Susirengus į tolimą egzotišką šalį, negėda prisipažinti, kad dar daug ko apie ją nežinai. Bet Estija – kaimynė, jos pakraštys – Muhu ir Saremos salos – kas gi ten labai nustebintų. Juk ir peizažas panašus, ir šiaip – estai mums mieli, savi, kaip ir pažįstami.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tik neįkandama estų kalba kuria nepažinumo barjerą. Bet šioje kelionėje ne kartą teko ištarti: ir kas galėjo pamanyti? Tuo pačiu maršrutu į Estijos salas kelionių vadovo, istoriko Valentino Brandišausko suburtos, šią vasarą jau keliavo keturios Lietuvos turistų grupės.
Pirmiausia nustebome, kai vandenų skalaujamose, vėjo perkošiamose plokščiose salose radome ne rūką ir drėgmę, o sicilietišką karštį. Jis vargino visas trejetą su puse parų. O ar daugelis žinojome, kad Estijai priklauso per 1500 salų ir salelių? Atrodė, kur ten jos galėtų tilpti aplink mažutę šalį. Muhu – pirmoji, į kurią patekome iš Virtsu uostelio keltu. Iškart pasitiko santūri ir savita estų humoro žymė: vidury tuščios pievos pastatyti, smagiom spalvom išdažyti, užsklęsti vartai su užrašu viršuje „MUHU”. Pravėrus vartus, įsivaizduoki, esi jau ten. Na, pirmyn – įspūdžių pradžia.
Protų tinimo metas
Stengiamės galvose sutalpinti žinių krioklį: salos minimos skandinavų sagose jau X a. Germanai apie Muhu rašė 1224 metais. Kai žemyninę Estiją vieni po kitų trempė švedai, danai, germanai, rusai, salos dar ilgokai ir išradingai priešinosi. Net bažnyčios virsdavo tvirtovėmis. O Livonijos ordino kalaviju įtvirtintas krikštas ramiems pagonims dar ilgai nedaug reiškė. Užkariavimų, niokojimų, kraujo istoriją čia mena piliakalniai, legendos. Vos ne ant grynų akmenų žmonių sodinti medžiai per šimtmečius išsiskleidė guotais ir miškeliais. Ypač žavūs aukšti ir tiesūs, prakilnūs šimtamečiai uosiai aplink bažnyčias ir tvirtoves.
Į gido priedermes gyvai įsitraukusi mūsų tautietė, dabar – saremietė Nijolė Karner palydi prie XIII a. Šv. Kotrynos bažnyčios – aukštos, rūsčios, iš akmens, bet baltintos. Ji iškart sužavi savo trijų harmoningai sunarstytų dalių proporcijomis. Nors ji nevisiškai restauruota, čia vyksta evangelikų liuteronų pamaldos. Abiejose – Muhu ir Saremos – salose esančiose septyniose bažnyčiose, pilyse, tvirtovėse – daug kur lyg aidas kartojasi legenda: sienų tvirtybei ir sėkmei statant ten užmūrydavo po skaisčią mergelę.
Koguva Kiula – apsistojimas žvejų etnografiniame kaime. Čia, kaip ir visose Estijos salose, nuolat dirvoje dygsta akmenys. Ypač pavasarį, pašalui kylant. Kaimo žmonės nuo seno juos rinko, statėsi namus, krovė į tvoras. Jų eilės apskritomis linijomis supo sodybas, kūrė praėjimų labirintus, svetimų sunkiai įveikiamus. Tvoros augo, susislėgė, vėjo apneštos dulkėmis, palaistytos lietaus, jos po šimtmečio pradėjo dengtis žaliomis samanomis. Nepaprastai vaizdingos tos akmenų tvoros su samanų tįsuliais, tarsi žalio vandens srovėmis. Ant šių tvorų lyg kepures žvejai užvoždavo sudėvėtas valtis. Manė, kad toks jų galas yra garbingesnis, negu pūdyti bet kur. Ir tik vėliau jas sudegindavo. Koguvos žvejai ne tik sėkmingai ėmėsi verslo, bet dar pristatinėdavo paštą. Kai ištirpdavo ledo keliai tarp salų ir žemyno, jie sėsdavo į savo valtis ir spėriai pristatydavo siuntas. Beje, Muhu sala – rašytojo Juhano Smuulo tėviškė.
Į Saremą, bet ne plaukte
Muhu nuo Saremos salos skiria vanduo, bet jungia siaura pylimo juosta. Kelias nutiestas 1896 metais. Sako, ant ledo buvo klotos nukirstos nendrės, ant jų – kraunami akmenys, vėl nendrės, akmenys. Ledui tirpstant viskas nugrimzdavo, tekdavo tvirtinti, užbaigti. Pervažiavę į Saremos salą, patyrėme staigmeną. Pakrantėje apžiūrint Masi XIII a. griuvėsius, atšvilpė Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas su svita. Jokio ypatingo sambrūzdžio prieš tai nepastebėjome. Tik suvenyrų pardavėjos, sako, buvusios įspėtos apie šį vizitą. Prezidentas nedidelėje apsupty nužingsniavo griuvėsių link, o mes, jam pamojavę, sulipome į savo autobusą.
Saremos saloje – 36 tūkstančiai gyventojų. Per visą sovietų okupaciją sala (2671 kv. km) buvo uždara karinė zona, su trisdešimčia čia įrengtų bazių. Jos nualino, daug kur užteršė žemę, bet kartu pridengė nuo turistų srautų, išliko susiglaudusių kaimelių etninis autentiškumas. Neištrypta liko gamta: pelkės, ledyninių riedulių sangrūdos. Čia aptinkama per 1600 augalų rūšių. Daug paukščių, miško žvėrių.
Didžiausia Estijos sala – lygumos, tarsi tarp Panevėžio ir Ukmergės. Aukščiausia vieta tesiekia 54 metrus virš jūros. Akis pradžiugina miškeliai. Ypač daug aukštų ir vešlių kadagių – jų ištisos giraitės. Gyvulininkystė, mėsos ir pieno produktų gamyba, žvejyba, laivų statyba, kylanti elektronikos pramonė, kasamas dolomitas ir klintys, naujas viešbučių tinklas, SPA gydyklos. Žaismingai mums tokius faktus žerianti gidė Nijolė ne sykį ir mus užklupdavo klausimais, kurie vertė purtyti atmintį arba bandyti atspėti. Apžiūrinėdami piliakalnius, bažnyčias, tvirtovių liekanas minėme mįslę – kada Saremoje pirmą kartą pasirodė lietuviai? Nežinojome. Pasirodo, jau XIII a. mūsų tautiečių niekdarių būrys žiemą ledu (gal su rogėmis) atlėkė iki salos ir apiplėšė kelis kaimus. Atsitokėję žmonės puolė vytis ir atsiėmė grobį. Tokia legenda.
Įtaką saremiečiams bandė daryti užpuolėjai. Septynetas šimtmečių praslinko germanų vergovėje. Visokios kovų, sutarčių ir gudrybių peripetijos vyko su danais. Nuo 1710 metų salą prisijungė carinė Rusija. Jei prabiltų aplink esantys Saremos akmenys, gal daug ką dar sužinotume. Juk istoriją, kaip ir visur, visą laiką fiksavo juodieji ir baltieji metraštininkai.
Keistokai nuskambėjo, kad tik 1961 metais į Saremą įvesta elektra. Gal rusų bazės pačios ją gaminosi? Užtat kokie reikalingi čia buvo ir dabar kai kur tebeveikiantys vėjo malūnai. XIX a. jų buvę per 800. Prie Angla kaimo matėme juos išrikiuotus apžiūrai: olandiškuosius, kurių tik kepurės su sparnais pasisukdavo kintant vėjui, daniškuosius, kurie sukosi aplink kotą. Sako, kai vėjas būdavo per stiprus, vargšus darbščius milžinus supančiodavo, surišdavo jų sparnus.
Sala ant devynių kojų
Aplink Saremą yra devyni kaimai, prie kurių pavadinimų vis priduriamas žodis „koja”: Juodoji koja, Trumpoji koja, Kreivoji koja ir t.t. Dulkėtais nuošalesniais keliais, kentėdami dėl dulkėmis užkimštų autobuso kondicionierių, atsigaudavome išlipę prie senųjų bažnyčių. Tyla aplik jas, žaluma iškart nuramindavo net čiaudinčius ir kosinčius keleivius. Peide – XIII a., masyvi, kvadratinė bažnyčia, lyg pritūpusi pievoje. Valjala – seniausia saloje su keturkampiu bokštu, šoniniais kontraforsais. Karja – nedidelė senolė – XIV a. bažnyčia, kurioje gausiau nei kitur išliko dolomito skulptūros ir tapyba.
Grįžus iš šios kelionės, ne visus estiškus pavadinimus lengva prisiminti. Net Saremos sostinė Kuresarė kažkaip pynėsi su Kurosava, japonų kino režisieriaus pavarde. Miestui teko keisti vardus: danų laikais – Arensburgas, sovietų – Kingisepas. Dabar jo vardas išverstas į lietuvių kalbą reiškia Gervių sala. Nežinia, kaip su šiais paukščiais, bet kirų riksmai nuolat aidėjo virš galvų. Kuresarė – administracinis, mokslo, gydyklų, kultūros centras. Jame stūkso ir didinga Vyskupų pilis (1380 m.). Livonijos ordino atraminė tvirtovė, bažnyčia, kai neviešėdavo kitur retkarčiais čia apsistojantis vyskupas. Vėliau – pilis, kaip ir Sarema atsidūrė danų valdžioje. Tad jų karaliaus brolio hercogo Magnuso mostu Kuresarei (tuomet Arenburgui) buvo dovanotos miesto teisės. Po to medinių, dengtų nendrėmis namų miestą su vos puse tūkstančio gyventojų valdė švedai. Praėjo karai, gaisrai, maras. 1710 metais įsiveržė rusų kariuomenė ir tik per stebuklą nesugriovė pilies. Nors kai pamatėme jos 7-10 metrų storio akmenų sienas, tai neaišku, kokios technikos reikėtų tokiai galybei sugriauti. Dabar pilis iškilusi virš viso Kuresarės ir jo plokščių apylinkių. Pilis išdidi savo pirmapradžiu vaizdu, kiek reikia restauruota, su įrengtu Saremos muziejumi, koncertų, konferencijų salėmis, suvenyrų, knygų parduotuvėlėmis. Kuresarė patraukia nemažai turistų. Skandinavai, vokiečiai čia atvyksta pigiau pasigydyti balneologinėse klinikose. Miesto gatvės švarios, raudonuoja čerpių stogai, gražus parkas. Jūros šventė vasarą, folkloro ir kitos muzikos festivaliai, jachtų uostas – tai traukia svečius.
Džiaugsmai ir nusivylimukai
Pora naktų pernakvoję salos sostinėje, pavakaroję prie laužo, pavaikščioję gatvėmis, ėmėme mąstyti apie namus. Suvenyrų ieškojimas kiek nuvylė. Labai gražūs, smulkiai ornamentuoti rankų mezginiai: pirštinės, kepurės, nertiniai. Bet visai nesimatė, kaip tikėjomės, dailiųjų audinių, mažai keramikos. Gausu vienodų, staklėmis apdoroto dolomito vazelių, žvakidžių, piestų. Gal taip pat standartiškai, nuobodžiai atrodo ir mūsiškiai gintaro suvenyrai ir neišraiškūs medžio drožinėliai?
Dar užsukome apžiūrėti nuo sostinės į šiaurryčius esančio slėpiningo apvalaus, tarsi ugnikalnio krateryje žaliai žvilgančio Kali ežero. Gylis – 16 m., skersmuo – 110 metrų. Sako, kad tai milžiniško meteorito krateris, dabar jau apaugęs mišku, bet dar ryški krantų piltuvo forma. Specialistai tebediskutuoja, ar tik milžiniškas geležies luitas iš dangaus čia nedribtelėjo maždaug prieš 2800 – 7500 metų.
Paviešėjome ir Mihkli sodyboje-muziejuje. Tai lyg mūsų Rumšiškių sodyba, bet ne pervežta, o čia stovėjusi, gyvavusi, keitusi šeimininkų kartas. 1959 metais Jakobas Rechtas padovanojo sodybą ir visą inventorių Saremos muziejui. Čia lankosi turistai, vyksta kultūros renginiai. Visi šeimininkų vardai surašyti lentoje. Kalvėje darbuojasi ūsuotas meistras, verpia rateliu žilagalvė estė. Sodas barsto obuolius, kurių paskanavome. Aštuonvietėse sūpynėse su riksmais smagiai kilo ir leidosi išdrįsusieji. Visais laikais estai mėgdavę alutį. XIX a. šalyje būta per 2200 kaimo smuklių. Per šimtą jų teikė prieglaudą ir linksmino Saremos saloje. Kaimo mokyklos čia atsirado 1760 metais, danų valdžios laikais.
Ant kelionės įspūdžių stalo – desertas
Daug dar gražių pajūrio, pamiškių vietų aplankėme. Tai ir piečiausias Saremos taškas, tarsi nuvarvėjęs nuo salos žemyn – Siorvės pusiasalis. Sako, ten per giedrą matyti Latvijos krantas. Tačiau stipriausią įspūdį padarė akmenuota Ohesarės pakrantė. Nuskendus „Estonijos” keltui, per šios nelaimės metines, per žuvusiųjų sukaktis čia suvažiuoja jų šeimos, bičiuliai. Nežinia, kuris pirmas iš plokščių balkšvų akmenų ėmė krauti stulpelius. Jų dabar pakrantėje – kiek akys užmato, aukštesnių ir mažų – skausmo, ilgesio, atminimo paminklų.
Desertui dar užsukame į žemyninės Estijos šiaurės vakaruose esantį ramų kurortinį Hapsalu miestą, kur sužavėjo švarutėlės gatvės, krantinių promenada, gausus medinės architektūros paveldas. Miesto vardas – Drebulių miestas. Jo vidury – puiki, didžiulė akmeninė viduramžių pilis, beveik nerestauruota, užtat pavergianti rūsčiu, autentišku grožiu. Išlikęs ir ilgiausias Europoje mediniu stogu dengtas su grakščiomis kolonėlėmis geležinkelio stoties peronas. Čia buvo filmuota rusų kino juosta „Ana Karenina” su Tatjana Samoilova. Deja, privatizavimo grimasos ir čia: privatizavus stotį, miklūs beširdžiai naujieji savininkai pardavė traukinius ir dalį bėgių. Geležinkelio susisiekimo centras mirė. Dabar galvojama, kaip jį atgaivinti.
Subjektyvūs potyriai
Per kelionę mąstėme, kaip skaudu, kad taip skiriamės nuo estų, nes toje šalyje paežerės, pamiškės, pajūris, miestai ir kaimeliai – švarūs. Kodėl pas mus be gėdos ir sąžinės šiukšlinamos gražiausios vietos? Hapsalu gatvėse – eilės spalvingai nudažytų medinių, gerai prižiūrimų namų. Ir jie nedega naktimis. Dabar juos už pasakiškus pinigus bando pirkti suomiai, švedai. Estai, šiaip savęs niekada neeksponuoja, nežydi šiltomis ir dirbtinėmis šypsenomis, santūrūs kavinėse, turguje. Bet jauti, tuo jie orūs, nelengvai palenkiami. Turbūt jų draugystė patikima.