Kaip sakė išminčius: „Manęs negąsdina artėjanti mirtis, mane liūdina gyvenimo pabaiga”.
Kalbu apie aklavietę, į kurią mus, daugiau nei 60 sulaukusius žmones, veda valstybė ir jos „humaniška” politika. Keletas žodžių apie mūsų gėdingą savižudybių rekordą ir kaip jį pasiekti.
Gimiau po karo. 1962 metais šešiolikmetis paauglys išplaukiau į jūrą 2 klasės jūreiviu. Gerai, kad Tolimuosiuose Rytuose į tokius teisęs pažeidimus žiūrėjo pro pirštus. 1947 metais likimas mane atnešė į Klaipėdą. Nuo to laiko čia ir gyvenu. Tačiau taip išėjo, kad iki 1993 metų teko dirbti Murmanske, o nuo 1994-ųjų dirbu užsienio laivuose.
Baigęs porą gerų mokyklų, tapau kapitonu, kuriuo dirbu ir šiandien. Pasiekiau ir amžių, kai vis sunkiau rasti darbo, net ir gerai mokant anglų kalbą ir turint aukščiausios kvalifikacijos diplomą. Iš viso to matyti, kad nepriklausomai Lietuvai aš taip ir nesugebėjau padirbėti. O svarbiausia priežastis – saujelė aferistų iššvaistė savo galingą žvejybos laivyną, o jiems padėjo ministrė pirmininkė, pareiškusi, kad mūsų mažai šaliai didelis žvejybos laivynas nereikalingas. Tikriausiai jai labiau patinka kumpiai.
Tačiau žuvis – ne tik maistas, bet ir pinigai, tvirta valiuta šaliai, neturinčiai gamtinių išteklių. Ne veltui sakoma, kad moteris neturi įžvalgos.
Jeigu nedirbau laisvai Lietuvai, nemokėjau ir „Sodrai”. Jeigu neturiu „Sodros” knygelės, tai ir pensija bus minimali. Visi žino, kad už ją ir katės neišmaitinsi.
Galite paklausti, kodėl nemokėjau savo noru. Todėl, kad turiu kolegų, kurie daugelį metų kas mėnesį mokėjo po 400 litų, o priedo gavo – 14.
Šiandien bendras mano darbo stažas – 45 metai, po poros metų turėčiau išeiti į pensiją. Pagal šiandieninę situaciją išėjimas į pensiją – kelias į sąvartyną (girdėjau, kad ir ten konkurencija). Yra dar vienas kelias, kurį daugelis pasirenka, – savižudybė. Tai baisu, bet ne taip gėdinga, kaip atsidurti šiukšlyne.
Plaukiojęs po pasaulį, daug ką regėjau. Pavyzdžiui, vokiečių senutės pensininkės su nuostaba žvalgosi po Tokijo gatves, o japonų senukai, apsikarstę fotoaparatais ir vaizdo kameromis, fotografuoja Majamį. Jie tai gali už savo pensiją. O mes? Mums kad tik kefyrui užtektų!
Pagrindinė Afrikos valstybė – Kabo Verdė (300 tūkstančių gyventojų). Šioje dotacinėje valstybėje gyvena mano bičiulis, buvęs radijo inžinierius, pernai dėl osteochondrozės išėjęs į pensiją. Jo pensija – vos 2 500 JAV dolerių. Tai 70 proc. jo paskutinio atlyginimo. O kiek pas mus procentų? Jaučiamas valstybės rūpestis – ji netgi geriamąjį vandenį gamina iš vandenyno, nes nėra gėlų vandens telkinių.
Mūsų įstatymų kūrėjai net negalvoja apie aukščiausią savižudybių ir emigracijos lygį šalyje. Jie turi savų rūpesčių – prastumti kam nors naudingus įstatymus bei tarppartines rietenas. Reikia įvertinti deputatą Vaclavą Stankevičių. Jis kiek galėdamas gina jūrininkus. Deja, neturėdamas kitų deputatų paramos, jis gali nedaug.
Vilnius – sausumos miestas. Ten nedaugelis prisimena, kad jūrininkas – labiau pasaulio nei kokios nors konkrečios šalies pilietis. Jūrininkas materialines vertybes kuria žmonijai, o tik po to savo mažai šaliai, kurioje beveik nebūna. Netgi savo namuose jūrininkas labiau vertinamas kaip rėmėjas, o ne kaip šeimos galva. Dar admirolas S.Makarovas sakė, kad jūroje mes – namuose, krante – svečiuose. Kodėl gimtasis krantas toks nesvetingas?
Prieš 5-6 metus mūsų žiniasklaida triumfavo, kad „Sodra” patiria milijoninių išlaidų pensijų didinimui. Deja, tas patosas dirbtinis, kai matai, kad realiai žmogui padidinama 6-8 litais. Čia reikia verkti, o ne žavėtis, juolab kad praėję infliacijos metai prarijo 30-40 litų neindeksuotos pensijos, o grąžino – 6-8 litus.
Didžiulio mirtingumo ir darbingų žmonių bėgimo iš šalies rezultatą nesunku suskaičiuoti. Ko gero, Seimas greitai nebeturės kam leisti įstatymų, nes gyventojų tankis bus toks pat, kaip Rytų Sibire ar Centrinėje Sacharoje. Nebebus kam papildyti „Sodros” finansų. Suprantama, kad ir šiukšlynai bus skurdesni, todėl buvusiam jūrininkui bus sunku ką nors rasti pusryčiams. Išeitis – savižudybė.
Prieš metus „Sodroje” teiravausi, ar man reikia pateikti pažymą apie atlyginimo vidurkį Murmanske. Man atsakė, kad jokių pažymų nereikia – neva dirbau Rusijai, o ne Lietuvai. Bet juk taip nėra. Aš dirbau Sovietų Sąjungai, kuriai priklausė ir Lietuva. Vadinasi, prisidėjau ir prie savo respublikos gerovės, kuri dabar mano kartai nori duoti minimalią pensiją. Argi mes visą gyvenimą pragulėjome ant sofos?
Sako – toks įstatymas. Įstatymas – tai pirmiausiai teisingumas ir tikslingumas. Kelių eismo taisyklės – tikslingas įstatymas, turintis sumažinti mirtingumą kelyje. Vadinasi, pensijų įstatymas turi padidinti pagyvenusių žmonių, savo sveikatą atidavusių tėvynės labui, mirtingumą.
Signatarai savo senatvę apsirūpino tik vienu parašu. O kodėl man nedavė pasirašyti? Mano toks gražus parašas. Deputatai savo pensijas išplėšė už… tarkime, „laiku padarytą” pritarimą Europos konstitucijai. Ir mes taip galime padaryti. Tačiau ramios senatvės mes neregėsime. O taip norėtume.
Kurgi mūsų kovotojai už tautos gerovę, kur valstybininkai? Tikrai ne Seime. Vienas buvo. Dėl tiesaus būdo vaikinas pasisakė prieš sandėrį su „Viljamsu”, tai jį iš ten išvijo. O kitų tokių daugiau neatsirado.
Tuo ir baigiu. Metas į aklavietę.
Kapitonas Nemo