Oficialios politikų kalbos ar dalykiniai interviu ne visada atskleidžia tikruosius jų veidus ar vidų. LŽ pradeda „nepolitinį” politikų portretų ciklą, kuriame bandys padėti nors šiek tiek atsiskleisti ir žmogiškai, buitinei šiuo metu veikiančių politikų pusei.
Premjeras Gediminas Kirkilas visada buvo kiek netradicinis politikas. Jis vienas pirmųjų puikiai suvokė gerų santykių su žiniasklaida svarbą. Okupacijos laikais buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktoriumi, jis liko nomenklatūros priepirtyje – tik kalbų įvairaus rango funkcionieriams rašytoju, nesuskubusiu įsilieti į nomenklatūrinio gyvenimo pilnatvę, siejamą su pirtelėmis, medžioklėmis ir besaikėmis išgertuvėmis. Tačiau ir jo biografijoje pakanka įvairių mistifikacijų ar nutylėtų detalių: pradedant vaikystės istorijomis, baigiant šių dienų potraukiu „valstybininkams”.
Didis žmogus – Palivaika
Pirmieji prisiminimai apie būsimąjį premjerą siekia 1956-57 metus, kai mažasis Gediminas trumpomis kelnaitėmis lakstė po pokarinės sostinės Taurakalnį. Kaimynystėje gyvenusi Galina Dauguvietytė, iki šiol G.Kirkilą vadinanti „mylimiausiu kaimynu”, mena, kad daugiavaikėje šeimoje augę Kirkiliukai visada buvę prižiūrėti, trumpikės išskalbtos ir išlygintos, kiekvienas lopelis užadytas.
„Kai žiūriu didžiuodamasi į jį dabar, suprantu, kad ta švara, tvarka iš vaikystės, iš mamos”, – kalba G.Dauguvietytė. Tiesa, kai kurie jos pasakojimai jau įgauna tam tikrų mistifikacijos bruožų.
Tikroviškiausia istorija apie mažojo Gedimino pravardę. Karštomis vasaros dienomis būsimasis premjeras budėdavo ir laukdavo, kada atvažiuos gatvių laistymo mašina, o ją pamatęs garsiai šaukdavo: „Palivaika atvažiuoja!” Taip ir prilipusi jam toji Palivaika (laistyklė – rus.). Susirinkę vaikai turkšdavosi vandens srovėse.
Rasdavęs jaunasis Gediminas ir kitokių pramogų. „Ne paslaptis, kad po darbo susirinkdavome su kolegomis pas mane pavakaroti, ne paslaptis, išgerdavome, – prisimena G.Dauguvietytė. – Gediminas, stebėdavęs mano langus nuo tvoros, visam mūsų užkampiui rėkdavo: „Bėkite, bėkite, Dauguvietytė vėl švenčia!”
Kiek mįslingesnė paties G.Kirkilo G.Dauguvietytei esą pasakota istorija apie tai, kad legendinis teatro režisierius Borisas Dauguvietis, mėgęs pabendrauti su vaikais, vienąsyk uždėjęs ranką ant Gedimino galvos ir pasakęs: „Būsi didelis žmogus.” Pasak G.Dauguvietytės, jos tėvas jau matęs, kad iš to vaikio kažkas bus. Bėda ta, kad B.Dauguvietis mirė 1949 metais, o G.Kirkilas gimė tik 1951-aisiais.
Lemtingi pasirinkimai
Premjeras G.Kirkilas noriai sutiko pasidalyti savo karjeros vingiais, sunkia restauratoriaus ir prieštaringa partinio instruktoriaus dalia.
– Amplitudė tarp nebaigtų lietuvių kalbos ir literatūros bei partinių studijų gana plati. Kodėl rinkotės būtent šiuos mokslus?
– Pradėjau ir norėjau studijuoti mediciną. Tais laikais konkursai buvo tiesiog baisūs, man pritrūko vieno vienintelio balo, tačiau buvau priimtas kandidato statusu. Jau pradėjau lankyti paskaitas, bet rudenį buvau paimtas trejiems metams į sovietų laivyną. Grįžęs supratau, kad ilgus metus dieniniame skyriuje mokytis negalėsiu, nes jau buvo ūgtelėję broliai ir seserys, kuriuos tėvams vieniems buvo per sunku išlaikyti. Vienas bičiulis, su kuriuo jaunystėje žaisdavome futbolą, pasiūlė eiti dirbti restauratoriumi. Taip tapau auksuotoju, o šio amato mokėmės tiesiog dirbdami. Kartu iškilo ir išsilavinimo klausimas.
Lietuvių kalba atsirado todėl, kad mano mama buvo filologė, namie buvo savotiškas knygų kultas, turėjome dabar jau išsibarsčiusią, bet anuo metu nemažą biblioteką. Turėjau ir labai stiprią lietuvių kalbos mokytoją Laimą Abraitytę. Tad dirbau, neakivaizdžiai mokiausi. Ir pamenu, kad pirmame kurse nelabai turėjau ką veikti, nes rašiau be klaidų. Sunkiau jau buvo su dialektologijos ar akcentologijos mokslais.
Giliai širdyje tikėjausi, kad baigęs mokslus eisiu į žiniasklaidą, nes jau studijų metais buvau pradėjęs rašinėti. O ta partinė mokykla atsirado dėl labai pragmatiškos priežasties – jau buvau sukūręs šeimą, turėjome du vaikus, su jais gyvenome restauratorių bendrabutyje: 11 kvadratinių metrų, bendri sanitariniai mazgai ir virtuvėje bene 15 kaimynų trindavomės. Dėl formalių priežasčių buvau išmestas iš buto gavimo eilės, tačiau jau laivyne buvau įstojęs į Komunistų partiją, jau buvo tekę sėdėti „rajkomų” prezidiumuose. Tai man ir patarė: stok į aukštąją partinę, pasimokysi ir gausi butą. Taip galų gale ir nutiko.
– Yra garsus J.Brodskio posakis, esą jei valstybių vadovai būtų renkami pagal tai, kokias knygas skaito, pasaulis būtų daug geresnis. Kokios knygos formavo jūsų pasaulėžiūrą, kokios šiuo metu guli ant jūsų stalo?
– L.Abraitytė ne tik reikalavo perkrimsti kuo daugiau knygų, bet duodavo ir kur kas platesnį meno, pasaulio suvokimą. Mes tiesiog būdavome įtraukiami į kūrybą – turėdavome rašyti eilėraščius, esė. O šiaip esu perskaitęs visą įmanomą klasiką. Literatūros hierarchijos viršuje – J.Joyce’as, F.Dostojevskis, F.Kafka, M.Proustas. Tokiose aukštumose klaidžiojome, gaudėme ką tik galėjome perskaityti. M.Prousto ilgą laiką buvo išversta tik viena knyga, tačiau rusai vertė nepalyginti daugiau, skaitydavau ir lenkiškai. Pamenu, kaip gavome ir per rankas leidome klaikiai prastos kokybės M.Bulgakovo „Meistro ir Margaritos” kopiją, kuri dar kažkodėl ir žibalu dvokė. Kai dabar matau, kokios geros knygos pasirodo, kokiais mažais tiražais, kaip jų mažai nuperka, tai truputėlį liūdna.
Dabar jau retai berandu kokios intelektualios klasikos, kurios nebūčiau skaitęs. Dabar man labai aktuali anglų kalba, nes ja tenka daug bendrauti, tai aš daug skaitau būtent angliškai. Ant stalelio šalia lovos šiuo metu guli Hernando de Soto „The mystery of capital”. Tai psichologinė-ekonominė esė, kuris mums įdomi tuo, kad nagrinėja pereinamųjų ekonomikų iš socializmo į kapitalizmą problemas.
– Dideliais tiražais kopijuojamos jūsų partijos kolegos V.Petkevičiaus „Durniškės”, kurioje jūs vaizduojamas veik kaip mafiozas. Ar tai artima tiesai, ar kerštas, nes jųdviejų veiklos metodai, kai abu darbavotės Seime, dažnai gerokai skirdavosi?
– V.Petkevičiaus rašliavos mistifikacijos man visiškai neįdomios, nes tuo jis užsiima seniai ir rašo ne tik apie mane, bet ir apie A.Brazauską, savo kolegas rašytojus. Bet žmonėms vis dar patinka įvairios paskalos, mistifikacijos. Apmaudu, kad rimtos literatūros skaitymas, jos aptarimai tapo nebemadingi, nustumti į šalį internetų. Šis laikas ir socialiniu požiūriu nėra labai palankus žmonėms, nes daugelis labiau rūpinasi materialiniais dalykais. Bet tai yra laikina.
Svetimas nomenklatūrai
– Minėjote, kad gana jaunas sėdėdavote partiniuose prezidiumuose. Bet susidaro įspūdis, kad jūsų neįtraukė svarbi nomenklatūrinio gyvenimo pusė – pirtelės, medžioklės būreliai, kai pobūviuose buvo sprendžiamos ir įvairios valstybinio ar net tarptautinio masto problemos?
– Tikrai nebuvau įtrauktas. Pirmiausia todėl, kad buvau išauklėtas savo šimto metų sulaukusios senelės: iki trisdešimties metų nevalia nei gerti alkoholio, nei rūkyti. Aš tai pradėjau daryti net gerokai vėliau – keturiasdešimties. Kaip visiškai nevartojantis alkoholio aš tuose susibūrimuose buvau absoliučiai netinkamas. Juk žinote, tais laikais pagrindinis produktas buvo degtinė.
Be to, aš sportavau, ilgai žaidžiau įvairiuose futbolo klubuose. Šeima ir mokslai taip pat neleisdavo pramogauti. Po vieno plenumo net buvo kilęs didelis konfliktas, sukėliau pasipiktinimą, kaip čia dabar negeriu kartu. Tad aš tų balių paprasčiausiai vengdavau ir neidavau į juos.
Kitas dalykas, aš niekada nebuvau aukštas nomenklatūros atstovas. Buvau tik instruktorius, rašydavau kalbas, o tokių žmonių į sekretorių lygio vakarėlius niekas ir nekviesdavo. Mano visa karjera paremta tuo, kad aš rašiau. Be to, tai gerai dariau tiek lietuviškai, tiek rusiškai, o tuo metu to reikėjo.
Medžioti, tiesa, kelis kartus buvau kviečiamas, bet šios pramogos niekada nemėgau.
– Sudarote įspūdį asmens, kuris ir gana kritiškose situacijose sugeba susitvardyti, per daug nedemonstruoti emocijų. Kas jus galėtų išvesti iš pusiausvyros, iš kantrybės?
– Nežinau, kas mane išvestų iš pusiausvyros. Ta pati senelė mus, berniukus, auklėjo, kad mergaitės gali pulti į visokias isterijas, o jūs, vyrai, – ne. Tad esu taip išauklėtas, tai gavau su motinos pienu. Be to, gyvenime būta labai daug išmėginimų. Toje pačioje kariuomenėje, laivyne būta daug ekstremalių situacijų, ne sykį teko susidurti su šalia buvusių draugų mirtimi, buvo labai nepalankių situacijų man pačiam. Kai tokius egzistencinius dalykus esi matęs ar patyręs, tai visa kita, tai, kas dabar vyksta mūsų viešojoje politikoje, nesukelia didelių emocijų proveržių. Mes ir šiaip esame perdaug emocingi, turime įgauti daugiau racionalumo. Tai ir stengiuosi daryti, taip elgtis.
Per mažai laiko pomėgiams
– Kalbama, kad žmonės, kurie laiko šunis, yra linkę patys valdyti, o kačių savininkai yra labiau valdomi. Jūsų šeimoje, skirtingai kitų valstybės vadovų, auginančių šunis, senokai gyvena katė, tad peršasi išvada, kad…
– Tai visiškas atsitiktinumas ir niekaip su manimi nesusijęs. Tiesiog sūnus neįtikimai seniai, prieš 23 metus, gatvėje rado kačiuką, kuris buvo nuostabiai gražus. Būtų radęs šuniuką, tai turėtume šunį. Tikrai nežinau, ar šunys ir katės turi kokių išskirtinių bruožų, ar tai tik mitai. Aš su tuo gyvūnu esu mažiausiai susietas, nes tik tada, kai žmonos nebūna namie, privalau jį pašerti. Žinoma, kartais smagu, kai katė pasibraižo palei kojas, primena, kad sugrįžai į buitinį gyvenimą, kuriame mažiau problemų. Nors specialiai skirti jai dėmesio neturiu kada, kai kurie katės bruožai – nepriklausomumas, savarankiškumas – tikrai imponuoja.
– Kaip vertinate konservatorių pokštą sukurti jų kontroliuojamą tinklalapį „kirkilas.lt”?
– Tiesą sakant, net nebuvau jame apsilankęs ir manęs tokie dalykai neerzina. Neerzina ir internautų komentarai, nors labai įvairių, net užgaulių pasitaiko, jie atspindi tam tikros visuomenės dalies nuomonę. Manau, kad tas, kuris ryžtasi eiti į politiką, viešąjį gyvenimą, turi su tokiais dalykais susitaikyti. Dar pačioje karjeros pradžioje kartais kildavo ginčų su žurnalistais, kad ne taip parašę, ne taip paklausę, tačiau dabar net mintis nekyla to daryti. Net neprašau, kad man iš anksto klausimus siųstų, nes jei ko ir nežinosiu, tai taip ir pasakysiu.
– Neblogai išgarsinote du savo laisvalaikio pomėgius, kai su buvusiu ministru Žilvinu Padaiga žaidėte stalo tenisą, o pralaimėjimo atveju žadėjote atsisakyti pypkiavimo. Tačiau susidarė įspūdis, kad šiek tiek maustėte visuomenę žinodamas, kad esate pranašesnis už priešininką…
– Tikrai nežinojau, kaip žaidžia Ž.Padaiga, tad ir lažybų baigtis nebuvo aiški. Tiesiog rizikavau, o tai daryti teko ne vieną kartą. Prieš referendumą dėl narystės ES susilažinau su Aleksandru Abišala, kad nusiskusiu barzdą nesėkmės atveju. O tas lažybas jis ekspromtu sugalvojo per vieną TV laidą, kurioje kartu dalyvavome, nes ji jam pasirodė klaikiai nuobodi.
O rūkyti pralaimėjus būtų tekę mesti, nes tikrai slapčia nuo kitų akių nebūčiau traukęs pypkės. Tad nežinau, ar tai būtų skausmingas praradimas, nes dar nesu to bandęs daryti.
Prezidentystė – vėliau
– Ar ne per drąsiai esate teigęs, kad tikrai net
neturite prezidentinių ambicijų? Esą tai tik žurnalistų spėlionės? Gal politinių oponentų baimė?
– Kaip manęs klausia, taip ir atsakau: dabar tokių ambicijų neturiu. Yra politikų, kurie atkakliai, nuosekliai, bet kokiomis priemonėmis siekia to posto. Aš tokių atkaklių nuostatų tikrai neturiu. Aš nesakau, kad nedarau karjeros, bet ji turi būti daugiau ar mažiau nuosekli ir pagrįsta. Vienas dalykas, kad dėl tam tikrų sutapimų, atsitiktinumų tampi vadovu, premjeru. Tiesa, Lietuvoje yra buvę premjerų, kurie prieš tai niekada nėra buvę ministrais. O reikėtų tas valdymo grandis pereiti nuo pačių apačių.
Ši mažumos Vyriausybė turi tiek daug iššūkių ir darbo, kad galvoti apie kažkokias prezidentines ambicijas nelieka net laiko. Tokių ambicijų tikrai neturiu – reikia turėti pakankamai ambicijų, kad vadovautum šitai Vyriausybei. Čia visos ambicijos ir išsieikvoja.
– Esate sakęs, kad „visi padaro klaidų, tačiau kūryba ir veikimo laisvė tai visada atperka”. Premjero postas tas minėtas laisves turėtų gerokai riboti?
– Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, tikrai kiekvieną dieną žaisčiau tenisą ar važiuočiau žvejoti. Dabar to negaliu net savaitgaliais daryti.
Žinoma, darbotvarkės, grafikai labai varžo, tačiau premjero ar ministro darbe yra labai daug kūrybos. Niekas juk nepasako tiksliai, kaip spręsti problemas, kurių čia apstu. Su kūryba susijęs dar vienas dalykas – intuicija, nes nėra nė vienos problemos, kur gali gauti absoliučiai visą informaciją. Dabar visus jaudina pasaulinių finansų rinkų rūpesčiai. Turime mes Finansų ministeriją, turime įvairių analitikų, patarėjų, tačiau galų gale vis tiek lieki vienas ir turi pasirinkti reikiamą sprendimą. Todėl ir, regis, sociologas Maksas Vėberis kadaise niekaip negalėjo nuspręsti, kokia profesija tinkamiausia politikui: teisininko, ekonomisto, politologo? Taip ir nepavyko nuspręsti. Sociologija to nerodo. Ir ką tai reiškia? Reiškia, kad turi būti tam tikrų įgimtų savybių, gebėjimų pasinaudoti informacija, prognozuoti įvykių eigą, tam tikrų strateginio ir taktinio mąstymo bruožų. Tad politikoje kūrybos labai daug, ji tikrai nėra vien bohemos sritis, kai lėbaujama kavinėse.
– Tas išvardytas savybes, reikia suprasti, turite, tačiau gal drįstumėte išvardyti ir kokius nors savo trūkumus, tai, ko gyvenimas ir patirtis dar neišmokė?
– Būčiau labai prastas politikas, jei tuos trūkumus jums atskleisčiau. Apie tai tegu galvoja mano oponentai.
——————————————————————————–
LŽ kreipėsi į kelias dešimtis įvairių frakcijų Seimo narių prašydama prisiminti ryškesnius įspūdžius apie G.Kirkilą, jo laimėjimus ar ryškiausias klaidas. Į kvietimą atsiliepė trejetas:
Rimantas SMETONA: „Atsakysiu trumpai ir tiesiai: nuo to laiko, kai Gediminas Kirkilas išlindo iš už A.Brazausko nugaros, jis man neatrodo simpatingas. Jis buvo savo vietoje, buvo tinkamas ir naudingas partijos viešiesiems ryšiams, rinkimų kampanijoms organizuoti, tačiau antro ar trečio žmogaus valstybės valdžioje vaidmeniui G.Kirkilas yra per silpnas. Jo dažnai net neslepiamas irzlumas, panieka nebičiuliams, savo reikšmės pervertinimas byloja apie tam tikrus jį veikiančius kompleksus, apie jo padėties netikrumą, netvirtumą, apie nepasitikėjimą savimi ir savo aplinka. Jis žino, kaip ir kodėl pateko į premjero kėdę, todėl žino, kaip greitai gali jos netekti – tų pačių jėgų, jį ten pasodinusių, valia. Akivaizdus to įrodymas – G.Kirkilo pasiaukojama kova su dujų kainų reguliavimu. Žinodamas, kad kainos neišvengiamai kils, kaltininkus suranda ne „Gazprom”, o Seime ar Kainų reguliavimo komisijoje… Arba darbo grupės V.Pociūno žūties tyrimui sudarymas – lyg ir gudrus ėjimas, betgi koks apgailėtinai nedoras…
Tiesa, yra už ką G.Kirkilą ir pagirti: už atkaklumą ir atvirumą įgyvendinant naujosios nomenklatūros klano šedevrą – 2K. Jei ne 2K, tai kaip po patirtų sukrėtimų išsilaikytų tiek metų regztas ir puoselėtas „valstybininkų” voratinklis? Kas būtų šiandieną G. Kirkilas be Andriaus Kubiliaus konservatorių paramos? Gal tik partijos rinkimų štabo vadovas…”
Gintaras STEPONAVIČIUS: „Tapęs premjeru G.Kirkilas netrukus pademonstravo, kad yra patyręs politikas ir deramai pasirengęs imtis tokių atsakingų pareigų. Neabejotinai pravertė ilgametė patirtis ir politikos virtuvės išmanymas. Po Algirdo Brazausko eros G.Kirkilas atrodo atviresnis, dinamiškesnis ir konkretesnis politikas, pats puikiai suvokiantis viešųjų ryšių svarbą ir sėkmingai tuo besinaudojantis. G.Kirkilui tai sekasi.
Tačiau medaus mėnuo/metai baigėsi, ir šalia sklandaus bei atviro kalbėjimo kuo toliau, tuo labiau į akis krinta premjero nenoras imtis rimtesnių problemų sprendimo. Ten, kur painesnis mazgas, reikalaujantis politinės valios demonstravimo, gebėjimo įtikinti savo partijos ir koalicijos partnerius, ten premjero bagažas tikrai kuklus. Per vienus metus, likusius iki Seimo rinkimų, G.Kirkilui teks įrodyti, kad jis ne tik laviruojantis, rūpestingas ir daug žadantis, bet ir valingas, žodį sprendimais paverčiantis Vyriausybės vadovas.”
Algimantas MATULEVIČIUS: „G.Kirkilas nusipelnė pagyrimo už diplomatinį sugebėjimą laviruoti tarp įvairių politinių srovių ir plataus politikų nuomonių spektro bei mūsų valstybės socialinių grupių interesų. Tai pirmas mažumos Vyriausybės premjeras, dėl kurio sugebėjimų ši Vyriausybė dirba jau antrus metus.
Vadovavimo Vyriausybei laikotarpiu atsiskleidė ir nemaži veiklos trūkumai. Jam pritrūko drąsos ginant ne šešėlinio klano, o valstybės interesus. Tai ypač išryškėjo atliekant Seimo NSGK tyrimus dėl V. Pociūno žūties ir VSD veiklos, kai premjeras viešai niekino konstitucinę priedermę atliekančius Seimo kolegas bei gynė A.Pocių ir A.Janušką (pastarąjį dar tebegina). Kilus tarnybinių butų skandalui A.Pociaus ne tik nepasmerkė, bet net teigė, kad jis ir toliau turi dirbti valstybės tarnyboje.
Pasigendu premjero dalykiškumo ir ryžtingumo sprendžiant esmines šalies gyvenimo problemas. Ilgai delsė ir neišsakė savo pozicijos, kai Konstitucinio Teismo pirmininkas primetė visai tautai pražūtingą sprendimą dėl dvigubos pilietybės atsisakymo. Juk įgyvendinus tokią nuostatą Lietuva bus sunaikinta ir be karo. Mano manymu, teisės aktai, reglamentuojantys pilietybės teisinius santykius, turėtų sudaryti sąlygas Lietuvos išeivijai tiek integruotis į jų rezidavimo valstybės politinį ir visuomeninį gyvenimą, tiek išlaikyti tęstinius santykius su Lietuva, nes nedidelės valstybės išlikimas istorinėje perspektyvoje ir toliau priklausys nuo mūsų visų vieningumo.”