Vieni jį vadina žodžio alchemiku, kiti – masinės kultūros fenomenu, tačiau niekas nesiginčija, jog Paulas Koelho yra pats skaitomiausias ir pats įtakingiausias šio šimtmečio rašytojas.
P. Koelho sako, kad visos jo knygos – tai jo paties sielos judesių atspindžiai. Šį mėnesį 60-metį švenčiančio rašytojo likimas išties labai spalvingas. Maištingą paauglį, nenorėjusį sekti tėvo inžinieriaus pėdomis, gimdytojai tris kartus tramdė gydymu elektrošoku psichiatrinėje ligoninėje. Po to P. Koelho tapo hipiu, vartojo narkotikus, praktikavo juodąją magiją, rašė tekstus dainoms, tris kartus sėdėjo kalėjime ir buvo kankinamas, keturis kartus vedė ir tris kartus išsiskyrė. Vėliau jis atsivertė į katalikybę ir savo dvasinius ieškojimus aprašė knygoje „Alchemikas”, kuri tapo pasauliniu tūkstantmečių sankirtos simboliu.
Jūsų knygos gerina populiarumo rekordus visame pasaulyje, sakoma, kad jos turi itin didelį poveikį, tiesiog magišką. Tuo pat metu kritikai rašo, kad jos yra naivios, padrikos, nieko nauja literatūrai neduoda…
Manau, kad esu avangardistas. Kalba, kuria rašau, yra šiuolaikiška. Rašau tiesmukai, bet ne paviršutiniškai. Visi gali mane suprasti. Manau, kad tai yra revoliucija.
Revoliucija? Ar paprastumas yra avangardas?
Žmogus nuo pasaulio pradžios pasakoja tik keturias istorijas – apie meilę tarp dviejų žmonių, apie meilę tarp trijų žmonių, apie kovą dėl valdžios ir apie kelionę.
Avangardiška yra žiūrėti į dabartį šiuolaikiškomis akimis, grįžti prie paprastos kalbos, kuri buvo pamiršta.
Kaip jums atrodo, kas žmones gena iš namų į kelią?
Mano knygoje „Alchemikas” piemuo keliauja ieškoti lobio į Egipto piramides. Jis praeina ilgą kelią. Atranda lobį ir save. Keliai, kurie mus traukia, veda į nežinomybę. Kelionė – nuostabus būdas pažinti save, prisiminti savo tikrąjį aš. Įprastas gyvenimas, kuriame atrodo viskas žinoma ir suprantama – tai egzistavimas tarp sienų, kurias mes patys ir visuomenė nuolat statome.
Kelionė padeda įveikti tiek išorines, tiek vidines sienas. Kelyje esi priverstas pasitikėti žmonėmis, nes net nepažindamas jų esi nuo jų priklausomas.
Kokios vietos jus traukia labiausiai?
Aš myliu kalnus. Galbūt todėl, kad gimiau ir visą gyvenimą praleidau vandenyno pakrantėje. Kalnai man – vyriškumo pradas – stiprybė, veržimasis į aukštybes. Kad atgaučiau pusiausvyrą, keliauju prie jūros, prie vandens. Vandens tėkmėje, kaitoje, švelnume slypi moteriškumo pradas. Jūra ir kalnai man – simboliai, kurie padeda laikytis savojo kelio. Einant juo man reikalinga tiek disciplina ir užsispyrimas, tiek lankstumas ir sugebėjimas prisitaikyti.
Buvote keturis kartus vedęs. Kiek kartų žmogus gali savo gyvenime patirti tikrą meilę?
Būti vedusiam ir išlaikyti meilę – labai sudėtinga. Gyventi drauge labai sunku, nes santuoka tai neišvengiamas, nuolatinis griovimo ir kūrybos procesas.
Kas tai yra meilė?
Mistika, paslaptingas magnetizmas, kuris nuolat traukia žmones vieną prie kito. Meilė – tai toks jausmas, kuris neturi savybės kaupti. Nauja meilė nieko nepaima iš senos meilės patirties. Su Kristina mes vedę jau 22 metus. Tai mano ketvirtoji žmona. Tikiuosi, kad ji liks su manimi iki paskutinės gyvenimo dienos. Tai vienintelis dalykas, kurio noriu… Tačiau aš nežinau. Aš nieko nežinau.
Jūsų knygas skaito milijonai žmonių visame pasaulyje, o jūs sakote, kad nieko nežinote…
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau savo gyvenime, skamba taip: „Nieko nepriimk kaip būtinybės.” Tau gali atsitikti bet kas ir bet kada. Vienintelis dalykas, kuri aš tikrai žinau, – tai, jog viskas kinta.
Prieš keletą dešimtmečių jūs buvote tikras revoliucionierius. Kaip vertinate pasaulio civilizacijų, religijų konfliktus šiandien?
Šiandien mes stebime naujos žmonijos sąmonės formavimąsi ir tai, pasirodo, – labai skausmingas procesas, tačiau jis – neišvengiamas. Kaip pasakė garsus prancūzų rašytojas ir filosofas Andrė Morua: „Kitas amžius bus dvasingumo amžius, arba jo nebus iš viso.”
Dabartis reikalauja naujo realybės suvokimo, reikalauja žiauria logika pagrįstus veiksmus keisti lankstumu, gailestingumu ir nuolankumu.
Apie kokį dvasingumą mes kalbame, kai po rugsėjo 11-osios pasaulyje prasidėjo tikras karas prieš terorizmą, už tikrąsias civilizacijos vertybes…
Rugsėjo 11-ąją, kai buvo atakuoti pasaulio prekybos centro bokštai, pasaulis pamatė giluminių procesų, kurie vyksta pastaraisias metais, rezultatą. Šio proceso tendencijas ir galią buvo galima numatyti pagal grandiozines manifestacijas Genujoje, emigracijos iš Trečiojo pasaulio šalių į Europą augimą ir kitus ženklus. Tačiau tik po rugsėjo 11-osios katastrofos visi krūptelėjo: „Dieve, kas vyksta?” Amerika leidosi įtraukiama į mūšį svetimame lauke ir atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Superšiuolaikiškais ginklais Bušas bombarduoja šalis, kurios dar gyvena viduramžiuose. Tai siurrealistiška… Ko gero, pinigų, išleistų vienai raketai į Afganistaną paleisti, būtų užtekę pamaitinti šiuos nelaiminguosius. Amerika žaidžia baisų žaidimą.
Kaip jums atrodo, kas bus toliau?
Nežinau. Aš ne pranašas ir ne mokytojas, aš tik brazilų rašytojas, rašantis portugališkai. Aš tik darau tai, ką noriu ir privalau daryti. Siekiu išlikti savimi.
Privalau kalbėti ir kovoti už gailestingumą ir kantrybę. Aš katalikas, parašęs knygą apie islamą („Alchemikas”) ir knygą apie judaizmą („Penktasis kalnas”). Man atrodo, jog supratau, kad visos religijos veda į vieną tikslą. Savojo dvasinio kelio pasirinkimas – kiekvieno iš mūsų atsakomybė už kitus žmones. Deja, dauguma žmonių gyvena nesąmoningai, tarsi jų veiksmai nepriklausytų nuo jų valios ir atsakomybės. Pasirinkę šį kelią žmonės praranda save ir atsiduria ties susinaikinimo riba.
Kaip išdrįsti priimti sprendimą? Atrasti tikrąjį savo „aš”?
Galiu kalbėti tik apie save. Buvau eilinis žmogus, kuris kiekvieną dieną ėjo į darbą, užsiėmė neįdomiais ir nereikalingais dalykais vien todėl, kad „taip priimta”. Vieną dieną sustojau ir pasakiau sau: „Paulo, stop! Užsiimk tuo, kas tau įdomu ir svarbu” Taip aš tapau rašytoju.
Kada tai įvyko?
Man buvo 35-eri. Taip, man atrodė, kad sulaukus tokio amžiaus per vėlu keistis. Kažkas patarė man leistis į piligriminę kelionę į šventą Santjago Kompostela miestelį Ispanijoje. Tai buvo 80 kilometrų kelias pėsčiomis per šventas katalikams vietas. Kelyje suvokiau: arba pamirštu tai, apie ką svajojau, arba pradedu eiti dvasingumo keliu dabar. Ir sėdau rašyti savo pirmąją knygą „Piligrimas”.
Kas, jeigu nebūtumėte taip nusprendęs?
Aš nors ir rašytojas, kurio žodyne daug žodžių, tačiau nežinau žodžio „jeigu”.
P. Koelho knygos lietuvių kalba:
„Penktasis kalnas”, 1998 m., 2004 m.
„Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama”, 2000 m.
„Veronika ryžtasi mirti”, 2001 m.
„Demonas ir panelė Prym”, 2002 m.
„Šviesos kario vadovas”, 2003 m.
„Alchemikas”, 2004 m., 1997 m., 2000 m., 2001 m., 2003 m.
„Vienuolika minučių”, 2004 m.
„Zahiras”, 2005 m.
„Piligrimas”, 2007 m.