Čia pat mokslo metai. Hiperaktyvius vaikus auginantiems tėvams prisidės naujų rūpesčių. Kaip padėti šį sutrikimą turinčiai atžalai bei patiems sau, kalbėjomės su Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos psichologe Rasa Barkauskiene.
– Ar išties daugėja hiperaktyvių vaikų?
– Tik iki 5-8 proc. vaikų yra hiperaktyvūs. Lietuvoje nėra daug svarių šios srities mokslinių tyrimų. Vieno jų, atlikto Kauno medicinos universiteto mokslininkų, rezultatai parodė, kad tik apie 5,2 proc. Kauno moksleivių turi šį sutrikimą.
Tikrojo hiperaktyvumo iš esmės nedaugėja, bet jis dažnai painiojamas su agresyvumu ar opoziciškumu. Šių elgesio bėdų turinčių vaikų išties daugėja. Tai vyksta dėl tėvų priežiūros stokos, ekonominių bei socialinių priežasčių. Nesaugioje aplinkoje augantys vaikai nuolat patiria įtampą, nerimą, o tai labai susiję su gebėjimu išlaikyti dėmesį. Mintimis nuklydę kitur, užsisvajoję apie tai, ką galbūt veikia išvykę į užsienį jų tėvai, išoriškai jie atrodo nedėmesingi. Jei tokie vaikai yra aktyvesni, tariamą nedėmesingumą dar papildo judrumas ir impulsyvumas, galbūt kylantis dėl vidinės įtampos. Tad jiems klaidingai kabinama hiperaktyvumo etiketė.
Kada verta sunerimti
– Kada išryškėja sutrikimas?
– Labiausiai ištirtas 7-12 metų vaikams pasireiškiantis hiperaktyvumas. Apie ankstesnį laikotarpį psichologai turi nedaug žinių. Pirmieji simptomai pradeda ryškėti apie 3-4 vaiko gyvenimo metus. Iš pradžių tai reiškiasi itin dideliu judrumu. Tačiau tuomet dar sunku atskirti, kada tai būdinga šiam raidos tarpsniui, o kada jau elgesys, signalizuojantis apie problemą. Ikimokykliniame amžiuje sunku įvertinti ir nedėmesingumą, nes vaikui dar nereikia atlikti nuoseklių protinių pastangų reikalaujančios veiklos. Manoma, kad jei itin didelį vaiko judrumą lydi tokios elgesio problemos kaip aikštijimasis, reikalavimų nepaisymas, pykčio, agresijos protrūkiai, tikimybė, jog vaikas turi hiperaktyvumą, yra didesnė. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik psichiatras. Tiesa, tam tikrai daliai paauglių hiperaktyvumo simptomai pranyksta. Tačiau daugiau nei 50 proc. atvejų sutrikimas išlieka, – tik suaugusieji, turintys brandesnių savireguliavimo įgūdžių, kitaip jį patiria.
Nekaltinti ir nebausti
– Kokios pagalbos pirmiausia reikia hiperaktyviam vaikui?
– Pirmiausia jam reikia suvokti savo elgesio pasekmes. Todėl tėvai turi kuo dažniau atkreipti į jas vaiko dėmesį, bet tai daryti ne kaltindami ar bausdami. Tik šitaip vaikas išmoks savireguliavimo. Antra, būtina skatinti tinkamą elgesį. Tai labai svarbu, nes dėl savo elgesio jie sulaukia vien kritikos ir priešiškumo. Trečia, būtinas pastovumas, aiškios taisyklės, ribos bei dienotvarkė. Siekiant geresnių mokymosi rezultatų, reikia pasirūpinti aplinka, kurioje būtų kiek galima mažiau dirgiklių. Jei pamokų nedaug, svarbu, kad vaikas jas atliktų vienu ypu ir to neatidėliotų. Jei užduota daugiau, reikia mokyti pamokas atlikti sistemingai, vieną dalyką po kito. Tenka padėti parengti namų darbus, nes sūnus ar duktė mokykloje nuolat kažką praleidžia, neišgirsta, atsiranda žinių spragų. Tėvai neturėtų tapti mokytojais, bet kontroliuoti procesą ir palengva vis didesnę dalį kontrolės perduoti vaikui, kad tai taptų savikontrole, reikėtų. Dėl dienotvarkės tėvai turėtų tartis su vaikais, – nebūdami tik primestos tvarkos vykdytojais, jie lengviau jos paisys.
Šeimose, kurios nuosekliai laikosi gyvenimo ritmo, hiperaktyvūs vaikai prie aplinkybių prisitaiko geriau. Bet net ir turintys pakankamai vaiko raidos ir psichologijos žinių tėvai dažnai nuleidžia rankas, sako, išbandę viską, bet niekas nepadėję. Hiperaktyvumas yra tokia vaiko būsena, kurios išgydyti negalima, įmanoma tik išmokti su tuo gyventi. Būtent tokios pagalbos – išmokti gyventi – reikia tėvams, dažnai patiriantiems emocinį išsekimą, pristingantiems jėgų. Tėvus reikia palaikyti, padėti atgauti pasitikėjimą savimi, – juk jie labai dažnai išgyvena fiasco, patiria pyktį ir gėdą dėl to, kad jų vaikas kitoks.
Medikamentai – išskirtiniu atveju
– Užsienyje hiperaktyvūs vaikai gydomi medikamentais. Kiek tai efektyvu?
– Lietuvoje tai taikoma tik išskirtiniais atvejais, kai sutrikimas labai ženklus. Amerikoje net 60-90 proc. hiperaktyvių vaikų gydomi vaistais, tačiau ten vis garsiau prabylama apie negatyvias pasekmes. Viena iš pagrindinių kritikos priežasčių – šie vaistai veikia psichiką, prie jų priprantama. Jie neduoda efekto, be to, vartojant pasireiškia kitų negatyvių reiškinių, apie juos nutylima. Per internetą teko klausytis paskaitos, kur buvo kalbama apie Amerikos vaikų mirtis, menamai siejamas su populiariausių vaistų, taikomų hiperaktyvui gydyti – vartojimu.
– Tėvai nori, kad hiperaktyvūs vaikai mokytųsi kartu su visais, mokytojai bei kitų vaikų tėvai – kad atskirai. Kurie teisūs?
– Lietuvoje labai mažai specialiųjų klasių, o jose besimokantys vaikai paprastai turi kitų negalių. Be to, pasaulinė praktika rodo, kad hiperaktyviems vaikams netikslinga mokytis atskirose klasėse. Tada jie neugdo reikalingų socialinių įgūdžių, nemato, kaip jų elgesys veikia kitus, tad negali jo keisti. Atsakymas vienareikšmis – šie vaikai turi mokytis su visais.
Svarbu mokytojo nusiteikimas
– Bet ar mokytojams pakanka žinių, kad jiems tinkamai padėtų?
– Šių žinių jie gauna vis daugiau. Tačiau svarbiausias yra mokytojo pasirengimas priimti hiperaktyvų vaiką ir rasti su juo kontaktą. Tik tada galima siekti susitarimų dėl darbo, elgesio klasėje. Jei mokytojas priima šį vaiką, daugiau ir stengiasi dėl jo. Vis dėlto labai dažnai susikuria priešiška atmosfera, kurioje mažai ką galima pakeisti. Vaikas labai gerai jaučia suaugusiojo požiūrį į jį. Niekas nepadės, jei vaikas nuolat matys nepalankų mokytojo žvilgsnį, reakciją. Sunkiausia – nugalėti save. Norint rasti geriausią išeitį, būtina bendradarbiauti mokytojui, vaiko tėvams, mokyklos administracijai, tokioms tarnyboms kaip mūsų. Deja, derybų ir sprendimų paieškos kultūros dar labai trūksta ir tik mažumai klasių pavyksta šias problemas išspręsti išmintingai.
Hiperaktyvūs vaikai kitaip suvokia laiką
Hiperaktyvumas laikomas neurobiologinės kilmės sutrikimu, kurio priežastys dar nėra iki galo išaiškintos. Dabar manoma, kad jį lemia smegenų veiklos sutrikimai arba paveldimumo veiksniai. Anksčiau teigta, kad svarbūs ir psichologiniai veiksniai, tačiau tokio požiūrio jau nebesilaikoma. Taip pat manyta, kad sutrikimui atsirasti turi įtakos patiekaluose esantys konservantai, saldžių produktų vartojimas, aplinkoje susikaupęs švino kiekis. Mokslininkai mano, kad jų įtaka nėra labai svarbi.
Hiperaktyvumui būdingos trys simptomų grupės: šie vaikai yra labai judrūs, nenustygstantys vietoje. Kita vertus, jie visko nori tuojau pat, nemoka palaukti. Jie gali pasielgti impulsyviai, nepaisydami pavojų, pavyzdžiui, staiga išbėgti į gatvę. Be to, jiems nepavyksta susikaupti tam tikrai veiklai, paprastai tokiai, kuriai reikia protinių pastangų, pavyzdžiui, mokytis, atlikti namų užduotis. Didesnį sutrikimą turintys vaikai net nesusikaupia žiūrėdami televizorių ar žaisdami. Vaikas gali pamiršti, kas liepta nupirkti parduotuvėje arba nuolat daryti žioplas klaidas.
Kai kurie autoriai mano, kad hiperaktyvūs vaikai kitaip suvokia laiką: mano, kad jo turi daugiau nei yra iš tiesų. Tad jie žiopso, o darbų griebiasi paskutinę minutę. Įsitraukę į dinamiškesnius užsiėmimus, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu, jie apskritai pamiršta laiką. Tėvams, stebintiems vaiką namie, atrodo, kad jis pajėgia sutelkti dėmesį. Tačiau tuomet dėmesys iš esmės palaikomas nevalingai, dėl nuolat atsirandančio naujo dinamiško turinio.
Būtent tada, kai reikia atlikti nuoseklių protinių pastangų reikalaujantį rutininį darbą ir išryškėja tikrieji sunkumai. Vis dėlto dauguma hiperaktyvių vaikų yra normalių gebėjimų, gali atlikti užduotis, kaip ir kiti.