Akordeonistas beveik nekvėpuoja, kai groja

Klaipėdietis akordeonistas Žygimantas Laurinavičius mielai groja ne tik koncertų salėse, bet ir pajūrio gatvėse bei aikštėse. Save vadinantis iš prigimties romantiku, grodamas jis mėgsta žiūrėti žmonėms į akis, matyti jų reakciją į muziką, kurią pats dievina.

Šiąvasar šventęs 60-ąjį gimtadienį, kuris beveik sutapo su koncertinės karjeros 20-mečiu, muzikantas tik šiemet išleido savo pirmąją kompaktinę plokštelę romantišku pavadinimu „Bohemian accordeon“. Sako, nebuvę kur skubėti. Anot jo, svarbiausia – groti. „Man tai – sielos muzika“, – prisipažino Žygimantas.

– Kada tai pajutote?

– Kai pradėjau mokytis muzikos Tauragės muzikos mokykloje pas Nijolę Jautakienę. Puiki pedagogė, beje, dainininkės Gintarės Jautakaitės mama. Ji dabar vadovauja Kauno sakralinio giedojimo mokyklai.

Mano senelis tarpukariu turėjo orkestrą, pats jame grojo. Mama turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti. Mano vaikystėje akordeonas buvo vienas populiaresnių muzikos instrumentų. Bene prieinamiausias.

– Kaip būdamas tauragiškis atsidūrėte Klaipėdoje?

– Tauragėje baigęs aštuonias klases ir muzikos mokyklą, atvažiavau stoti tuo metu į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Labai norėjau toliau mokytis muzikos. Tokių kaip aš buvo gal penkios dešimtys, o į akordeono klasę priėmė tik tris. Bet aš jau tada grojau Mocarto „Turkų maršą“. Jis man ir padėjo įstoti.

Tais laikais visai nebuvo pedagogų, kurie būtų akordeonistai profesionalai. Bet mano pedagogas kontrabosininkas Stasys Girčius, amžiną jam atilsį, buvo šviesus žmogus, eruditas, puikiai orientavosi muzikoje. O aš labai stengiausi būti geras mokinys. Besimokydamas Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1967-aisiais laimėjau savo pirmąjį konkursą – Lietuvos jaunųjų atlikėjų pasirodyme nuskyniau pirmąją vietą. Kiek buvo džiaugsmo!.. Baigdamas mokslus Klaipėdoje, jau daug koncertuodavau. Kai įstojau į konservatoriją Vilniuje, ir vėl pasisekė – tuomet ji vienintelė šiapus Baltijos turėjo akordeono skyrių, kartu mokėsi estai ir latviai. Mums dėstė nuostabus pedagogas Albertas Baika.

– Ar ne todėl ir pats tapote muzikos mokytoju?

– Ir todėl. Jau 30 metų mokytojauju, dėstau akordeono specialybę Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje. Pasigirsiu: šiemet mano mokinys Mindaugas Želvys tapo šalies jaunųjų akordeonistų konkurso, kuriame varžėsi beveik 500 dalyvių, diplomantu.

– Sunku dirbti su vaikais?

– Nelengva. Reikia atsidavimo. Iš savo patirties žinau, su vaikais reikia taip laviruoti, skirti jiems daug dėmesio, kad susidomėjimas muzika nepraeitų. Jos mokytis jie ateina spindinčiomis akimis. Norisi tą spindesį išsaugoti. Kad tą muzikos troškimą jie įsidėtų į širdis ir turėtų visą gyvenimą.

– Matau Jus nuolat koncertuojantį – tai „Petit Marseille“ restorane, tai „Frydricho pasaže“, tai Teatro aikštėje, prie „Taravos Anikės“. O namie grojate? Kada repetuojate?

– Namie kasdien groju po keturias -penkias valandas. Kasdienis trenažas muzikantui būtinas. O repetuoju ir koncertuoju dažniausiai ne vienas. Esu grojęs su Petru Vyšniausku, koncertavome su Stepu Januška. Bet dažniausiai mūsų komanda – tai sintezatoriais grojantis Petras Mikutis, pianistas Saulius Šiaučiulis, smuikininkai Zigmas Brazauskas ir Juozas Staniulis. Su saksofonininku Mindaugu Šlečkumi ir dainininke Reda Strikšaite sukūrėme grupę „Temix“ – dažnai koncertuojame tryse.

– Kuo ypatingas muzikavimas akordeonu?

– Gal girdėjote, kad dar visai neseniai, taip pat ir mano studijų laikais, Lietuvoje akordeonistai grodavo tik stovėdami. Dabar jau leidžiama atsisėsti.

Akordeonas – sunkus instrumentas. Norint jį suvaldyti reikia daug fizinės jėgos. Kai groju, net sutrinka kvėpavimas. Beveik nekvėpuoju. Gal pastebėjote, kad po kūrinio būnu uždusęs, reikia bent minutės, kad atsigaučiau.

– Ką labiausiai Jums patinka groti?

– Nepatikėsite, kai studijavau, visąlaik norėjau perstoti į fortepijono klasę. Net Vilniaus konservatorijoje. Buvau net paruošęs Listo antrąją „Vengriškąją rapsodiją“.

Atkalbėjo mama. Bet ir dabar mėgstu groti ne tik akordeonu, bet ir fortepijonu. Man labai patinka Bachas. Akordeonu – prancūzų muzika. Ji tokia betarpiška, melodinga, lengva ir žaisminga!.. Prieš porą savaičių skrisdamas namo iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvau užsukęs į Paryžių – pažiūrėjau, kaip prancūzų akordeonistai groja visur – prie Senos, gatvėse, metro traukiniuose… Šiąvasar buvau festivalyje Austrijoje – grojau bendruose projektuose. Tai buvo pramoginis renginys, ir akordeono muzika – pramogai. Nemanau, kad tai blogai. Jos tokia – laisva prigimtis.

– O ką veikėte Amerikoje?

– Aplankiau dukrą. Turiu JAV vizą dešimčiai metų. Kas vasarą skrendu bent mėnesiui pas ją. Labai pasiilgstu. Dukra baigė Bostono universitetą ir tame mieste dabar dirba. Pagal specialybę. Ji – verslo vadybininkė.

– Nekyla noras pasilikti ten?

– Ne. Kol kas ne. Dar neatsisėdau ant kelmo ir neapmąsčiau, ką veiksiu ateityje. Darbo ir čia turiu pakankamai. Kaip jau minėjau, man svarbiausia – groti. Ir kad būtų žmonių, kurie klausosi. Kai matau degančias jų akis, užmirštu, kad turiu kvėpuoti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Akordeonistas beveik nekvėpuoja, kai groja"

  1. saulius siauciulis

    Labai puikus issamus ir gyvybingas kolegos Zygimanto interviu… stai ir Jo puikaus kaipediecio pramog muzikos atlikejo ir puikaus pedagogonetiketai siandien Netekome! Tavo atliekama Subtiliai akordeonu Muzika daznai skambes mumyse! Ilsekis dangaus aukstybese! kolega saulius piano

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.