Pagrobimas dėl išpirkos pelningas ne tik grobėjams. Sočiai pasipelno ir draudimo bendrovės, ir profesionalūs derybininkai.
Pagrobimų rutina
Nigerija, Somalis, Irakas, Kolumbija, Venesuela, Meksika, Brazilija, Filipinai, Gazos ruožas… Į šiuos ir kelis kitus kraštus geriau nekelti kojos be solidaus draudimo poliso. Jeigu jus pagrobs, gyvybę išgelbėti gali tiktai išpirka, o tai mažiausiai kelios dešimtys tūkst. dolerių. Už stambesnes žuvis pagrobėjai reikalauja daugiau kaip milijono. Nenuostabu, kad pasaulyje kasmet pagrobiama 20-30 tūkst. žmonių. Tik menkutis tų įvykių procentas patenka į statistiką, nes šeimos ar firmos bijo pranešti policijai.
„Tik kartą per dvidešimt metų praradau klientą, – sako Richardas R.Johnsonas, Majamyje įsikūrusios draudimo firmos „Seitlin & Co.Insurance” savininkas. Kalbėdamas su žurnalistu prisimena nelemtą dieną, kai derybas su pagrobėjais nutraukė Kolumbijos policijos akcija. Apleistoje fermoje Medelino apylinkėse, kur buvo visi užsibarikadavę, pasigirdo šūviai. „Žuvo ir pagrobėjai, ir mano klientas. Neverta vaduoti įkaitų”, – pripažįsta R.R.Johnsonas. Žino, ką kalba, nes kasmet derasi dėl keliolikos pagrobimų.
Pastaraisiais metais pasaulis vis abejingesnis žmonių grobimo dėl išpirkos aukų likimams. Labiausiai pagarsintų atvejų skaičius kasmet siekia keletą šimtų. Neseniai į partizanų rankas Nigerijoje pateko Lenkijos pilietis. Britai prašo paleisti Gazos ruože pagrobtą BBC korespondentą. Prezidentas Nicolas Sarkozy Kolumbijos valdžiai tarpininkaujant derasi su FARC partizanais dėl Ingrid Betancourt, žmogaus teisių gynėjos, kolumbietės, turinčios Prancūzijos pasą, paleidimo (birželio duomenys – red.). Visus tuos atvejus jungia bendras vardiklis – didelės sumos.
Pagrobimų pasaulio sostinė šiandien yra Bagdadas: daugiau kaip du šimtai užsieniečių per trejus metus. „90 proc. pagrobimų Irake – tai komercinė veikla”, – pabrėžia Heinrichas Mathee, Londono konsultacijų firmos „Control Risks” analitikas. Žiniasklaida praneša, jog Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės slapta sumokėjo išpirkas už savo piliečių išvadavimą.
Meksikoje (daugiau kaip penki tūkst. pagrobimų praėjusiais metais) turtingi verslininkai, bijodami būti pagrobti, važinėja šarvuotais automobiliais su įmontuotais dujosvaidžiais. Brazilijos rykštė yra ekspresyvūs pagrobimai (aukos vežamos prie bankomatų). Egzistuoja ir virtualūs grobimai: nusikaltėliai mobiliuoju telefonu skambina turtingam žmogui, neturinčiam ryšio su artimu asmeniu, ir praneša jam apie žmonos ar dukters pagrobimą ir prašomą išpirkos sumą. Pinigus privalu sumokėti per pusvalandį. Tik vėliau paaiškėja, kad niekas nebuvo pagrobtas.
Politika – tik figos lapelis
Anksčiau daug ką grobdavo kovotojai dėl kokio nors siektino tikslo. Šiandien tai virto komercija. „Politika paprastai yra tik figos lapelis brutaliam pagrobimų verslui”, – pripažįsta žurnalistui Rachel Briggs, Londono „Foreign Policy Centre” studijos apie pagrobimus autorė. Net marksistinės grupuotės, tokios kaip Kolumbijos FARC, nesigėdydamos naudojasi išpirka kaip pajamomis.
Iš pagrobimų vis daugiau pelnosi draudimo ir konsultacijų firmos. „Jų plėtros dinamika – maždaug 15-20 proc. kasmet”, – sako R.Briggs.
„Greitojo reagavimo skyrius, Johnas Brownas”, – atsiliepia telefonu ryžtingas balsas vienos firmų, kurių specializacija derėtis su pagrobėjais, Londono biure. Atsisako bet kokių komentarų. Stengiasi iškvosti žurnalistą, kaip jis sugebėjo sužinoti telefoną. Tokiose firmose kaip „Control Risks” privalomi geležiniai saugumo principai. Bemaž tokie kaip Mi15, Mi16 ar CŽV. Tai jų darbuotojai, išėję į pensiją, uždarbiauja kaip derybininkai.
Interneto svetainėje „Control Risks” giriasi, kad jos derybininkai sugebėjo išvaduoti jau tūkstantį pagrobtųjų. Tačiau tai viskas, ką nori pranešti apie savo veiklą.
„Apie mūsų pagrobimų skyrių jūs absoliučiai nieko iš mūsų nesužinosite”, – kirste nukirto žurnalistui „Control Risks” atstovė spaudai. Į tylos sieną jis atsimušė ir „Hiscocks” (draudimo firma, bendradarbiaujanti su „Control Risks”), ir konsultacijų firmose „Task International”, ir „Globe Risk Holdings”.
„Control Risks” klientai yra draudėjai, iš kurių perka polisus tarptautiniai koncernai, siunčiantys darbuotojus į Kolumbiją, Iraką ir Meksiką. „Turbūt „Control Risks” darbuojasi maždaug penkiolikos agentų grupė, užsiimanti pagrobimais. Paprastai jie atvyksta į įvykio vietą greičiau negu per 24 valandas”, – sako Majamio tarpininkas R.R.Johnsonas.
Sandėris džiunglių laukymėje
Derybininkai organizuoja krizės centrą deryboms su pagrobėjais. Paprastai jam vadovauja šeimos narys arba koncerno darbuotojas. Pavyzdžiui, Kolumbijoje pagrobimas gali reikšti net pusmetį trunkančias derybas. Už kiekvieną dieną derybininkas inkasuoja du tūkstančius dolerių. Moka draudėjas. Beveik kiekviena didelė firma perka draudimą pagrobimo atvejui.
„Milijono dolerių draudimas šeimai Bogotoje kainuoja 13 tūkst. dolerių per metus. Polisas vidutinės firmos vadovybei kartu su šeimomis – 250 tūkst. dolerių per metus”, – sakė žurnalistui R.R.Johnsonas. Didieji koncernai, draudžiantys tūkstančius darbuotojų, moka pagal kur kas mažesnius tarifus.
Profesionalų paslaugos apsimoka su kaupu. Šios srities specialistas, paprašęs neįvardyti, papasakojo, jog atitinkama psichologinė manipuliacija ir įtaigos jėga suteikia galimybę sumažinti trijų milijonų išpirką iki šimto kelių dešimčių tūkstančių dolerių kvotos.
„Kalbantis su pagrobėjais negalima sudaryti įspūdžio, kad pinigai ne problema”, – patvirtina Peteris Dobbsas, buvęs „Control Risks” derybininkas. „Pagrobtojo vertė labai skirtinga: už meksikietį žemdirbį reikia duoti du šimtus dolerių, krautuvininkas vertas dviejų tūkstančių, o didelio koncerno prezidentas – kelių milijonų dolerių”, – sako R.Briggs.
Draudimas nuo pagrobimo yra viena iš griežtai saugomų kiekvieno koncerno paslapčių. Draudžiamų darbuotojų sąrašas ir kvotos dažnai rašomi mašinėle, o ne kompiuteriu, kad duomenys nepatektų įsilaužėliams. Apie polisus nieko nežino patys apdraustieji.
„Draudimą paviešinti Kolumbijoje – tai kaip pagrobimo garantija”, – sako derybininkas iš Bogotos. FARC partizanai toje šalyje jaučiasi beveik nebaudžiami. Žinomi kurioziški atvejai, kai mažiau pasiturinčias pagrobimo aukas paleisdavo namo, sutikdami, kad išpirka bus mokama dalimis. Daugeliu atvejų pagrobėjų aukos sumokėjus išpirką grįžta sveikos (per drastiškiausią pagrobimą FARC organizacija šešis mėnesius laikė pagrobtąjį gilioje duobėje).
Pagrobimo finalas kartais primena sceną iš sensacingo filmo su Džeimsu Bondu.
„Esu sutaręs su pagrobėjais susitikti Kolumbijos džiunglių gilumoje ir laukiu laukymėje su lagaminu pinigų. Kitoje pusėje pasirodo pagrobtasis. Įtampos akimirka… ir apsikeitimas”, – prisimena kitas derybininkas Jamesas Slaughteris, neslėpdamas abejonių, ar išpirkų mokėjimas neskatina pagrobimų verslo.
Kita vertus, dėl draudimų pagrobtieji miršta kur kas rečiau. „Pagrobėjai elgiasi bemaž panašiai kaip kapitalistiniai koncernai. Privalo rūpintis savo patikimumu. Jeigu reikalaus išpirkos nužudę pagrobtąjį, niekas jiems nemokės”, – sako R.Briggs.
Jeigu išpirka nesumokama, pagrobtuosius nužudo. Kartais itin žiauriai. 2000 metais pagrobėjai Ekvadore pareikalavo 80 mln. dolerių išpirkos už Roną Sandersą, vieno Amerikos naftos koncerno vadybininką. Firma atsisakė mokėti. Po kelių dienų buvo rastas sudarkytas R.Sanderso lavonas po balta drobule ir raštelis: „Esu gringas. Šitaip baigėsi mano gyvenimas, nes nesumokėta išpirka.”