Šokėją ir choreografę Brigitą Urbietytę pirmą kartą išvydau ant scenos aistringo argentinietiško tango sūkuryje. Suprantu, kodėl genialusis Ray Charlesas dainavo „It takes two to tango” („Tango reikia dviejų”). Šis šokis – pokalbis tarp vyro ir moters. „Šoka du, bet turi būti kaip vienas”, – apibendrina Brigita.
Brigita Urbietytė nėra vien tango šokėja. Ji choreografė, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Andželikos Cholinos kursą. Brigitą galima pamatyti ne viename šokio spektaklyje. „Vyrų baltais sijonais”, „Prabos” kūrėjas – Gytis Ivanauskas. „Panacėjos” choreografiją kūrė ji pati.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau Brigitos gyvenimas sukasi apie tango. Be jos neapsieina nė vienas renginys ar festivalis, susijęs su aistringuoju Lotynų Amerikos šokiu. Penktadienius Brigita leidžia milongos vakaruose, o atostogas – tango seminaruose. Iš savo pirmojo tango mokytojo Eduardo Gimenezo ji sako paėmusi viską, ką šis galėjęs duoti. Dabar trokšta dar daugiau žinių, bet šokėjai iš mažutės Lietuvos, kurioje dažniau šokama polka, o ne tango, tai nėra taip paprasta…
Visos esame gražios
Vos mums pradėjus šnekučiuotis Brigita prisipažįsta nemėgstanti duoti interviu.
– Kodėl? Sunku kalbėti apie save?
– Nesunku, tik nemanau, jog tai įdomu.
– Bet esu apie jus skaičiusi…
– Didelis interviu buvo spausdintas rudenį, kai vyko mano spektaklio „Panacėja” premjera. Tai spektaklis, kuriame narpliojamos lieknėjimo problemos. „Panacėja” susijusi su žiniasklaida, reklamomis. Daug moterų turi bėdų dėl noro žūtbūt sulieknėti. Dėl to atsiranda visokios anoreksijos, bulimijos… Visuomenėje galingi stereotipai. Spektakliu norėjome pasakyti, kad moterys siekia to, ko visiškai nereikia. Jos tiesiog priverčiamos tai daryti! Reklama veikia, moterys stengiasi būti gražios, bet ar joms dėl to geriau, ar blogiau, kitas klausimas. „Panacėja” nori pasakyti, kad žmogus turi būti normalus, nesigriebti tablečių, operacijų ar dar ko nors. Šitaip nebūtų tragedijų. Visos esame gražios!
– Jūsų gyvenimo aprašyme – šokio spektakliai, kuriuose vaidinate ir kuriate choreografiją, tango festivaliai, koncertai, šokio seminarai… O kas šiuo metu?
– Pas A.Choliną baigiau aktorės-šokėjos studijas. Taigi esu ir aktorė, bet daugiau šoku. Vaidybiniuose spektakliuose dar neteko pasirodyti. G.Ivanausko teatre esu šokėja ir choreografė.
Dabar atostogauju, tačiau lapkritį vyks mano šokio spektaklio premjera. Jis bus šiek tiek susijęs su tango. Dar vienas didesnis projektas – miuziklo „Paryžiaus katedra” choreografija. Domiuosi ir šoku įvairius šokius. Tiesiog visada labai norėjau išmokti tango, o dabar pamažu jis man tapo ir darbu, ir hobiu.
Kaip lietuvius priversti šokti?
– Kodėl būtent tango?
– Nežinau, kažkodėl jis mane vilioja. Tai toks paslaptingas šokis… Jame daug improvizacijos, nėra choreografijos. Tai šokis dviese, su partneriu. Vyras yra lyderis, o moteris tik seka, todėl su bet kuo tango nepašoksi. Vyras turi jį mokėti.
Deja, Lietuvoje esama problemų dėl partnerių. Mūsų vyrai apskritai mažai moka šokti. Labai džiaugiuosi, kad mano draugai patys susiorganizavo mokytis tango. Jie pakviečia dar daugiau žmonių ir taip pamažu ratas plečiasi. Nors šiaip tango bendruomenė Vilniuje nedidelė. Penktadieniais renkamės į milongos vakarus tiesiog pašokti tango. Į juos ateina nemažai porų. Šoka visi pakaitomis, nes jei nori gerai šokti, turi keisti partnerius.
– Teko girdėti įspūdžių iš lietuvaitės, praleidusios kelias savaites tango mokykloje Argentinoje. Sako, ten šokti ateina net daugiau vyrų negu moterų. Kaip manote, kodėl mūsiškiai tokie vangūs?
– Gal jiems tai atrodo nevyriška… Aišku, reikia ir pasimokyti tango, kad galėtum improvizuoti, o ne dėlioti žingsnį po žingsnio. Tikiuosi, tradicija pamažu atsiras.
Dar dirbu mokykloje, mokau šokti pradinukus. Net maži berniukai visai nenori šokti. Sako, jog tai mergaičių reikalas. Gal kalta mąstymo problema? Pavyzdžiui, buvau tango seminare Graikijoje. Oi, kiek ten vyrų renkasi į milongos vakarus! Net pavydas ima… Nežinau, kaip lietuvius priversti šokti. Nors, sako, ir Argentinoje jaunimas skeptiškai žiūri į tango.
Šokis atspindi charakterį
– Kaip atsidūrėte pas E.Gimenezą?
– Buvau antro kurso studentė. Girdėjau, kad jis veda pamokas. Labai norėjau, bet gyvenau studentiškai, neturėjau pinigų. Už pamoką – penkiolika litų. Maniau, nueisiu kartą, o paskui norėsiu dar. Vėliau išgirdau, kad jis ieško profesionalių šokėjų, ir nuėjau. Po mėnesio su Eduardo jau šokau ant scenos.
– Taip greitai perpratote tango dvasią?
– Šokėjai visuomet lengviau pajusti šokio esmę. O kai yra didelis noras, greitai ir išmoksti.
– Tango – temperamentingas šokis. Čia lietuviai nusileidžia Lotynų Amerikos žmonės. Ar lietuviškas temperamentas tinka tango?
– Aišku! Ateikit į milongos vakarus ir pamatysit! Vyrai šoka! Yra ir lėtų, ir greitesnių šokėjų, bet šokti gali kiekvienas. Vyro šokis atspindi jo charakterį: ar šoka aistringai, ar brutaliai, ar subtiliai…
– O kaip pati šokate?
– Kaip partneris veda, taip ir šoku. Juk moteriai tenka taikytis. Reikia labai jausti partnerį.
Man kartais net šiek tiek baisu, kad nepažįstamas vyras pakvies šokti. Bet pakviečia, ir šoku. Tuomet reikia visą laiką klausytis, jausti, koks bus kitas judesys. Tango ir yra toks: šoka du žmonės, bet jie turi jaustis kaip vienas. Vyras privalo žinoti daugiau. Kai partneris veda, moteris pašoks taip, kaip jis nori.
Šou turi tęstis
– Ar ant scenos šokti sunkiau negu šiaip, savo malonumui?
– Scenoje visų dėmesys nukreiptas į mane, tačiau vis tiek vyksta improvizacija. Man nėra sunkiau. Žinoma, scenoje adrenalino daugiau, bet jis padeda įsikrauti. Jaučiu žiūrovus, aplodismentus. Ant scenos kiek atiduodi, tiek ir gauni. Tada, atrodo, visas pasaulis šypsosi. Nežinau, ką reikėtų daryti, jei tektų atsisakyti šokėjos karjeros.
– Koks tango buvo įsimintiniausias?
– Visi šokiai skirtingi. Tango – improvizacija, kiekvieną kartą vis kitokios emocijos. Nors… įsimintiniausias buvo per vieną festivalį, kai baisiai skaudėjo koją ir šokau dantis sukandusi.
– Yra angliškas posakis: „The show must go on” – „Šou turi tęstis”. Ar tikrai jis turi vykti bet kokia kaina?
– Jei scenoje ir patiri traumą, to nejauti. Grįžus į užkulisius skauda, tinsta… Tačiau tenka mąstyti apie žiūrovus ir tai, ką privalai padaryti. Aišku, jei nebepaeini, spektaklį reikia nutraukti. Vis dėlto kenti, kol gali.
– O kas, jei dėl sveikatos tektų atsisakyti scenos?
– Žinoma, vieną dieną reikės. Jau ir dabar man ne šešiolika… Manau, tada dirbčiau tiesiog choreografe.
– Neįsivaizduojate savęs kitoje srityje?
– Tiesą pasakius, visada norėjau piešti… Bet paskui įstojau į choreografiją. Nežinau, kaip viskas bus. Gyvenime gali daug kas pasikeisti.
– Neturite ambicijų išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?
– Aš jau per sena užsieniams… Į tai net nepretenduoju. Šokio trupės ieško tik jaunų, iki dvidešimt ketverių metų, šokėjų. O aš ir nesu labai gera šiuolaikinio šokio šokėja. Labiau linkstu į tango.
– Esate gera tango šokėja?
– Na, žinių trūksta… Lietuvoje nėra gerų mokytojų. Iš Eduardo pasiėmiau tiek, kiek galėjau, bet noriu eiti toliau.
Ir darbas, ir hobis
– Minėjote, kad mokote vaikus šokti. Kaip sekasi dirbti su mažaisiais?
– Oi, reikia kantrybės! Labai išsunkia. Nežinau, ar norėčiau visą gyvenimą dirbti mokykloje. Savo kolektyvą turėti – taip, nes šokti ateitų vaikai, kurie to norėtų. O mokykloje tai privaloma. Reikia suvaldyti dvidešimt penkis vaikus.
– Apie savo atžalas dar negalvojate?
– Ne. Užtenka man ir mokykloje trijų šimtų. Na, jei kas staiga pasipirštų, gal ir ištekėčiau. (Juokiasi.) Prie altoriaus nesiveržiu. Matau, kaip draugai skiriasi, todėl manau, jog prie savo žmogaus reikia priprasti, įsitikinti, kad jis tau tinka. Man labai gerai taip, kaip dabar gyvenu. Mėgstu savo darbą. Aišku, šeimos norisi, bet viskas – reikiamu laiku.
– Ar savo vaikams taip pat ausite tango batelius?
– Gal ne tik saviškiams. Svajoju turėti tango mokyklą…
– Sakoma, kad tango – ne šokis, o gyvenimo būdas. Ar tikrai?
– Ir šokis, ir gyvenimo būdas, ir darbas, ir hobis. Pavyzdžiui, argentiniečiams jis jau į kraują įaugęs, yra kultūros dalis.
Kiti sako: „Negaliu gyventi be tango!” Nešokančiajam sunku paaiškinti, kas tai yra. Šokdamas atsipalaiduoji, užmiršti savo problemas, tiesiog „kaifuoji”.
– Ar jūs galite gyventi be tango?
– Jei reikės atsisakyti scenos, teks išmokti gyventi be jo. Tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad šokis man yra ir darbas, ir malonumas. Juo gyvenu. Bet jei šokio nebus, atsiras kas nors kita – atsvara. Kol kas, manau, būtų tragedija, jei negalėčiau šokti.
Svarbiausia – nenuvilti
– Ar esate buvusi tango tėvynėje Argentinoje?
– Deja, ne. Tai viena didžiausių mano svajonių. Pasimokyti tango, pamatyti šalį, iš kurios kilęs šis šokis.
– Apie ką dar svajojate? Gal yra koks didelis projektas, kurį norėtumėte įgyvendinti?
– Pažiūrėsim, kas išeis iš mano spektaklio rudenį. Jeigu jis pavyktų, džiaugčiausi. Vadinasi, būtų ne paskutinis. Noriu tiesiog šokti, neturiu didelių užmojų. Nesvajoju, pavyzdžiui, sušokti Džuljetą. Labai aukštai nešoku.
– Svajonių vaidmenų neturite, į užsienį nesiveržiate. Atrodo, jūsų norai kuklūs. Kodėl?
– Man patinka tai, ką esu pasiekusi. Patinka gyventi čia, Lietuvoje. Kita vertus, išvažiuosi pusmečiui, grįši – ir jau niekam tavęs nereikės. Atsiranda jaunesnių, geresnių… Turėjau minčių išvykti, nes norėjau užsidirbti. Bet paskui kabinausi į gyvenimą čia ir radau išeitį. Žinoma, ne iš karto, viskas pasiekta mažais žingsneliais. Gal kada nors būsiu ir tikrai žinoma – po dešimties, dvidešimties metų… O dabar man pakanka tiek, kiek yra.
Svarbiausia, jog tie, kuriems manęs reikia, pasitiki manimi, žino, kad savo darbą padarysiu gerai. Be abejo, tai didelė atsakomybė. Tačiau džiaugiuosi, kad nenuviliu žmonių, su kuriais dirbu. Tai ir yra didžiausias tikslas.