Sostinės „Arkos” galerijoje atidaryta vilniečių dailininkų grupės „A” ekspozicija, skirta jų susibūrimo dešimtmečiui pažymėti.
Neatrodo, kad grupės narius sietų bendra meninė ideologija. Jų tapyba skiriasi ir stilistika, ir technika. Galbūt tik jausminis pradas galėtų vienyti skirtingas kūrėjų asmenybes. „Visi esame margi”, – tokį panašumą juokais atranda patys grupės nariai.
Savitarpio pagalba, bendri interesai ir rūpesčiai, ar tiesiog jaukus bendravimas bendraamžių būryje – pakankamai svarus pagrindas grupei susikurti. Juo labiau kad vienišam menininkui daug sunkiau ginti savo profesinius interesus, pagaliau ir eksponuotis.
Linksmai nusiteikę parodos dalyviai grupės pavadinimą aiškina tuo, jog viską teko pradėti nuo „A”. Miglotą vardo versiją pateisintų grupės draugų įsitikinimas, kad pavadinimas – viso labo nieko nereiškiantis formalumas.
Neradus didesnių ekspozicijos bendrumų tenka atsigręžti į atskirus autorius. Gintaras Gesevičius – fantastinių pasaulių kūrėjas. Tapybinis pradas jo drobėse derinamas su sunkokomis išgalvotomis vaizdo konstrukcijomis. Pasakiškų objektų realumas, vizijų grafinis raiškumas paveikslus priartina prie bevardžių, bet intriguojančių iliustracijų. Šiltas ir subtilus koloritas vienija atskiras pasakojimo dalis į visumą, sukurdamas užburiantį akrilo tapybos jaukumą.
Elena Šaltytė-Lisauskienė. Atrodytų gaivališka, tačiau įsižiūrėjus – sumaniai valdoma ir subtili tapyba. Puikiai išnaudojamos potepio galimybės: nuo smulkaus ir briaunuoto iki švelniai aptakaus. Moteriškas jautrumas slopina, atrodo, tuoj prasiveršiančią ekspresijos agresiją. Eksponuoja, ko gero, gausiausią kolekciją. Kokybė šiuo atveju nenukenčia dėl kiekybės.
Vijos Tarabildienės kūryba kiek racionalesnė. Sumaniai organizuoja kompoziciją, balansuodama ant akvarelės technikos teikiamų improvizacijų ir sąmoningos savitvardos ribos. Jos tapybiniame audinyje svetimkūniu neatrodo net išlietos raidės. Technikos galimybių paieškos derinamos su senųjų ženklų formos ir prasmės interpretacijomis. Puiki jausmo ir logikos vienybė.
Vida Norkutė demonstruoja, atrodo, jautriausią santykį su realybe. Jos besvorėms abstrakčioms kompozicijoms netinka „tapybos” apibūdinimas. Akvarelės išlietos, atrodytų, neliečiant teptuku paviršiaus. Formos ir spalvos vos nuspėjamos, trapios kaip miražas. Išblukę vaizdai nukelia į nematerialų nuojautų pasaulį. Mažas formatas tik paryškina intymumo pradą.
Živilė Liugailaitė. Jos tapyba raiški ir emocinga. Galėtų tapti eskizu teatro dekoracijai ar net vitražui. Ekspresyvios spalvos ir iš rėmų besiveržiančios formos kupinos gyvybės ir jėgos. Paveikslai taip ir peršasi tapti itin agresyvios bendrovės įvaizdį formuojančio interjero dalimi. Samurajiška tematika ir rytietiškas plakatiškumas nesumenkina šio įspūdžio.
Vladas Lisaitis gerokai skiriasi nuo kolegų. Nepaisant kosminėmis erdvėmis alsuojančių pavadinimų, jo kūryba sunkiasvorė. Reljefine tapyba pavadinta technika labiau primena keraminį pano nei klasikinę drobę. Rupios, it iš molio drėbtos formos, glazūrai artimesnės spalvos kuria atšiaurų, kupiną negyvo metalinio blizgesio pasaulį. Autorius sąmoningai naikina gyvybės kibirkštis dėl visiško dekoratyvumo triumfo.
Grupės „A” paroda, be abejo, nepretenduoja į avangardines aukštumas. Jos nariai skirtingi, bet profesionaliai brandūs menininkai. Grupės dešimtmetį pažyminčioje ekspozicijoje nerasime ir drastiškų kūrybinių šuolių. Tai dėsningos ir nuoseklios kūrybinės raidos etapo demonstracija.