama apie 40 metų, o žūklės turizmas sparčiai plėtojosi pastaruosius 5-8 metus.
Ebro upė, kuri teka per pusę žemyno, yra viena didžiausių Ispanijoje. „Norint atrasti maršrutą, jį sudėlioti, į Ispaniją reikėjo vykti kelis kartus. Tam, kad suformuotum optimalų variantą, pačiam būtina praeiti tais takais, kuriais vėliau keliaus turistai ir pabandyti įsivaizduoti, kaip jie gaudys žuvį. Reikėjo žvejoti, mėginti pagauti, o kartais likti ir be laimikio”, – šypsojosi Gintaras.
Ebro upėje, kaip ir Nemune, žuvis galima gaudyti spiningavimo būdu. Tačiau išvykos į Ispaniją „desertas” – žuvies dydis.