Žudikų vardai įminti po 9 metų

Devyneri metai – ne kliūtis atskleisti žiauriausią iš Telšiuose įvykdytų nusikaltimų: brolių Bronislovo (gim. 1952 m.) ir Algimanto (gim. 1953 m.) Jonikų nužudymą 1998 metais. Nors žudikai kruopščiai apgalvojo nusikaltimo detales, pasistengė panaikinti pėdsakus lavonus užpildami kalkėmis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos (ONTVV) pareigūnai kartu su Generaline prokuratūra atskleidė šį nusikaltimą. Kartu atskleistas ir prieš 14 metų „Germanto” restorane iš automato suvarpyto Ričardo Jomanto (gim. 1957 m.) žudikas.

Nuojauta neapgavo

Brolių Jonikų artimuosius žudikai pasmerkė nerimo ir paieškų savaitėms, kai klastingai juodu įvilioję į spąstus nušovė ir užkasė miške. Penkerius paskutiniuosius gyvenimo metus Bronislovas Jonika žinojo, kad yra medžiojamas, nuolat buvo pasiruošęs užpuolimui. Tačiau nei B.Jonika, nei jo brolis nesitikėjo, kad kulkos bus klastingai paleistos iš už nugaros, o šaudys tie, kuriais jiedu pasitikėjo.

Devynerius metus apie brolių nužudymą buvo žinoma tik tiek, kad 1998 metų balandžio 4-ąją jiedu išvažiavo iš namų ir daugiau negrįžo. Praėjus dviem dienoms po jų dingimo Plungės rajono Keturakių kaime, pakelėje prie miško rastas sudegęs B.Joniko baltos spalvos automobilis „Audi-80”.

Artimieji ir policija išnaršė artimiausius miškus ieškodami kūnų, tačiau nieko nerado. Pradingusiųjų motina, užauginusi dešimt vaikų, pasiūlė daugiau nebeieškoti, tarusi, kad ateis pavasaris, eiguliai apžiūrinės savo valdas ir suras nužudytuosius.

Taip ir atsitiko – 1998 metų gegužės 7-ąją girininkijos darbininkai pastebėjo neseniai kasinėtą žemės plotą, uždengtą medžių šakomis. Miškininkai pamanė, kad rado brakonierių iškastą duobę, kurioje jie paslėpė nušautų žvėrių liekanas. Bet kai kasdami pamatė vyriškus drabužius, iškvietė policiją.

Atvykusiems pareigūnams nekilo abejonių, kad rastas brolių Jonikų kapas. Abu kūnai gulėjo negilioje 1,4 metro gylio duobėje, kniūbsčiomis sumesti vienas ant kito. Duobės dugne gulėjęs B.Jonika buvo su drabužiais, o jo brolis A.Jonika kažkodėl visiškai nurengtas. Bijodami, kad laukiniai žvėrys gali iškapstyti negiliai užkastus kūnus, žudikai juos apipylė kalkėmis.

Abu broliai buvo nužudyti iš už nugaros šūviais į galvą. Šauta iš arti.

Išvengė kaltinimų

Radus kūnus nužudymo organizavimu iškart buvo įtartas Vincas Šilys (gim. 1966 m.). Tarp B.Jonikos ir V.Šilio penkerius metus vyko karas, kurio lauke žuvo ne vienas su nusikaltėliais susijęs telšiškis. Tačiau pareigūnams devynerius metus nepavyko rasti įrodymų, kad V.Šilys susijęs su Jonikų nužudymu. 2004 metais, kai už grotų atsidūrė „šilinių” gaujos branduolys, V.Šilys Šiaulių apygardos teisme buvo nuteistas 14 metų už įvairius nusikaltimus, bet tarp jų nebuvo nužudymų ar pasikėsinimų nužudyti.

2006 metais V.Šiliui antrą kartą pavyko išvengti bausmės už nužudymą – Šiaulių apygardos teismas jį išteisino dėl Rusijos tabako pramonės magnato, skandalingojo politiko Vladimiro Žirinovskio rėmėjo Genadijaus Dzenio ir jo asmens sargybinio Aleksandro Kolesničenkos nužudymo organizavimo.

Šių metų rugsėjo 11-ąją Šiaulių apygardos teismas atvers naują bylą, kurioje kaltinimai dėl brolių Jonikų nužudymo pateikti ir V.Šiliui.

Jonika prieš Šilį

Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį Telšius užvaldžiusi V.Šilio gauja susidūrė su jai pasipriešinusiu vietos verslininku B.Jonika.

Buvęs boksininkas B.Jonika užaugo 10 vaikų šeimoje. Sovietiniais metais jis subūrė telšiškius, kurie Rusijoje dažė šienainio bokštus ir kitus aukštus statinius. Praturtėjęs iš gerai mokamo darbo B.Jonika nenusileido turtą prievartavusiam V.Šiliui, buvusiam „Masčio” fabriko krovėjui, charakterį užgrūdinusiam būtinosios tarnybos metais sovietų specdaliniuose.

„Šiliniams” pradėjus prievartauti turtą iš B.Jonikos pusbrolio režisieriaus šeimos, verslininkas kartu su giminaičiu nuvyko į Vilnių ieškoti pagalbos Valstybės saugume. Tačiau tuometinis tarnybos vadovas Jurgis Jurgelis B.Jonikai negalėjo patarti nieko kito, kaip tik duoti atkirtį suįžūlėjusiems „šiliniams”.

Pastangos organizuoti būrį, kuris telšiškius apgintų nuo nežabojamo „šilinių” teroro, baigėsi tuo, kad B.Jonikos suburti žmonės patys pasuko nusikalstamu keliu. Ar apskritai įmanoma pasipriešinus ginkluotiems nusikaltėliams, kurie naudojasi vietos teisėsaugos priedanga, išlikti įstatymo rėmuose, neperžengti ribos, drąsuolį paverčiančios nusikaltėliu?

Dauguma Telšių verslininkų susitaikė su likimu, nesipriešindami atidavė visą savo turtą, netgi butus ir baldus, banditams, kurie smaginosi prievartaudami savo aukų žmonas. Telšių verslininkai nuolat turėjo mokėti duoklę „šiliniams”. Nepaklusniesiems tekdavo patirti gaujos kerštą: buvo sprogdinamas jų turtas, žmonės vežami į mišką, mušami, rišami prie medžių, įkasami į žemę.

Pasuko banditų keliu

Jonikų nužudymo bylą tyrę pareigūnai linkę ir juos vadinti nusikalstamo susivienijimo nariais. Tyrėjų surinkti duomenys liudija, kad jau 1993 metais B.Jonika pasuko nusikalstamu keliu. Atsirado žmonių, paliudijusių, kad 1993 metų balandžio 23-iąją to meto Telšių ištaigingiausiame restorane „Germantas” įvykęs įžūlus išpuolis – B.Jonikos užsakyta žmogžudystė. Tą dieną iš automato buvo sušaudytas „šilinių” gaujos narys Ričardas Jomantas.

Vienoje iš 2004 metais, kai buvo teisiama „šilinių” gauja, į teismą perduotų bylų įsegti Bangos Jomantienės, žuvusio R.Jomanto žmonos, liudijimai. Pareigūnams ji papasakojo žinojusi, kad jos vyras kartu su V.Šiliu, Valdu Butkevičiumi priklauso nusikalstamai grupuotei, reketavusiai verslininkus, išmušinėjusiai skolas. B.Jomantienė ne kartą pas vyrą matė pistoletą TT. Moteris žinojo, kad Telšiuose veikia ir kita grupuotė, vadovaujama B.Jonikos, ji vertėsi aukso išgryninimu iš radijo detalių, gyvačių nuodų supirkimu.

B.Jomantienė pareigūnams papasakojo, kad 1992 metais tarp šių dviejų grupuočių įsiplieskė konfliktas, o jos vyras atsidūrė tarp dviejų ugnių, nes gerai sutarė ir su V.Šiliu, ir su B.Jonika. Moteris papasakojo, kad kartą pas jos vyrą atvažiavo B.Jonika, davė medžioklinį šautuvą ir liepė nušauti V.Šilį, pažadėjo už tai padovanoti automobilį „Volvo”.

B.Jomantienės vyras lyg ir sutiko, tačiau paaiškino B.Jonikai, kad bus sunku nušauti V.Šilį, kadangi jį nuolat saugo V.Butkevičius, G.Račkauskas ir kiti asmenys.

Pasak B.Jomantienės, netrukus po to pokalbio V.Šiliui grįžtant namo kartu su V.Butkevičiumi ir R.Jomantu, prie V.Šilio namų buvo pastebėtas įtartinas vaikinas. Apieškoję jį vyrai po striuke rado automatą. Vaikiną trijulė nusivežė į mišką, tardė tol, kol šis prisipažino sutikęs B.Jonikos prašymu nužudyti visus tris – R.Jomantą, V.Šilį ir V.Butkevičių. Prisipažinimas buvo įrašytas į garsajuostę, vyras davė B.Jomantienei pasiklausyti įrašo.

Vesternas „Germante”

Po šio įvykio abiejų grupuočių nariai susitiko, išsiaiškino santykius. Organizavusieji pasikėsinimą turėjo sumokėti V.Šiliui, V.Butkevičiui ir R.Jomantui po 10 tūkst. JAV dolerių ir buvo įpareigoti mokėti duoklę iš savo verslo.

Bet tuo viskas nesibaigė. Pasak B.Jomantienės, 1993 metais jos vyrui į namus paskambino B.Jonika, perspėjo, kad V.Šilys ruošiasi jį nužudyti. Skambino ir V.Šilys, taip pat neva perspėdamas R.Jomantą, kad nužudyti jį ketina B.Jonika. Galiausiai R.Jomantas susitarė su V.Šiliu, kad nužudys B.Joniką. Tačiau įgyvendinti plano nespėjo – pats buvo nušautas „Germanto” restorane.

1993 metų balandžio 23-iąją R.Jomantas, įpratęs kas vakarą linksmintis „Germanto” restorane ir turėjęs ten nuolatinę vietą, atvykęs į restoraną sužinojo, kad jo vieta užimta. Telšiuose žinomas „autoritetas” nepuolė vyti lauk jo vietą užėmusių lankytojų, o sutiko atsisėsti prie kito staliuko. Netrukus nuo įstiklinto balkono antrame aukšte pasigirdo automato šūvių papliūpos. Šūviai iškart pakirto R.Jomantą, bet nesužeidė kitų lankytojų. Nušokęs iš antro aukšto žudikas pabėgo jo laukusiu vogtu žiguliu. Įtariama, kad žudikui padėjo kažkas iš personalo – atrakino duris antrame aukšte.

Šaudžiusiojo asmenybę pareigūnai nustatė, jis yra paieškomas. Žinomi ir žudiko automobilyje laukę telšiškiai – tai Antanas Bagdonas (gim. 1957 m.) ir Danielius Ereminas (gim. 1964 m.).

Pasikėsinimų banga

Tą pačią naktį pasikėsinta į B.Joniką ir jo šeimą – į butą pro langą įmesta granata. Sprogimas nepadarė jokios žalos B.Jonikai, nes iškart po šūvių „Germante” jis su šeima išvyko iš miesto.

Antras pasikėsinimas į B.Joniką organizuotas po mėnesio – tų pačių metų gegužės 25-osios vidurdienį. Sankryžoje stabtelėjusį B.Jonikos automobilį „VAZ 2106” iš kalašnikovo apšaudė motociklu prie automobilio prisigretinęs Gintaras Račkauskas. Žudikas taikėsi į vairuotoją – nežinojo, kad tą dieną žigulius vairavo ne B.Jonika, o jo darbininkas 40 metų Kęstutis Jančauskas. Šis iškart mirė nuo kulkų, o keleivio vietoje sėdėjęs B.Jonika buvo sužeistas.

Ar būta pasikėsinimų ir per kitus penkerius metus, sunku pasakyti.

„Buvo žmonių, kurie paskambindavo ir perspėdavo tėvą apie rengiamą pasikėsinimą, – sakė B.Jonikos dukra Lina Jonikaitė. – Tačiau 1998 metais jis jau buvo pavargęs nuo nuolat jo tykančių pavojų.”

Perpirktas žudikas?

Pareigūnai atskleidė, kad 1998 metais B.Jonika apsisprendė nužudyti V.Šilių bei jo ištikimą asmens sargybinį V.Butkevičių ir tuo užbaigti gaujų karą. B.Jonika susitarė su A.Bagdonu (tuo pačiu, kuris padėjo po nužudymo pabėgti R.Jomanto žudikui), kad jis nušaus V.Šilį ir V.Butkevičių. Už darbą A.Bagdonui pažadėtas automobilis „Hunday”, kurį B.Jonika iškart atidavė užsakymo vykdytojui kaip įrodymą, kad jo ketinimai rimti.

Gavęs automobilį A.Bagdonas susimąstė, ar verta vykdyti užsakymą. Nusprendęs, kad V.Šilio autoritetas didesnis, o atlygis gali būti solidesnis, A.Bagdonas prisipažino V.Šiliui gavęs užsakymą jį ir V.Butkevičių „padėti į vietą”.

V.Šilys įtikina A.Bagdoną veikti jo naudai, duoda revolverį, iš kurio turi būti nušautas B.Jonika ir nuolat kartu su juo būnantis A.Jonika.

Įtariama, kad A.Bagdonas į pagalbą pasikvietė Saulių Žemavičių (gim. 1963 m.). Vyrai sukūrė nepriekaištingą nužudymo planą. Neva atsitiktinai jiedu sutiko brolius Jonikas, atvažiavusius automobiliu „Audi 80” į degalinę. A.Bagdonas paprašė B.Jonikos, kad šis jį nuvežtų į sodybą, esančią už Telšių. Nieko neįtardamas B.Jonika sutiko pavėžėti bendrą iki Žarėnų sankryžoje esančios autobusų stotelės, kuri yra netoli A.Bagdono sodybos. Čia sustojus prie stotelės vienu metu į brolių galvas ir buvo paleisti šūviai.

Tinginiai duobkasiai

Žudikai iš anksto su kažkuo susitarė, kad aukoms miške bus iškasta duobė. Tačiau duobkasiai patingėjo – iškasė negilią duobę. Pasigriebę čia pat paliktus kastuvus A.Bagdonas su S.Žemavičiumi pagilino duobę, o sumetę kūnus juos užpylė iš anksto paruoštomis kalkėmis. Nužudytųjų automobilį nuvairavo į Plungės rajoną ir ten paliko.

Po visko A.Bagdonas telefonu paskambino žmonai, kad ši atvažiuotų jo paimti tuo pačiu iš B.Jonikos gautu automobiliu „Hunday”. Nuvažiavę į A.Bagdono sodybą žudikai sudegino drabužius. Liepsnų apgadintas, bet nesudegusias odines striukes paslėpė.

Pranešę V.Šiliui apie Jonikų mirtį, žudikai nesulaukė padėkos. Atvirkščiai, V.Šilys juos aprėkė, kad šie nepasirūpino sunaikinti pėdsakų Jonikų automobilyje. Kitą dieną nuvykę į Plungės rajoną A.Bagdonas ir S.Žemavičius sudegino automobilį.

Jei automobilis būtų rastas anksčiau, nei jį pasiglemžė ugnis, žudikams tikriausiai nebūtų pavykę taip ilgai išvengti bausmės. Surasti žudikus būtų padėję ir duobkasiai, bet jie vis dar tyli. Arba jų nebėra gyvų. Kaip galėjo nebebūti gyvų ir žudikų, kuriems taip pat buvo rengiama mirtis.