Praėjus dešimčiai metų po Velso princesės Dianos žūties per automobilio katastrofą Paryžiaus tunelyje ji tebėra gyva daugelio žmonių atmintyje, toliau audrindama visuomenės vaizduotę ir kurstydama karštus debatus apie jos asmenybę.
Ir jos garbintojai, ir pikti kritikai ir net neutralios pozicijos princesės atžvilgiu besilaikantys žmonės sutinka dėl vieno – neįmanoma likti abejingu šiai moteriai, kurios vardas ir atvaizdas tebėra plačiai paplitęs ir iš karto atpažįstamas kaip kultūrinis orientyras tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių.
Neišsenkantis sąmokslo teorijų, išsamių memuarų, dokumentinių televizijos filmų ir oficialių jos mirties aplinkybių tyrimų srautas neleidžia Dianai nugrimzti į užmarštį, o kartais dėl jų velionė princesė vėl kaip anksčiau prikausto visuomenės dėmesį.
Artėjant rugpjūčio 31-ajai, kai bus minimos dešimtosios tragiškos automobilio katastrofos, per kurią tunelyje po Almos tiltu prie Senos žuvo Diana ir jos mylimasis Dodi Fayedas (Dodis Fajedas), metinės, princesė ir vėl yra pačiame žiniasklaidos dėmesio, kurio perteklių kai kas vadina viena pagrindinių jos mirties priežasčių, centre.
Žurnalas „Time”, kaip daug kartų darė dar princesei esant gyvai, papuošė jos nuotrauka savo naujausio numerio viršelį ir jos atminimui skyrė virtinę straipsnių, pavadintų „Kodėl Diana buvo svarbi” (Why Diana Mattered).
Visame pasaulyje pasirodė penkiolika naujų knygų, daugiausia jausmingų princesės biografijų, o Didžiosios Britanijos televizijos artėjančioms Dianos žūties metinėms parengė virtinę dokumentinių filmų apie jos gyvenimą ir lemtingą paskutinį vakarą.
Daugiausia tai retrospektyvos, kituose filmuose kalbama apie jos palikimą, taip pat apie tai, kaip ji pakeitė karališkąją šeimą, kuri sulaukė griežto pasmerkimo už tai, kad po princesės žūties atsiribojo nuo gedinčios visuomenės.
Po automobilio katastrofos Paryžiuje sekę įvykiai ir po savaitės surengtos Dianos laidotuvės, sulaukusios išskirtinio pasaulio visuomenės dėmesio, privertė britų karališkosios šeimos narius atsisakyti konservatyvaus tradicionalizmo ir perimti dalį laisvumo ir mokėjimo bendrauti su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, kurie buvo būdingi princesei.
Tuo tarpu Londono centre esančioje Nacionalinėje portretų galerijoje atidaryta fotografijų, kuriose Diana įamžinta kaip Britanijos sosto įpėdinio žmona, motina, aktyvi labdaros veikėja ir pasaulinė stiliaus ikona, paroda.
Kultūros komentatoriai pluša stengdamiesi patenkinti visuomenės poreikį sužinoti daugiau nuomonių apie moterį, kurią tuometinis britų premjeras Tony Blairas (Tonis Bleras) pavadino „žmonių princese”, o jų vertinimuose galima rasti visko, pradedant garbinimu ir baigiant neslepiamu pasipiktinimu.
„Nuoširdžiai užjaučianti”, – reziumavo Tina Brown (Tona Braun), buvusi žurnalų „The New Yorker” ir „Vanity Fair” redaktorė, birželį išleidusi Velso princesės biografiją „Dianos kronikos” (The Diana Chronicles).
Tuo tarpu australų akademikė ir feministė Germaine Greer (Džermein Grir) Dianą pavadino „besiblaškančia idiote”.
Vertindama Dianą, visuomenė seniai yra pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas: vienoje susibūrę jos gerbėjai, dėkojantys princesei už tai, kad ji pakeitė monarchiją į gerąją pusę, paskatino daugiau kalbėti apie AIDS ir vykdė aktyvią kampaniją prieš sausumos minas, kitoje – ją smerkiantys žmonės, kurie tvirtina, kad ji ciniškai manipuliavo žiniasklaida ir buvo savimyla aukštuomenės liūtė.
Artėjančios princesės žūties metinės paskatino trijų prieš dešimtmetį buvusių didžiausių britų bulvarinių leidinių redaktorius pripažinti, kad jie padėjo sukurti tokią atmosferą, kai paparacai, kurie persekiojo Dianą, kai Paryžiaus tunelyje jos automobilis pateko į avariją, jau buvo nebekontroliuojami.
„Jaučiau milžinišką atsakomybę dėl to, kas nutiko, ir manau, kad panašiai jautėsi visi, tuo metu dirbę žiniasklaidoje”, – televizijos ITV dokumentiniame filme „Paskutinė Dianos vasara” (Diana’s Last Summer) pripažįsta buvęs „News of the World” redaktorius Philas Hallas (Filas Holas).
Po Dianos žūties buvo imtasi teisinių veiksmų prieš kai kuriuos automobilį persekiojusius fotografus, buvo atliktas teisminis tyrimas Prancūzijoje ir trejus metus trukęs britų policijos tyrimas, kurio metu siekta išsklaidyti abejones, kad princesė galėjo tapti slaptųjų tarnybų sąmokslo auka.
Tokie ir panašaus pobūdžio kaltinimai dėl sąmokslo, apie kuriuos vis primena autokatastrofoje kartu su Diana žuvusio Dodi tėvas, prabangios Londono parduotuvės „Harrods” savininkas Mohammedas Fayedas (Mohamedas Fajedas) ir kurie vis dar nuodugniai aptarinėjami internautų, vėl sulauks didelio dėmesio, kai vėliau šiais metais koroneris atliks princesės mirties priežasties tyrimą.
Kiekvienais metais prie Kensingtono rūmų Londone, kuriuos gyveno Velso princesė, apsilanko apie 300 000 žmonių, o prie Dianos atminimui skirto fontano netoliese esančiame Haid Parke – milijonas turistų.
Liepą Dianos sūnų princų Williamo (Viljamo) ir Harry (Hario) organizuotą atminimo koncertą, kuris buvo transliuojamas per televiziją maždaug 140-yje šalių ir pritraukė apie 500 mln. žiūrovų, Londono Vemblio stadione stebėjo 63 tūkst. žmonių.
Per dešimtąsias princesės žūties metines visuomenei pirmą kartą bus atvertos Dianos šeimos dvaro Altorpe, kur prabėgo jos vaikystė ir kur ji yra palaidota ežero saloje, durys. Tačiau visi bilietai jau seniai parduoti.
Princas Harry, kuriam tebuvo dvylika, kai jis per motinos laidotuves ėjo paskui jos karstą, neseniai per televiziją parodytame interviu pripažino, kad jam iki šiol neduoda ramybės klausimas, kas iš tiesų įvyko Paryžiaus tunelyje.
„Niekas nesužinos, kas iš tiesų įvyko tame tunelyje. Ir aš esu tikras, kad žmonės visuomet apie tai galvos, – JAV televizijai NBC sakė Harry, britų armijos karininkas. – Niekuomet nesiliausiu to savęs klausinėjęs”.