Šiemet Bitėnų gandrai išskrido nesulaukę Baltramiejaus, bet bitėniškiai vis tiek „suvedinėjo” sąskaitas, skaičiavo nuveiktus darbus, gyrėsi savo laimėjimais ir valgė paskutinius suneštinius pavakarius.
Atšventęs Baltramiejaus atlaidus staiga sustoji savo rudenėjančio gyvenimo šešėlyje, ausyse pasigendi per vasarą girdėto garso. Nei sparnų šlamesio, nei snapų kalenimo. Lyg dalgiu kas būtų tau prie kojų paklojęs tylą. Neprisiverti niekam dėkoti už drebulės lapuose čežantį virpėjimą, nes žinai, kad teks susitaikyti su kurtumu, kuris lieka išskridus gandrams, užgesus vasaros žaibams, atsivėrus rudens melancholijai.
Bitėnai (Pagėgių savivaldybė) gyvena pagal savo kalendorių. Puikus žmogaus ir paukščio buvimo drauge laikas, trukęs bene penkis mėnesius, baigėsi. Pastebėjote, pats paukštis toks panašus į atverstą knygą, stovinčią ant raudonos skirtuko kojos.
Bitėnuose, prie Rambyno kalno, daug gandrų. Bitėniškiai išdidūs, per vasarą gyvena galvas aukštyn iškėlę – gandrus gano. „Mes savo gandrus pažįstam iš veido”, – dažnas pasako. Kur kitur Lietuvoje gandrai pušyse po kelis lizdus krauna? Tuose lizduose – du trys vaikai. Deja, pastaraisiais metais Rambyno regioniniame parke perinčių gandrų ir jų užauginamų jauniklių skaičius vis mažėjo. Apskaitų duomenimis, 2004 metais parke baltieji gandrai užaugino 103 jauniklius, 2005 metais – 83, o 2006 metais – jau tik 72. Rengdamas mokslines rekomendacijas dr. Mindaugas Dagys išskyrė tris pagrindines priežastis, galėjusias lemti baltųjų gandrų jauniklių mažėjimą: sausringi metai, maisto stoka ir tinkamų lizdaviečių trūkumas.
Bitėniškiai susirinko per Baltramiejų
Rambyno regioninio parko direkcijos ir Pagėgių krašto draugijos „Sandūra” paakinti bitėniškiai dalyvauja projekte „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes”. Atsisveikindami gandrai pakvietė bitėniškius prisiminti tradicinius amatus, o kas primiršo krašto išmintį, dieną prieš Baltramiejų kartu su Margarita Macijauskiene ir Valerija Jankūnaite iš Klaipėdos etnokultūros centro galėjo prisiminti, kaip lieti vaško žvakes, gaminti šiaudinius sodus ir paukštelius, velti veltinį, iš jo gaminti papuošalus arba visa tai iš naujo išmokti.
Per Baltramiejų bitėniškiai ir į kaimą suvažiavę svečiai turėjo kuo pasidžiaugti. Visuomenei buvo pristatytas naujas kaimo antspaudu antspauduotas laikraščio „Rambynas „numeris, drobiniame Zofijos Zubrickienės pasiūtame maišelyje garbingiausiems svečiams įteiktas sidabrinis „5 bitėnų” pinigėlis, pristatyta 40 fotografijų Eugenijaus Skipičio paroda „Gyvenimas po Bitėnų dangum”.
Nors gandrai į Bitėnus retokai vaikelius neša, bet jaunųjų ūkininkų esama. Jie dar nepamiršo senųjų krašto tradicijų. Štai rugių vainiko teikimas ūkininkams – rytprūsiškas paprotys. Per Baltramiejų jaunimas rugių vainiką, išpuoštą lauko gėlėmis, dovanodavo geriausiems kaimo ūkininkams, šliūkštelėdavo šlakelį vandens, kad kitų metų derlius būtų geras. Šiemetinis vainikas atiteko kaimo bendruomenės pirmininkui Mindaugui Karkleliui.
Pakartota „Šiaurės Skalva”
Pasidžiaugus būsimu derliumi Rambyno regioninio parko direkcijos direktorė Diana Milašauskienė susirinkusiesiems priminė nuveiktus ir dar laukiančius projekto darbus, o kultūrologė Giedrė Skipitienė pakvietė svečius susipažinti su kraštą garsinančiais kultūros vaisiais.
Pirmasis knygos „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas” leidimas išėjo 2003 metais. Knyga sulaukė pasisekimo, Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamame mokslo populiarinimo darbų konkurse leidinys laimėjo antrąją premiją. Ypač džiugu, kad liepos pabaigoje pasirodė antrasis knygos leidimas. Retas faktas, kad per trumpą laiką būtų išpirktas žinynas, kuriame aprašomi vienos savivaldybės turistiniai maršrutai.
Autoriai Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė naująją žinyno redakciją dedikavo pirmojo Pagėgių paminėjimo istorijos šaltiniuose 700 metų sukakčiai. Pakartotinis „Šiaurės Skalvos” leidimas – gerokai atnaujintas ir papildytas. Naujasis vadovas apima didesnę teritoriją. Naujų vietovių aprašais papildyti ir Pagėgių, Smalininkų, Rambyno ir Bitėnų apylinkėms skirti skyriai. Kai kurių vietovių aprašai yra iš esmės atnaujinti, išplėsti. Bendras pirmojo leidimo knygos puslapių skaičius – 160, antrojo – 208. Antrajame knygos leidime išskirta ir aprašyta daugiau lankytinų vietų. Kaip ir anksčiau, pagrindinis autorių dėmesio objektas yra istorijos, kultūros ir gamtos paminklai.
Padėkota už išsaugotą vertybę
Po muzikinės pertraukėlės, per kurią pasirodė liaudiškos muzikos ansamblis „Prūsai – ilgi ūsai”, buvo įteiktos M.Jankaus premijos už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėjimą, saugojimą, puoselėjimą ir garsinimą. 2006 metais premiją įsteigė M.Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė.
2007 metų premijos laureatais tapo V.Almonaitis ir J.Almonaitienė už Rambyno ir Bitėnų krašto propagavimą spaudoje ir kauniečių Šarauskų šeima už „Amžinosios Rambyno kalno knygos” išsaugojimą.
Juozas Šarauskas – 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyvis. Nuo to laiko Juozo ir Sofijos šeima bei jų vaikai Algirdas ir Laima artimai bendravo su M.Jankaus šeima. J.Šarauskas iki pat lemtingų 1940-ųjų ėjo kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigas. Prasidėjus sovietinei okupacijai J.Šarauskas paskiriamas Karo muziejaus vadovu. Tačiau 1941 metais balandžio mėnesį J.Šarauskas buvo suimtas, o birželio 26 dieną kartu su kitais aukštais Lietuvos karininkais sušaudytas Červenėje.
1939 metų kovo 24 dieną gimtuosius Bitėnus turėjo apleisti ir M.Jankus: nepasiėmęs jokio asmeninio daikto, tik „Amžinąją Rambyno kalno knygą”, svėrusią 28,5 kilogramo. Padedamas Lietuvos pasieniečių sėkmingai pasiekė Kauną. Ten jį priglaudė Šarauskai. J.Šarauskas knygą paslėpė Karo muziejuje. Po to, kai J.Šarauskas buvo suimtas, M.Jankus suprato, kad Karo muziejuje knygai nesaugu, todėl ją nugabeno į Šarauskų namus. Čia sandėliuke knyga buvo ilgai, kol Sofija apie paslaptį nepasitarė tuomet pas Šarauskus gyvenusiam poetui Jonui Graičiūnui. Šis nutarė prašyti tuometinio Centrinės valstybinės bibliotekos direktoriaus Juozo Rimanto pagalbos. Tarp menkaverčių leidinių knyga buvo paslėpta ir išsaugota. 1963 metais knyga perkelta į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką Vilniuje.