Dabar žinomi visuomenės žmonės mokyklos suole buvo ir kankiniai, ir teisybės ieškotojai, ir supermenai. Šiandien, rugsėjo 1 dieną, mokslo metų pradžios proga jie prisimena laikus, kai skubėdavo į pamokas, o kartais iš jų bėgdavo. Ir kaip įsimylėdavo, bet dažnai nedrįsdavo prisipažinti.
Išmestas iš mokyklos
Seimo narys Vytautas Bogušis niūriais sovietiniais laikais iš vidurinės mokyklos buvo pašalintas. Tada jis mokėsi Vilniuje. Bet pradines klases V.Bogušis lankė kaime. Anuomet rugsėjo pirmoji jam buvo šventė, į kurią eidavo su darželyje priskintomis gėlėmis. Parlamentaras sako, kad mokyklinėje pažymių knygelėje buvo visko – ir dvejetų, ir pastabų. Tuo metu, kai sostinės A.Vienuolio vidurinėje mokykloje lankė aštuntą klasę, ją baigus egzaminų nereikėjo laikyti tiems moksleiviams, kurie mokėsi ketvertais ir penketais. „Turėjau šiek tiek bėdų su rusų kalba ir ją dėstančia mokytoja”, – prisipažįsta politikas. Iš rusų kalbos V.Bogušiui metiniame grėsė trejetas. Turintiesiems tokį pažymį reikėjo laikyti egzaminus. Rusų kalbos mokytojai papriekaištavus, kad prastai mokosi, vaikinas prieš ją ir visą klasę rusiškai riebiai nusikeikė. Už tai gavo vienintelį per visus mokyklinius metus „kuolą”, tai yra vienetą, todėl teko eiti laikyti egzamino. Bet išsisuko neatsakinėjęs – mokytoja tiesiog parašė trejetą (dabar būtų šešetas), kai V.Bogušis patikino, kad toliau ketina mokytis jūreivystės mokykloje. Tai nebuvo tiesa. V.Bogušis turėjo tokių minčių, bet paklausė mamos, – ji nenorėjo, kad sūnus ten mokytųsi.
1976 metais, kai baigė dešimt klasių, už antisovietinę veiklą, kitaip tariant, dėl religinių ir tautinių įsitikinimų, V.Bogušis buvo pašalintas iš mokyklos be teisės tęsti vidurinį mokslą, su vadinamuoju vilko bilietu. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Steponavičius, pramintas Hansu, tada atskleidė moksleiviui, kad nurodymas išmesti iš mokyklos atėjo iš KGB. „Tai buvo padorus žmogus ir reiklus mokytojas”, – pedagogą apibūdina V.Bogušis. Jis ryškiai prisimena ir geografijos mokytoją Ivanauską, vadintą Ivanu. Politikas sako, kad šio pedagogo dėka jis iki šiol puikiai išmano geografiją.
Kas yra pirmoji meilė, V.Bogušis sužinojo būdamas 17 metų. Ir iki šiol žino, nes mergina vėliau tapo žmona, su ja politikas gyvena po šiai dienai. Su buvusiais klasės draugais V.Bogušis nesusitikinėja.
Teisybės ieškotoja
„Kaip ir visi normalūs vaikai, laukdavau rugsėjo pirmosios, bet ne mokslo metų, – pasakoja dainininkė Donalda Meiželytė. – Susitikimo su klasės draugais džiaugsmas būdavo nuostabus. Per vasarą bernai išstypę, mergos šukuosenas pakeitusios.”
Populiari atlikėja sako, kad mokykloje nešiojo „arklio uodegą”, tai yra plaukus sukdavo į kuodelį. 1993 metais D.Meiželytei baigiant Tauragės antrąją vidurinę mokyklą, uniforma jau nebuvo privaloma, bet merginai patiko ją vilkėti. Mat Donaldos ir mokyklinė suknutė, ir prijuostė turėjo dideles kišenes, į kurias galėdavai prisidėti daug sausainių. „Špargalkių” Donalda kišenėse neslėpdavo, apskritai niekada jomis nesinaudojo, nenusirašinėdavo. Ji – gera moksleivė, respublikinės filologų olimpiados nugalėtoja. Kai dešimtukais baigė vidurinę mokyklą, jai buvo įteiktas medalis. Iš pamokų ji nebėgdavo, būdavo, per metus nepraleisdavo nė vienos pamokos.
Mokykloje Donalda buvo teisybės ieškotoja. Mokytojams tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Gindavo ir užstodavo draugus. Paskui paverkdavo ir toliau kovodavo už teisybę. „Kvaila paauglė”, – dabar mano dainininkė.
D.Meiželytė buvo įsimylėjusi berniuką, su kuriuo sėdėjo viename suole. Tik per paskutinį skambutį jiedu išsiaiškino, kad daug metų buvo vienas kitam neabejingi, jautė simpatiją, bet anksčiau neprisipažino.
Namų darbams – 15 minučių
Lakūnas Jurgis Kairys prisipažįsta: buvo geras mokinys. Pirmūnas aukštesnėse klasėse namų darbų ruošai neskirdavo nė 15 minučių per dieną. „Nebuvo laiko, nuo mažų dienų užsiimdavau visokia technika, meistraudavau”, – sako prieš 37 metus Kaltinėnų vidurinę mokyklą baigęs pilotas.
Tačiau namų darbų ruošą į šalį nustūmęs pomėgis nesutrukdė vienam garsiausių planetos lakūnų valstybinius egzaminus išlaikyti su pagyrimu.
Pamokų šiaip sau nepraleisdavęs mokinukas pastabų negaudavo daug, jų skaičiumi Jurgį lenkė vyresnysis brolis Vladas. „Prikrėsdavome vaikiškų išdaigų. Nė vienos dienos be šito. Bet draugiškai, piktybiškos ne mano charakteriui”, – pastabomis pasibaigiančių „žaidimų” J.Kairys neišdavė.
Linksmas, išdaigas krečiantis jaunasis meistras ne visada mokyklos suole buvo toks. „Septynerių metų pavasarį grįžau iš tremties Sibire. Rusiškai geriau kalbėjau nei lietuviškai. Tą patį rudenį ėjau į pirmą klasę. Tikrai viską pradėjau mokytis nuo nulio”, – prisimena lakūnas, svajonę toliau mokytis aviacijos mokykloje nuo visų slėpęs iki paskutinės minutės.
Kalbai pasisukus apie mokytojus ir dalykus, su technika nesiskiriantis vyras pirmiausia geru žodžiu mini lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus. „Dėl šilumos. Jie mokydavo ne tik kalbos, bet ir pamąstyti leisdavo, atskleidė platesnį pasaulį, – pasakoja J.Kairys. – Žinojau, kad reikės matematikos, fizikos, bet nelabai mėgau. Dabar savo vaikams sakau, kad be šitų dalykų nelabai ką gyvenime pasieksite.” Kodėl pilotas nemėgo tiksliųjų mokslų? Tiems dalykams daugiau laiko reikėjo, o šis žmogus tiesiog negalėdavo nusėdėti prie namų darbų.
Jis mokyklos laikams dėkingas už išugdytą sąžinę ir supratimą, kas yra tikri draugai. Nors klasės susitikimų nėra buvę nė vieno, J.Kairys bendraklasius iki šiol laiko gerais draugais. „Jie man visi yra stebuklas, jais iki šiol didžiuojuosi”, – sako dėmesio neišpaikintas pasaulio taurės laimėtojas. Šį pavasarį „atšokęs” sūnaus abituriento išleistuves, J.Kairys prisimena, kad baigdamas mokyklą save laikė savarankišku, žinančiu, ko nori, žmogumi.
Ramybės kaina – nukirptos kasos
Kunigas Ričardas Doveika tikina mokykloje neišsiskyręs iš kitų mokinių: jei bėgdavo iš pamokų, bėgdavo visi, jei nusirašinėdavo, irgi visi, o kai mokydavosi, padėdavo vieni kitiems. Devynias klases baigęs dabartinėje Senvagės vidurinėje mokykloje, vėliau R.Doveika įstojo į dabartinę Prekybos ir verslo mokyklą, kur baigė vidurinę ir kartu įgijo virėjo specialybę. „Nuostabus mokytojų kolektyvas, puikus kursas. Tie trys studijų ir paauglystės metai buvo patys gražiausi. Mokytis eidavau noriai, su pagarba dėstytojams”, – tvirtina Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius.
Jis iki šiol mielai eina į susitikimus su mokytojais ir kurso draugais, o kaip kunigas dar ir sutuokia bendraklasius, krikštija jų vaikus, aplanko mokytojus, laidoja mokytojų šeimų narius.
Labiausiai kunigui įstrigo mokytojų žmogiškosios savybės. „Jie į mokinį žiūrėjo kaip į indą, į kurį reikia labai daug įdėti žinių. Mes rūpėjome mokytojams. Ne kartą pamokos virto pokalbiais apie gyvenimą, ypač lūžio metais, nepriklausomybės pradžios metais, – prisimena R.Doveika, mokyklą baigęs 1992-aisiais.
Gražūs prisiminimai iš paskutinių trejų mokslo metų kiek praskaidrina sunkią kunigo vaikystę: penkiolika metų penkių žmonių šeima gyveno 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. „Dar ir dabar turiu nedidelę tėvelio iš faneros padarytą lentelę, kurią dėdavau ant kelių ir ruošdavau pamokas, nes kai brolis pradėjo eiti į pirmą klasę, vienintelis rašomasis stalas buvo reikalingas jam. Kitam vietos nebuvo, – pasakoja kunigas. – Reikėdavo labai stipriai stengtis, kad gaučiau geresnius pažymius ir įrodyčiau, jog ir tokioje aplinkoje galima mokytis, formuotis kaip žmogui.”
Auklėjamas nelengvų gyvenimo sąlygų R.Doveika neprarado jo amžiaus berniukams būdingo troškimo kibinti merginas: „Visokiausių pokštų būdavo. Prisimenu, keliese prie mergaičių taip įkyriai lindome, terorizavome, jog viena mergaitė dėl to kasas nusikirpo, kad nebūtų už ko tampyti. Labai ilgos buvo kasos, dėl to ir „užkliūdavo” visiems.”
Kasmet ką nors įsimylėdavo
Lietuvos televizijos naujos laidos „Klasė” vedėja Inga Valinskienė teigia taip pat nesutinkanti buvusių bendraklasių. Ji mano, kad nėra gero organizatoriaus, kuris visus sukviestų. Tad daugiau kaip per du dešimtmečius klasės susitikimai buvo tik keli. Net artimiausių mokyklos laikų draugių ji senokai nematė.
Vidurinę mokyklą I.Valinskienė baigė Klaipėdoje. Mokėsi gerai, trimestruose – ketvertai ir penketai (dabar būtų nuo 8 iki 10 balų). „Rugsėjo pirmosios laukdavau. Nebuvau labai stropi mokinė, bet mokyklą mėgau. Ne mokytis norėjau, būdavo smagu susitikti su „klasiokais”, draugais”, – sako I.Valinskienė. Iš pamokų ji bėgo vieną kartą. Todėl, kad visi bėgo. Anot pašnekovės, mokyklose apie pusę mokytojų paprastai būna vadinami „kirviais”. Labiausiai įsiminė tie, kurie sugebėjo parodyti žmogiškuosius veidus. „Tokiems labiausiai ir simpatizuoji”, – teigia ji.
I.Valinskienei geriausiai sekėsi humanitariniai mokslai. Nemėgo matematikos, chemijos. Bet vis vien gaudavo teigiamus pažymius. „Kartais pavykdavo sėkmingai nusirašyti”, – prisipažįsta pašnekovė.
I.Valinskienė mokėsi tais laikais, kai buvo privaloma vilkėti uniformas. Baltas apykakles bei rankogalius ir pati prisiūdavo, ir mama pagelbėdavo. Kasų ji nepynė: „Neturėjau tokių „prabangių” plaukų.”
I.Valinskienė tikina, kad mokykloje kiekvienais metais ką nors įsimylėdavo. Tik berniukai, dėl kurių padūsaudavo, apie tai nieko nežinojo. „Manau, iki šiol nieko nežino, – šypsosi I.Valinskienė. – Gal ir išsižiotų, todėl nesakysiu.”
Reputacija ne pati geriausia
Rašytojas ir vertėjas Antanas A.Jonynas baigė Vilniaus 16 vidurinę (dabar – Užupio gimnazija) prieš 26 metus. Pradinėse klasėse buvo stropus mokinys. „Vėliau mano rezultatai vis prastėjo ir prastėjo, – atvirauja garsus literatas. – Gaudavau ir pastabų, ir ganėtinai prastų pažymių. Baigti sugebėjau ir egzaminus išlaikiau gerai. Bet gero mokinio reputacijos neturėjau.”
A.A.Jonynas kartais neateidavo į mokyklą, kartais pabėgdavo iš pamokų, sako, įvairių reikalų atsirasdavo. Tėvai stengdavosi apeliuoti į sūnaus sąmoningumą. „Didelio pasitenkinimo jiems nesuteikdavau”, – prisimena pašnekovas.
Mokslai sekėsi įvairiai – arba viskas sekdavosi, arba ne. Viską lėmė Antano norai. „Vienu metu mokykloje buvau net garsus matematikas. Kaip dabar pasižiūriu, mokytojai buvo geri ir įdomūs. Kadangi mano mokykloje buvo sustiprintai dėstoma vokiečių kalba, mes jos tiek daug mokėmės, kad labai gerai ją atsimenu”, – sako rašytojas ir vokiečių kalbos vertėjas.
Klasės susitikimai būna labai retai. Bet su kai kuriais mokyklos draugais A.A.Jonynas iki šiol bendrauja: „Turime ir bendrų interesų, ir šiaip keliai susikerta. O visos klasės kolektyvo bendravimo net ir pasigendu, bet nesu tas žmogus, kuris galėtų organizuoti susitikimus.”
Poetas prisimena, kad mokykloje dažnai įsimylėdavo, pirmą kartą turbūt pirmoje klasėje. „Kai kurios mergaitės, kurias mylėjau, žinojo apie tai, manau, kad pirmoji meilė – taip pat”, – teigia jis. A.A.Jonynas prisipažįsta, kad visą gyvenimą jis toks – linkęs įsimylėti.
Kontroversiškas mokyklos prezidentas
Birštono gimnaziją baigęs „MTV Baltic Networks” generalinis direktorius Marius Veselis neslepia jau mokykloje savarankiškai sprendęs, ko jam gyvenime prireiks. „Buvau kontroversiškas mokinys. Patinkančius dalykus mokiausi labai gerai. Neidavau į tas pamokas, kurių nemėgau: matematikos, chemijos, fizikos, – atvirauja pašnekovas. – Be abejo, esu gavęs pastabų. Atsimenu, kai pirmoje klasėje muzikos mokytoja paklausė, kur yra mano metalofonas. Aš atsakiau, kad jis yra parduotuvėje. Tada mokytoja parašė pastabą už mano įžūlų elgesį.”
Vėliau, būtent su muzikos mokytoja Audrone Pračkauskaite, kurią mokiniai pravardžiuodavo „Pauze”, jis labai susidraugavo.
Gali pasirodyti, kad taisykles laužyti buvo Mariaus kasdienybė. Ilgai galvojęs su nusivylimu „MTV Baltic Networks” vadovas atsidūsta: „Šunybių nekrėčiau. Buvau mokyklos prezidentas. – Kiekviena rugsėjo pirmoji buvo laukiama, tik tas laukimas baigdavosi jau kitą dieną. Tada vėl norėdavau atostogų.”
Paklaustas apie pirmąją meilę, M.Veselis grįžta net į darželio laikus. „Mano pirmoji meilė įsižiebė net ne mokykloje, o paskutinėje darželio grupėje. Ji truko net iki penktos klasės, – prisimena M.Veselis. – Deja, savo pirmos meilės nebesutinku. Ji gyvena Amerikoje ir yra ištekėjusi už storo amerikiečio.”
Baigęs mokyklą Marius sako supratęs, kad isterijos dėl aukštų įvertinimų, egzaminų, aukštųjų mokyklų ir kitų stereotipų yra visiškos nesąmonės: „Būtent mokykla manyje pagimdė revoliucinį pasipriešinimą ir netikėjimą stereotipais. Tuo vadovaujuosi ir, neabejoju, visada vadovausiuosi.”
Mokyklos laikų košmarai
„Niekur nebuvo taip blogai, kaip mokykloje”, – Nepriklausomybės akto signatarę, aktorę Nijolę Oželytę tik prieš kelerius metus nustojo kankinti košmarai, primenantys vidurinę.
„Labai stengiausi būti gera, bet visiems atrodė, kad esu bloga. Net prašė paimti mane iš mokyklos”, – guodžiasi N.Oželytė. Jei mergina „netyčia” nuspręsdavo nenueiti į mokyklą, įkišdavo termometrą į arbatą ir apgaudavo mamą, vis tiek tos dienos negalėdavo praleisti kine ar gatvėje, nes prasėdėdavo namie: „Atrodė, visas pasaulis žino, jog Oželytė nenuėjo į pamokas.”
Anūkę į mokyklą išleisianti moteris duoda konkretų pavyzdį, kodėl ji taip nemėgo mokyklos. „Septintoje klasėje, per chemijos pamoką (chemijos visai neišmanau, man jos gyvenime neprireikė) mokytoja sako: Oželyte, kokia tu laiminga, kad negimei prieš dvidešimt metų, būtum tada tokia „ryža” gimusi, būtum senmergė likusi. Kažkodėl visiems užkliūdavau, ugdydavo mane kas kaip norėjo”, – prisimena ne vieną vaidmenį sukūrusi aktorė. Vienintelė ją mylėjusi mokytoja – lietuvių kalbos. Nors ir ji, net nežinodama, raudonplaukei N.Oželytei pildavo druskos ant žaizdos – vadindavo ožkyte. „Kad ji žinotų, kaip tai man pereidavo peiliu – visi vaikystėje mane vadino arba ryža, arba ožka. Tai buvo košmaras. Net vėliau patirtos bėdos, mamos ligos, neprilygsta tam siaubui, kurį patyriau mokykloje”, – tvirtina prieš 35 metus mokyklą baigusi N.Oželytė.
Dabar Nepriklausomybės Akto signatarė su bendraklasiais susitinka kas penkerius metus. Nors klasė nebuvo draugiška, bet praėjus 15-20 metų po baigimo „klasiokams” kilo noras susitikti. „Įdomu – susitinki su savimi tokiu, koks buvai mokykloje, viskas užsikonservavę. Tik keista, kad merginos vis gražyn ir lieknyn, o vaikinai mažyn, storyn ir plikyn”, – stebisi aktorė.
Dabar ji sakė mokykloje pasigendanti uniformų – išverstos merginų bambos, anot mamos ir močiutės, – šlykštu. „Mes tarybinėms uniformoms prisigalvodavome „fintų” – prisimegzdavome „kalnieriukų”, stipriai stipriai pasitrumpindavome. Aš pirma klasėje suapvalinau „kalnieriuką” ir apnėriau vašeliu. Dėl to buvau išvaryta iš klasės – „ne forma” buvo”, – dar vieną istoriją prisimena N.Oželytė.
Net kalbant apie mokyklines meiles, saldžiau nepasidaro: „Vienintelis žmogus, kuris prisipažino man meilėje, padarė tai labai netinkamu būdu. Tai buvo Arvydas Ilginis. Vienuoliktokams buvo užduota parašyti rašinį „Kas nenori mylėti ir būti mylimas”. Aš tuomet buvau devintokė. Vieną dieną per ilgąją pertrauką matau, kad visi baksnoja į mane pirštais, žiopso, nesuprantu, kur šuo pakastas. O mokytoja sako: Oželyte, vėl išgarsėjai, apie tave jau rašinius rašo. Jis, žinoma, mano vardo rašinyje neminėjo, tik raudonus plaukus ir žydras akis, o tokia buvau vienintelė mokykloje.”
Laimė, nuo užgauliojimų mokykloje skęstančiai draugei šiaudą pakišo toje pačioje Vilniaus „Ąžuolo” vidurinėje mokykloje besimokęs „geras pramaniūga” Vytautas Kernagis. „Jis perėjo į pirmąją Vilniaus vakarinę pamaininę mokyklą: ateini iš ryto, bendraklasiai nemiegoję visą naktį po naktinės pamainos, pavargę, o tu tarp jų – toks genijus. Tai mokytojas iš karto rašo penketus. Ir aš paskutiniais metais perėjau ten. Baigiau mokyklą fantastiškais pažymiais. Išskyrus chemiją”, – apie laimingą pabaigą pasakoja N.Oželytė. Baigdama mokyklinius košmarus, ji guodžia tuos, kurie dabar kenčia mokykloje: kai atkenti jaunystėje, brandus amžius būna laimingas.