Lietuviams vis labiau tampant vartotojiška visuomene jūrinė romantika ir darbas laive nebeatrodo viliojantis.
Tebėra gajus nuo sovietmečio likęs mitas, kad neišlipant į krantą tenka plaukioti ištisas savaites.
Ne pirmi metai Lietuvos laivybos kompanijos susiduria su jūreiviškas specialybes turinčių žmonių trūkumu. Juos ruošiančios mokyklos pastebi vis didesnį jaunuolių norą dirbti krante, o ne jūroje.
Bijo matematikos
Šiuo metu labiausiai trūksta įvairios specializacijos jūreivių mechanikų. Tokias tendencijas pastebi ir juos ruošiančios mokyklos.
Lietuvos jūreivystės kolegijos direktoriaus pavaduotojas praktiniam mokymui Vladimiras Borovichinas sakė, kad prieš šiuos mokslo metus ketinta surinkti dvi grupes laivų energetinių įrenginių eksploatavimo specialistų po 30 žmonių.
Bet šiemet į šią specialybę buvo pats mažiausias konkursinis balas. Pavyko surinkti tik vieną grupę. Nors jūrų laivavedžių surinktos dvi grupės po 30 žmonių, bet jų poreikis yra mažesnis nei mechanikų.
Iki šiol Lietuvos jūreivystės kolegija be vargo surinkdavo dvi mechanikų grupes.
Vis populiaresnės tampa vadinamosios kranto specialybės. Tai uosto ir laivybos valdymo bei uosto ir laivybos įmonių finansų specialybės.
Didžioji dalis jas besirenkančių yra merginos.
Panaši situacija su technologinėmis specialybėmis yra ir Klaipėdos laivininkų mokykloje bei Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete.
Atlyginimas kaip prezidento
Viena iš priežasčių, kodėl vis mažiau pasirenkamos jūrinės specialybės, yra tai, kad stojant konkursinis balas skaičiuojamas įtraukiant matematiką ir fiziką.
Ne vieną būsimą studentą gąsdina, kad reikės krimsti aukštąją matematiką, todėl dažnai pasirenkamos „lengvesnės” humanitarinės pakraipos specialybės.
Tikėtina, kad jūrines specialybes nukonkuruoja statybinės. Nuolatos pranešinėjama, kad trūksta statybininkų, mokami atlyginimai didesni nei Prezidento.
Klaipėdos darbo biržos išvados taip pat nežadino ūpo.
Teigiama, kad 2007 metais Klaipėdoje laivavedžių paruošiama tiek, kiek reikia, o jūreivių yra daugiau nei darbo vietų. Nors laikraščiai, pilni darbo pasiūlymų, rodo ką kita.
Studentui kyla natūralus klausimas – koks tikslas studijuoti galimai neperspektyvią specialybę?
Konkuruodamos su kitas specialybes rengiančiomis kolegijomis Lietuvos jūreivystės kolegija pasistatė naują mokymų kompleksą su pačia moderniausia įranga, turi didžiausią Europoje praktinio laivo valdymo mokymo tiltelį. Klaipėdos laivininkų mokykla praėjusią savaitę gavo mokslams skirtą laivą „Karolis”.
Sudarytos mokymosi sąlygos beveik idealios, bet pasirinkimą studijuoti kol kas persveria kiti dalykai.
Trukdo mitai
Svarbus aspektas, atstumiantis nuo noro tapti laivo darbuotoju, yra mitas apie katorgininko gyvenimą. Esą išplauki į jūrą kelioms savaitėms ir džiaugiesi išvydęs žemę.
Tokie dalykai būdavo nebent praeitame am+iuje. Šiuolaikiniai laivai plaukioja trumpais atstumais, kas kelinta diena švartuojasi uostuose. Būna laiko ne tik po krantinę pasivaikščioti, bet ir papramogauti.
V.Borovichinas sutiko, kad dirbant krante papramogauti ir laisviau gyventi yra daugiau galimybių nei laive.
„Bet nereikia pamiršti, kad jūrininkai uždirba tikrai ne mažiau nei statybininkai. Nieko nestebina kapitono atlyginimas, siekiantis penkis tūkstančius eurų. Antrasis laive daugiausiai uždirbantis žmogus yra vyriausiasis mechanikas. Kiek turiu pažįstamų jūrininkų, daugelis jau stato arba turi namus”, – pasakojo V.Borovichinas.
Anot jo, didžiausias galimas minusas yra tai, kad tenka kuriam laikui atitrūkti nuo šeimos.
Lietuvos jūrų laivininkystės bendrovės generalinis direktorius Vytautas Vismantas pritaria, kad būsimus jūrininkus atbaido neigiamas darbo jūroje apibūdinimas.
„Bet tai yra ne tik Lietuvos, o visos pasaulio bėda. Kuo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo labiau žmonės nebenori dirbti jūroje. Vokiečiai jau seniai nebeplaukia. Tas pats atsiranda ir Lietuvoje. Kol kas didžiausios jūreivių tiekėjos yra Filipinai ir Kinija. Bet ir ten pagerėjus gyvenimui visi norės likti dirbti krante”, – svarstė V.Vismantas.
Tik pinigai nesulaikys
Nuolat atsirandant sunkumų suformuoti laivų įgulas pagalbos ieškoma kaimyninėse valstybėse. Neretai prisikviečiami ukrainiečiai.
Jei Lietuvoje baigusieji mokslus liktų dirbti, tokių bėdų neatsirastų.
„Dažnai jaunuolius dirbti išsiveda ant naftos gavybos platformų, pas arabus. Iki šiol visas mokslas buvo valstybės finansuojamas. Prarandami ne tik specialistai, bet ir pinigai”, – stebėjosi V.Vismantas.
Generalinis direktorius prisiminė sovietmetį, kai baigus mokslus reikėdavo keletą metų atidirbti ir tik tada lėkti kur akys veda.
„Kai Lietuvoje mokslą padarys visiškai mokamą, galvojame apie galimybę finansuoti studijas. Bet jau sutartyje pažymėsime, kad mes mokame už mokslą ir studentas, baigęs mokslus, turės atidirbti. Tokius dalykus reikia spręsti valstybiniu mastu”, – mano V.Vismantas.
V.Borovichinas mano, kad tokie būdai iš dalies galėtų pagelbėti, bet tikrai neapsaugos nuo bėgančių į užsienį specialistų.
„Žmogui svarbu ne tik pinigai, tai tikrai nebus inkaras, kuris sulaikys. Jei bendrovėje į žmogų buvo nekreipiama dėmesio, nepadėta prisitaikyti, jo dirbti niekas neprivers. Dabar žymiai svarbesnis dalykas yra žmogus ir jo sugebėjimai. Moderniausią laivą gali nusipirkti, o su žmogumi reikia susidraugauti”, – mano V.Borovichinas.
Nenori į jūrą
Dar viena jūreivių trūkumo priežasčių yra tai, kad daugiausiai studijuoti atvažiuoja tik iš Klaipėdos regiono, o iš kitų Lietuvos vietovių tik vienas kitas.
Trūksta informacijos apie galimybę studijuoti jūrines specialybes.
Pastebima, kad iš kaimo kilę jaunuoliai, baigę mokslus, drąsiai plaukia į jūrą. Miestiečiai jaunuoliai mieliau renkasi darbą krante.
Netrukus Lietuvoje jūrininkų trūkumas gali dar aštriau pasireikšti.
„Baigia į pensiją išeiti tarybiniais metais jūreiviškas profesijas įsigiję žmonės. O nauji į jų vietą neateina”, – pastebėjo V.Vismantas.
Darbo biržoje nuolatos yra užsiregistravusių trūkstamų specialybių žmonių. Bet iš jų mažai naudos. „Žmonės naudojasi sistemos netobulumu. Atsiunčia mums iš biržos žmogų, sakom jam: „Ruoškis, dar šią savaitę galėsi plaukti į jūrą”. Bedarbis tokiu pasiūlymu nusivilia. Jis galėtų nebent po mėnesio ar dviejų. Dabar jis gaunąs pašalpą ir, kol ją moka, dirbti nesiruošia”, – pasakojo V.Vismantas.
Anot jo, kai iš arti susiduri su tikrąja situacija, tai pamatai, kad kalbos apie jūrininkų bedarbystę yra niekinės.