Praėjusį savaitgalį ilgesingai į jūrą žiūrėjo menkių „medžiotojai”: stiprus besikeičiantis vėjas kėlė bangas, kurios neleido vyrams išplaukti į Baltiją.
Gaila, nors šiaip oras buvo neblogas: ir šilumos užteko, ir lietus aplenkė rajoną. Bet tas nenuorama vėjas…
Na, o Kuršmarėse laivelių buvo. Algio įgula pasiryžo žvejoti naktį iš penktadienio į šeštadienį. Vyrai buvo geros nuotaikos, rimtai pasiruošę naktinei žūklei. Oras buvo palankus: vakarų vėjas, srovė iš marių. Žvejok ir norėk.
Deja, nuo pavakario iki 10 valandos ryto trys vyrai turėjo nedidelius keturis karšius. O naktys kol kas nešaltos, nes vanduo įšilęs iki 18 laipsnių. Taigi tokiomis sąlygomis reikia naudotis. Buvo „specų”, kurie šeštadienį, kol leido pastovi srovė, gaudė sterkus. Masalas – guminukai. Beje, tai buvo vienetai, nes dauguma įgulų tokiais laimikiais negalėjo pasigirti. O tie žvejai, kurie bandė savo laimę sekmadienį, tapo srovės įkaitais. Jos beveik nebuvo, tai sėkmingos žvejybos negalėjo tikėtis.
Tiesa, marias pažįstantis Mykolas su draugu ir svečiu iš Vokietijos nutaikė padoresnę dieną ir žvejojo buvusioje povandeninių laivų bazėje. Beje, teko net tris vietas keisti: nekibo 3 ir 5 metrų gylyje. Karšių „fermas” jie užtiko gerokai gilesnėje vietoje. Sužvejojo keliolika kilogramų plačiašonių. Ypač ta žvejyba džiaugėsi svečias iš Vokietijos. Pažadėjo būtinai atvykti ir kitąmet.
Savaitgalį nesisekė žvejams Nemune. Vyrai daug dirbo, bet, kaip sakoma, tai buvo Sizifo darbas. Nepadėjo nei keičiami masalai, nei migracija.
Grupė mėgėjų nutarė paieškoti žuvies Vizbarų tvenkinių kryptimi. Tai mokama žvejyba – 30 litų parai. Kadangi pūtė stiprokas vėjas, vyrai ieškojo patogios vietos. Bet taip ir nerado geros užuovėjos. Ką gi: susiruošė ir kibo į darbą. Deja, didelio džiaugsmo nepatyrė: karpiai nekibo. Gerai, kad pavyko prisivilioti išvaizdžių karosų ir vidutinio dydžio ešerių.
Žodžiu, į namus vyrai tušti negrįžo, bet balansas buvo minusinis: daugiau išleido, negu būtų gavę pardavę sugautą žuvį.
Pasiekė žinia, kad patyręs žvejys Rolandas su draugais buvo išvykęs į Lenkiją. Ten teka upė Sana, prie kurios suvažiuoja žvejai džentelmenai. Jie gaudo upėtakius ir kiršlius. Tos žuvys gerai kimba, nes kelerius metus buvo saugomos. Ir šiemet žvejai mėgėjai pagavo tų gražuolių. Apžiūrėdavo, pasidžiaugdavo ir paleisdavo į Saną. Tegu gyvena ir auga.
Su didesniais laivais buvo žvejojama Ventės rage.
Savaitgalį ten, kaip sakoma, vėjas sau vietos nerado ir gerokai trukdė žvejybai. Bet vėjas „neįveikė” didesnių laivų ir neišgąsdino ešerių. Jie kibo ir džiugino žvejus.