Per beveik du mėnesius Kristupo vasaros festivalyje skambėjo daugiau kaip 50 koncertų Vilniuje, Marijampolėje, Molėtuose ir Bistrampolyje. Festivalio meno vadovas maestro Donatas Katkus net švytėdamas vardija renginio dalyvius ir nuolat kartoja žodį „fantastiška”.
Nors tryliktasis Kristupo vasaros festivalis, vykęs liepos 1-rugpjūčio 28 dienomis, buvo kamerinis, renginio meno vadovas profesorius D.Katkus sako, jog sulaukta neįtikimai didelio klausytojų dėmesio. Į kai kuriuos koncertus net ne visiems užtekdavo vietos išties nemažoje sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje. Per beveik du mėnesius Vilniuje, Marijampolėje, Molėtuose ir Bistrampolio dvare netoli Panevėžio surengta per 50 koncertų, po kurių jau niekas neabejoja, jog skaičius 13 – ypač laimingas ir festivaliui, ir jį inicijavusiam Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovui.
Apie tik ką pasibaigusią muzikos šventę LŽ žurnalistė kalbino festivalio sumanytoją maestro D.Katkų.
Reprezentacinė persona
– Aš sužavėtas festivalio žmonėmis – aukščiausio lygio atlikėjais, publika ir, aišku, festivalio direkcija. Ar galite įsivaizduoti, kad visą šį renginį vežė vos trys jauni žmonės – festivalio direktorė Jurgita Jankutė, projektų vadovas Vadimas Vystavkinas, atstovė spaudai Laima Slepkovaitė? Jiems talkino buhalterė Lina Mikulskienė. O juk prieš kelerius metus J.Jankutė, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentė, mūsų festivalyje atliko praktiką. Taip sėkmingai pasirodė, jog pakvietėme ją dirbti į Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, čia ji išaugo iki festivalio direktorės. Šie, antrieji vadovavimo festivaliui metai, Jurgitai buvo ypač sėkmingi ir sudėtingi, nes ji dar spėjo apsiginti bakalauro diplomą, įstojo į magistro vadybos studijas. Pažintis su V.Vystavkinu taip pat prasidėjo, kai jis atėjo plėšyti prie durų bilietėlių. Greitai įsidėmėjome, kad tai sumanus vaikinas, o dar – pianistas, LMTA kompozicijos studentas. Ir L.Slepkovaitė, šiais metais tapusi festivalio atstove spaudai, puikiai pasirodė, ji irgi LMTA studijuoja muzikologijos magistrantūroje. Su tokiais žmonėmis man labai ramu. Svarbiausia buvo netrukdyti jiems savarankiškai dirbti.
– Tad ką jūs veikėte festivalyje?
– Buvau tarsi reprezentacinė persona: vaikštinėdavau, žiūrinėdavau. Įsitraukdavau tik tada, jei kildavo kokių netikėtų problemų. Kai, pavyzdžiui, iš Maskvos atskrido garsiausias Rusijos gitaristas Artiomas Dervojedas, įsitikinęs, jog Lietuvoje galioja jo Šengeno viza. Muzikantą norėjo iškart siųsti atgal į Maskvą, tačiau Jurgitai pavyko jį „atkovoti”, net buvo rastas kažkoks kambariukas nakčiai. O ryte jau aš bėgau į Užsienio reikalų ministeriją. Konsuliniame skyriuje suprato mūsų bėdą, per valandą sutvarkė visus dokumentus, ir visi likome laimingi. Ypač klausytojai, A.Dervojedą girdėję per festivalio muzikos ciklo „Kristupo gitaros: muzikinės kelionės. Šiaurė-Rytai”, koncertą, kuriame jis muzikavo su suomiu Otto Tolonenu.
Geriausi iš geriausiųjų
– Ką dar išskirtumėte iš šios vasaros festivalio dalyvių?
– Šiemet pasirodė tik aukščiausio lygio muzikantai ir kiekvienas koncertas buvo kuo nors ypatingas. Tai ir ciklas „Kristupo klavyrai”, per kurį koncertavo vienas įdomiausių pasaulio pianistų Konstantinas Lifschitzas (Vokietija), pateikęs savotišką Johanno Sebastiano Bacho muzikos interpretaciją, skambinęs su Šv. Kristoforo orkestru per ciklo uždarymo koncertą. O pradėtas šis ciklas puikiu pianistės Guodos Gedvilaitės, pastaruoju metu gyvenančios Vokietijoje, koncertu. Mums pasisekė, kad girdėjome pianistą iš Šveicarijos Borisą Spasskį, kuris mokėsi Maskvos Gnesinų aukštesniojoje muzikos mokykloje. Jis Federico Chopino kūrinius skambino pagal senąja romantinę pianizmo mokyklą, kurią visi seniai pamiršo. O koks nuostabus ir nepakartojamas buvo pianistas Samas Haywoodas, padovanojęs klausytojams ryškią angliškos elegancijos šventę!
Ypač ryškūs atlikėjai pasirodė per ciklą „Kristupo gitaros: muzikinės kelionės”! Per koncertą „Čigoniškoji gitara” pasaulinę klasę – iki šiol nematytą techniką – demonstravo Joscho Stephanas su savo kvartetu (Vokietija), o per šio ciklo uždarymą Vilniuje vėl grojo ispanas Pepe Justicia, šįkart atvykęs su flamenko šokėju, kuris kojomis „atmušinėdamas” ritmą pavergė publiką. Beje, vien per šį, paskutinį ciklo koncertą, buvo apie 2 tūkst. klausytojų, o ir į kiekvieną iš aštuonių gitaros koncertų susirinkdavo tiek žmonių, kiek užsienyje ateina nebent į pasaulinio garso virtuozų pasirodymus. Apie tai priblokštas žiūrovų gausos mums kalbėjo gitaros ciklo meno vadovas profesorius Reinbertas Eversas iš Miuncheno (Vokietija).
Iš savivaldybės – nė cento
– Kviečiant pasaulinio lygio žvaigždes reikia ir nemenkų pinigų. Kaip klostėsi finansiniai festivalio reikalai?
– Labai gerai!
– Ilgiausiam vasaros festivaliui sostinėje daug lėšų skyrė Vilniaus miesto savivaldybė?
– Savivaldybė nieko festivaliui neskyrė. Net koncerto, kurį surengėme per Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo dieną, nefinansavo. Kažkokia ankstesnės miesto valdžios komisija pasakė, jog nėra pinigų. Jų kažkodėl atsirado kitoms miesto šventėms, o buvęs meras rado ir 5 mln. litų, kuriuos skyrė JAV gyvenančio menininko Jono Meko fondui steigti. Aš labai gerbiu J.Meką, jis – visai Lietuvai atstovauja pasaulyje, todėl, manau, tą fondą turėjo steigti Kultūros ministerija. Nesuprantu, kodėl fondui skirtos sostinės kultūrinėms reikmėms numatytos lėšos, kai jų trūksta miestui.
– Iš kur gavote pinigų?
– Fantastiška tai, ką padarė Kultūros ministerija! Iš pradžių per apklausą išsiaiškino, kad Pažaislio, „Gaidos” ir mūsų festivaliai yra geriausi Lietuvoje, pelnę, beje, ir geriausių renginių apdovanojimus. Taigi pirmą kartą šalies istorijoje Kultūros ministerija skyrė po 200 tūkst. litų trims festivaliams trejiems metams. Tiesiog nuostabu! Dabar jau daug anksčiau galėsime parengti kitų metų programėles, galvoti apie renginio atributiką, kitus dalykus, kuriems vis trūkdavo pinigų.
Dar džiaugiuosi, kad mus pirmąkart parėmė ir vienas rimtas bankas, jis surengė net keturis nemokamus koncertus miestelėnams skvere prie Stanislovo Moniuškos paminklo. Jis apskritai daug finansiškai prisidėjo, tad rengėjai galėjo lengviau „kvėpuoti”, o klausytojams pigiausi bilietai kainavo vos 8 litus.
Festivalio filialai
– Šiemet Kristupo vasaros festivalis pirmąkart persikėlė ir į kitus miestus. Kaip šalia visų festivalio organizacinių darbų Vilniuje jums dar liko energijos ir polėkio plėsti renginį į kitus miestus?
– Tikrai, šiais metais atsirado Kristupo vasaros festivalio filialai. Tarsi įsiliejome į jau penktą kartą Bistrampolio dvare (Panevėžio r.) kunigo Rimanto Gudelio rengiamą festivalį, kuris tapo „Kristupo piknikais Bistrampolio dvare”. Ten surengėme keturis puikius jaunų atlikėjų (tango, gitaros, akordeono ir pučiamųjų kolektyvų) koncertus. Visi jie vyko žmonių sausakimšose buvusio dvaro arklidėse. Ar galėjo būti kitaip, kai, pavyzdžiui, grojo vokiečiai – Federacijos jaunimo pučiamųjų orkestras, kuris pakartojo ir Vilniaus paveikslų galerijos kieme nuskambėjusį koncertą „Fanfarų aidai”?
Puikius muzikantus nuostabiai sutiko publika, pajuto tikrą muzikos „kaifą” ir įsitikino, jog visai nesvarbu, ar groja solidūs muzikantai nukarusiais ūsais, ar jaunimas, kuriam gal nė neprasikalė ūsiukai. Panevėžio publika mus įkvėpė ir toliau tęsti koncertus puikioje vietoje.
– O kaip festivalis atsidūrė Marijampolėje ir Molėtuose?
– Tai didelis ciklo „Sakralinės muzikos valandos” meno vadovo profesoriaus Leopoldo Digrio nuopelnas. Šis garsus muzikantas, vargonų muzikos fanatikas ne tik nuo pirmojo Kristupo festivalio sėkmingai vadovauja vargonų muzikos ciklui, bet ir nuolat pasiūlo įdomių naujovių. Šiais metais įvyko devyni koncertai Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur tradiciškai per uždarymą maestro L.Digrys koncertavo su choru „Jauna muzika”, vadovaujamu Vaclovo Augustino. Pirmą kartą festivalio vargonininkų „desantas” keliavo į Marijampolės baziliką, kur surengti keturi garsių vargoninkų koncertai. Tarp jų buvo ir Danas Lonnqvistas iš Suomijos, kuris po koncerto Marijampolėje ilgai visiems susižavėjęs pasakojo, jog jam teko bendrauti net su aukštu bažnyčios hierarchu. O Molėtuose miestas šventė savo jubiliejų ir tą proga pasistatė naujus vargonus. Puikus sumanymas, kuris ir paskatino L.Digrį ten surengti du koncertus.
Arfos cikliukas
– Regis, šiais metais atsirado ir daugiau ciklų pačiame festivalyje. Kodėl atkreipėte dėmesį į arfą?
– Nes tai visiškai užmirštas instrumentas. Norime jį ištraukti iš šešėlio į dienos šviesą. Juolab kad ir Lietuvoje yra puikių arfininkų. Ypač visus sužavėjo mūsų jaunosios atlikėjos iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Agnė Keblytė, Joana Daunytė, Aistė Baliūnytė, Felicita Marockinaitė. Talentingoms mergaitėms, atlikusioms Johno Fieldo, Marcelio Tourniero, Nino Rotos, Vytauto Klovos ir kitų kompozitorių kūrinius, sukėlė didžiausias ovacijas.
Po tokios pradžios ketiname ir toliau auginti šį ciklą, kuriame jau pasirodė garsioji arfininkė Florence Sitruk (Vokietija), fantastiška Rusijos muzikantė Maria Kruševskaja.
Bus naujienų
– Kalbėdami jūs bene dažniausiai kartojate žodį „fantastiškas”, susižavėjęs kalbate apie kiekviena koncertą. Ar tikrai taip jau viskas tobula?
– Labai kritiškai peržiūriu festivalio programą, tikrai matau, ko jai trūksta. Manau, kitąmet būtinai rengsime koncertų, spektakliukų ar dar kokių renginukų vaikams. Ir dar: vasarą labai reikia gero „popso”.
Mūsų nuostata ne tik į festivalį kviesti geriausius užsienio atlikėjus, bet ir parodyti savo muzikantus. Tarp jų – puikūs Šiaulių bei Klaipėdos kameriniai orkestrai, jie būtinai koncertuos per festivalį.
Norėčiau, kad būtų labiau mėgstami pučiamųjų instrumentų muzikos koncertai. Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto ir solistės Rūtos Tamutytės, griežusios pašėlusia violončele, koncertas sukėlė didžiulį klausytojų furorą ir įrodė, kad vis daugiau jų susidomi ir iki šiol Lietuvoje ne tokiais populiariais muzikos instrumentais.
Didžiausia bėda – oras
– Tad gražios ir festivalio ateities prognozės?
– Festivalio – taip. Bet kokios bus oro prognozės? Buvo labai pikta, kai išgirdę sinoptikų pranašystes, jog lis, net keturis koncertus kuo skubiausiai perkėlėme į Šv. Kotrynos bažnyčią. Sėdėjome patalpoje susigrūdę, o kieme – saulutė, šilta, malonu… Gaila, nes Kristupo festivalis – tai renginys, kuris turi vykti atvirose miesto erdvėse vasarą.
– Šįkart labai simboliškai rugpjūčio 28-ąją festivalį baigėte „Rudens gėrybėmis” – Broniaus Kutavičiaus premjera iš ciklo pagal K.Donelaitį „Metai”…
– Per festivalio pabaigos koncertą skambėjo ši simbolinė B.Kutavičiaus kūrinio premjera ir jo ciklas „Jeruzalės vartai”, kurį Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliko su Romualdo Gražinio vadovaujamu choru „Aidija”. Būtent šis kūrinys prieš trylika metų nuskambėjo per pirmojo festivalio pirmąjį koncertą…