Anita Amirrezvani pirmą kartą lankėsi Lietuvoje 2002 metais per giminės susitikimą Kaune. Šią savaitę amerikietė rašytoja mamos gimtojoje šalyje pristatė ir lietuviškai išleistą bestselerį „Gėlių kraujas”, dedikuotą iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai šeimai.
Iš studentiškos meilės
A.Amirrezvani pasakojo, kad jos mama gimė Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais dar dešimtmetė su tėvais atvyko į JAV. Mergautinė Katherine Zawkiewiczius pavardė sutrumpėjo į Zawkiewicz. Dar vėliau dailininkė pasirinko Amerikoje lengviau ištariamą Smith pavardę.
Tėvas Ahmadas Amirrezvani šešiolikmetis atvyko į JAV studijuoti ir Majamio universitete jiedu susipažino. Įsimylėjo. Išvažiavo į Iraną ir susituokė. Ten gimė dukra Anita. Vėliau tėvai išsiskyrė. Tėvas Irane sukūrė kitą šeimą ir joje rašytoja turi du brolius.
A.Amirrezvani augo su mama San Franciske. Pasak pašnekovės, jos su mama labai artimos. JAV gyvena, sukūrė šeimas ir augina vaikus dar keturios mamos seserys ir vienas brolis. Tai amerikietiška rašytojos šeima.
Paslaptingas ir trikdantis
A.Amirrezvani pasakojo, kad iki 1979 metų, kai JAV ir Iranas palaikė diplomatinius santykius, apie 50 tūkst. amerikiečių, taip pat daugybė europiečių dirbo Irane. Žmonės galėjo kur kas lengviau keliauti ten ir atgal, šalys geriau pažino viena kitą. Tuo laikotarpiu susipažino ir jos tėvai.
Nuo Islamo revoliucijos beveik trisdešimt metų JAV ir Irano santykiai yra pašliję ir žmonėms Vakaruose Iranas atrodo labai paslaptingas, trikdantis. Tas paslaptingumas, pasak rašytojos, skatina daugiau sužinoti apie šalį, taip pat ir iš romano apie praeitį.
„Manęs klausia net tokių dalykų, ar moterų padėtis tebėra tokia pat kaip aprašyta knygoje. Tačiau knygoje veiksmas vyksta prieš keturis šimtus metų?! – stebėjosi pašnekovė. – Iš tikrųjų Iranas daugeliu atžvilgiu yra labai moderni valstybė. Moterys dirba, studijuoja, turi mobiliuosius telefonus ir internetą. Irano farsi kalba yra ketvirta didžiausia interneto kalba pasaulyje.”
Isfahano užburta
A.Amirrezvani trylikos metų pradėjo lankytis Irane ir bendrauti su iranietiška savo šeima. Per vieną tokią viešnagę ją, keturiolikmetę, tėvas nusivežė į senovinį Isfahano miestą, nes norėjo parodyti, kokia turtinga Irano kultūra. Per savaitgalio kelionę jiedu (tėvo antroji žmona laukėsi, tad nevyko kartu) nuėjo ir į Pasaulio atvaizdo aikštę. Ji vėliau buvo aprašyta knygoje „Gėlių kraujas”.
„Buvau apstulbinta, sukrėsta, – prisiminė pašnekovė. – Negalėjau atsižiūrėti. Nuostabūs kupolai, mėlynos ir geltonos plytelės dangaus žydrynėje ir visas miestas paliko tokį stiprų įspūdį, kad giliai įstrigo mano širdyje. Nieko nežinojau apie XVII amžiaus Persiją, bet vėliau pradėjau domėtis šalies istorija. Ypač baigdama universitetą, nes tada viskas, kas buvo kalbama apie Iraną, buvo susiję tik su politine padėtimi. Žinojau, kad yra kur kas daugiau – 2500 metų istorijos. Pradėjau skaityti ir atrasti vis naujų dalykų. Kas pastatė šią aikštę ir kodėl? Kas buvo šachas Abasas? Norėjau kuo daugiau sužinoti apie tą laikotarpį, šachą, architektūrą, plyteles, kilimus…”
XVII amžiuje ir visais laikais
Debiutiniam romanui A.Amirrezvani skyrė devynerius metus. Ji studijavo Irano istoriją, metraštininkų liudijimus ir daugybę kitų apie XVII amžių išlikusių dokumentų. Pavyzdžiui, per tūkstančio puslapių kroniką paliko šacho Abaso sekretorius Eskandaras Monshi. Romane minima kometa, sukėlusi daugybę nelaimių, taip pat paimta iš istorinių šaltinių. Deja, duomenų apie žmonių, šeimų tarpusavio santykius, vadinamosios socialinės istorijos dokumentų išliko nedaug. Iš viso nėra moterų rašytų memuarų. Užtat yra poezijos, Irane nuo senų laikų laikomos aukščiausia meno forma. Ją kūrė ir vyrai, ir moterys.
„Knygoje nėra nieko autobiografiško, – pasakojo „Gėlių kraujo” autorė. – Nebent viena nežymi detalė: mano iranietė senelė ištekėjo keturiolikos metų. Nors romane mergaitė neišteka būdama keturiolikmetė, toks planas puoselėjamas, ir visi mano, kad ji jau yra tinkamo amžiaus kurti šeimą. Tada žmonės mirdavo kur kas jaunesni, maždaug trisdešimties metų, todėl turėdavo kur kas anksčiau pradėti savo gyvenimus nei mes dabar.”
Rašytoja stengėsi vaizduoti veikėjus tokiomis aplinkybėmis, kurios būtų tikėtinos aprašomu laikotarpiu. Sakykim, XVII amžiaus Persijoje moteris negalėjo atidaryti savo parduotuvės turguje, bet ji galėjo dirbti, rišti kilimus namie. Romane nematyti viešajame gyvenime galios turinčių moterų, tačiau savo namuose, rašytojos manymu, tiek Europoje, tiek Irane moterys kartais turėjo valdžią.
„Tradiciškai moterys šeimininkauja namie, vyrai – už namų, tad kodėl gi Irano moterys negalėjo turėti galios jausmus joms puoselėjantiems vyrams?! Toks būtų kilimų meistro Gostahamo ir jo žmonos Gordije atvejis. Žinoma, Gostahamas turėjo padėtį visuomenėje, tačiau Gordije sugebėdavo priversti vyrą padaryti viską, ko ji nori. Tokie dviejų žmonių santykiai tikėtini tiek dabar, tiek anksčiau, – kalbėjo rašytoja. – Norėjau, kad jie nepriklausytų nuo laiko. Kaip ir santykiai su tėvais ar žmonių patiriami sunkumai galėjo būti panašūs į dabartinius. Juk tai nutinka visais laikais.”
Iš abiejų tėvų
Rašytoja prisipažino, kad žvelgia į Iraną ir iš šalies kaip stebėtoja, nes pati gyvena JAV, ir iš vidaus, nes yra artima savo iranietiškai šeimai, jos kultūrinėms tradicijoms. Glaudūs tarpusavio santykiai, tradiciniai valgiai ir šventės yra neatsiejama, kad ir kur gyventum – Irane ar JAV.
Žinoma, yra ir lietuviška šeima. Gyvenimas, kai tėvai yra iš tokių skirtingų šalių, ir dar išsiskyrę, – gana sudėtingas. Nors šiokia tokia painiava yra, menininkė nejaučia jokių prieštaravimų: su iranietiška šeima yra šimtaprocentinė iranietė, o su lietuviška ir amerikietiška šeima – šimtaprocentinė lietuvė, amerikietė. Iš tikrųjų kaip savais gali gėrėtis šalių papročiais iš vidaus.
Menininkės gabumus paveldėjo, galima sakyti, taip pat iš abiejų tėvų. Iranietiškoje giminėje, kaip pasakojo tėvas, būta poetų, o mama pati yra dailininkė. Pasak pašnekovės, K.Smith tapo puikias drobes ir turi tikrai menininkei būdingą jautrumą, atsiskleidžiantį per pasaulio matymą ir jam keliamus klausimus. Ji taip pat yra puiki psichologė ir jos įžvalgos apie pasaulio vienovę, dukros įsitikinimu, yra labai prasmingos.
Ir balandėliai, ir šakotis
„Mano lietuviška šeima gyvena Kaune. Teta Stefa turi du vaikus. Pusseserė Živilė ir pusbrolis Aivaras taip pat yra sukūrę šeimas ir augina po tris vaikus, – pasakojo viešnia. – Mama su teta Lietuvoje lankėsi anksčiau, o 2002 metais į giminės susitikimą atvažiavo visa mūsų amerikietiška šeima. Pirmą kartą lankėmės Lietuvoje ir nuostabiai praleidome laiką! Važiavome į Nidą, Trakus, apžiūrėjome Kauną, Vilnių. Valgėme koldūnus, balandėlius.”
Nors atstumas didelis, kelionė brangi, lietuviškos ir amerikietiškos šeimos nariai aplanko vieni kitus, kai tik gali ir kai yra ypatinga proga, pavyzdžiui, vestuvės.
Rašytoja A.Amirrezvani savo šeimos neturi. Per dešimties dienų viešnagę ji gėrėjosi Lietuva ir sakė, kad jai patinka būti Vilniuje, apžiūrinėti senamiestį, matyti, kaip jis gražėja restauruojamas, tačiau lygiai taip pat labai patinka leisti laiką su giminaičiais Kaune.
„Jau išnuomota sodyba miške ir ten susirinks visi dvidešimt šeimos narių: pusbroliai, pusseserės, antros eilės pusbroliai ir pusseserės, vaikai. Miške bus surengta didelė šventė. Jos labiausiai laukiu. Taip pat ir šakočio!” – juokėsi pašnekovė.
Jei niekas nerašo
Jei lydės tokia sėkmė kaip dabar, A.Amirrezvani norėtų ir toliau rašyti apie Iraną. Šalies istorija tokia turtinga, tačiau ne taip daug yra romanų, grožinės literatūros apie Iraną. Kaip pastebėjo bestselerio autorė, daugiausia rašoma prisiminimų apie šią šalį, asmeninių istorijų.
„Jaučiu tiek daug galimybių rašyti apie Iraną ir jei niekas nerašo, rašysiu pati!” – juokėsi pašnekovė.
Paklausta, ar jos, kaip rašytojos, nesudomino ir Lietuva, A.Amirrezvani pripažino, kad kaunietė teta S.Chreptavičienė yra puiki pasakotoja ir jai nuolat ką nors pasakoja iš Lietuvos istorijos.
„Kai vaikštinėjome po Vilnių, teta Stefa, pamačiusi bažnyčią su karūna (Šv. Kazimiero – aut.) stabtelėdavo tiesiog gatvės viduryje, kad pasakytų, jog privalo papasakoti viską apie šią bažnyčią, – šypsojosi pašnekovė. – Ji labai sumani ir jaučiu, kad tikisi, jog aš susidomėsiu ir ką nors parašysiu apie Lietuvą.”